Ežeruose ir upėse sutinkami stipriu kiautu save apsaugantys gyviai, pasirodo, yra mūsų šalyje aptinkama moliuskų rūšis – geldutės. Gamtininkas Almantas Kulbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ pastebi, kad šių moliuskų tautiečiai nemėgsta dažniausiai vien dėl to, kad bijo jų aštriais kiautais susipjaustyti.
Maudantis Lietuvos upėse ar ežeruose sutikti geldučių galima dažnai. Pakrantėse pastebėti galima jų perlamutru žvilgančius kiautus. Apie šiuos vandens gyvūnus, pastebi Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros (LINEŠA) Ekologijos ir menų poskyrio vadovas, gamtininkas A. Kulbis, žinoma nedaug. Pasak jo, geldučių gyvenimo būdas yra gan išskirtinis ir intriguojantis.
„Tai yra tam tikra dvigeldžių moliuskų grupė. Dydis yra tikrai pakankamas, kad juos pastebėtume. Tiesa, dažniausiai pastebime jau nebegyvo moliusko kriauklelę ant kranto. Ji būna labai graži ir blizgi. Taip pat su geldutėmis susiduriame ant jų netyčia užmynę. Tuomet išsigąstame, kad galime įsipjauti“, – pasakoja gamtininkas.
Lietuvos ežeruose dažniausiai aptinkamos bedantės. Jos taip pat priklauso geldučių genčiai, tik šiek tiek skiriasi vidinė jų kriauklių sandara.
„Nėra dantuko, kuriuo susiveria kriauklė, – pagrindinį skirtumą įvardija pašnekovas. – O jei paimame į rankas, ji labai saugiai ir stipriai užveria savo dvigubą kriauklę. Neatsidaro. Tikrai turi stiprius raumenis, kurie jai leidžia tvirtai užsidaryti. Jei įdėsime į stiklainį, įpylę smėlio, ji netrukus pradės judėti, šliaužti. Tada pamatysime, kad ji turi didelę ir raumeningą koją.“
Geldutės yra vienas iš gyvių, kuris neturi daug kitiems gyvūnams būdingų kūno dalių. Viena tokių – galva. Lyg to būtų maža, šių gyvių itin keista dauginimosi sistema.
„Tačiau jei panagrinėtume sandarą, tai rastume daug įdomių detalių. Bene pati įdomiausia jų – dauginimosi detalė. Jų lervos, kurios atsiranda gyvose geldutėse, vandeniu plaukioja labai neilgai. Jos turi surasti žuvis. Suradusios prisitvirtina prie žuvies žiaunių ar kitų vietų, apauga ir kurį laiką vystosi parazituodamos.
Taigi, geldutės vystosi ant žuvų. Vėliau jos išlenda iš žuvies kūno, nusileidžia į dugną ir pradeda savarankišką gyvenimą. Dalis jų gyvenimo yra labai tampriai susijusi su žuvimis, todėl ten, kur nyksta žuvys, po truputį nyksta ir geldutės“, – dėsto LINEŠA Ekologijos ir menų poskyrio vadovas.
Geldutės judėjimas taip pat įdomus. Jos siurbia vandenį, turi tam tikrą sifoną – pro vieną pusę vandenį įsiurbia, o pro kitą – išleidžia.
„Atrodytų poreikio judėti jokio nėra, tačiau jei įsižiūrėtume, pamatytume tokias šliūžes, – pasakoja A. Kulbis. – Taigi, jos gali judėti, tačiau tą daro labai lėtai. Sakoma, kad vidutiniškai jos juda pusę metro per dieną. Tikrai nėra sparčios. Tokį gyvūną lengva pavyti.“
Nors perlamutru žvilgančiose geldutės kriauklėse perlo ir neužauginsi, tačiau anksčiau Lietuvoje buvo panašūs gyvūnai, kuriuose, be kita ko, perlų buvo galima rasti. Gamtininkas intriguoja, kad gyviai buvo itin panašūs į dabartines geldutes.
„Perlai juk iš perlamutro. Perlai vystėsi kituose gyviuose, kurie gyveno upėse. Juos vadino perluotėmis. Jos gyveno Lietuvoje. Išvaizda labai panašios į geldutes – retas kas atskirtų. Deja, jos mūsų šalyje jau išnykusios. Kitose Europos šalyse vis dar gyvena, tačiau labai sparčiai nyksta. Kaimyninėje Baltarusijoje, manoma, jos taip pat jau išnykusios. Šiaurės Europoje aptinkamos dažniau, tačiau ir ten nyksta.
Perluotės mėgsta labai švarius vandenis. Taigi, upiniai perlai buvo savo laiku renkami, taip pat ir Lietuvoje. Tuos perlus Europoje vadino šiauriniais perlais. Jais puošdavosi damos. Kaip ir kiti perlai, maždaug po šimto metų, nublukdavo, bet tai buvo mėgiami perlai ir jie buvo rinkoje“, – intriguoja Lietuvos neformaliojo švietimo agentūros Ekologijos ir menų poskyrio vadovas, gamtininkas A. Kulbis.
Visas pokalbis su gamtininku A. Kulbiu apie geldutes – LRT TELEVIZIJOS laidos „Laba diena, Lietuva“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
