Garsių Lietuvos aktorių ir pedagogų Storpirščių šeimos istorija neįsivaizduojama be pirmojo teatralo šeimoje – legendinio aktoriaus Arūno Storpirščio. Sūnus Simonas pasakoja laukdavęs kiekvieno savaitgalio, kad galėtų laiką leisti su tėčiu, o susitaikyti su netektimi aktoriui iki šiol nėra lengva. „Dažnai pagalvoju, kad jeigu nebūčiau turėjęs Emilio, nežinau, ar aš čia būčiau, tiesą sakant“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dinastijos“ atvirauja legendinio aktoriaus A. Storpirščio sūnus, prieš šešerius metus tėvą palaidojęs aktorius Simonas Storpirštis.
„Dinastijos“ – tai dokumentinių apybraižų ciklas apie dešimt Lietuvos šeimų, palikusių ryškų pėdsaką šalies istorijoje: teatre, dailėje, muzikoje, medicinoje, fizikoje, teisėje, sporte ir kt. Metus kurtas dokumentinių laidų ciklas pasakos apie žmones, kūrusius Lietuvos istoriją, ir jų atžalas, kuriančias dabarties Lietuvą.
Storpirščiai – garsi Lietuvos aktorių dinastija. Vyresnės kartos žiūrovai ko gero puikiai prisimena kino, televizijos ir kino aktorių Arūną Storpirštį. Jo brolis Gediminas šiandien – vyriausias iš Storpirščių. Jaunesnei kartai geriau žinomi aktoriai yra Ainis ir Simonas Storpirščiai.
Vis tik senesnis už aktorinį, šioje giminėje yra pedagogų genas. Garsius aktorius – Gediminą ir Arūną – užaugino dėstytojai Apolonija ir Antanas Storpirščiai. Aktorius, pedagogas, bardas G. Storpirštis pasakoja, kad abu tėvai dėstė prekybos technikume.
„Mama dėstė lietuvių kalbą ir estetiką, o tėvelis – ūkinius skaičiavimus. Mama yra kilusi iš Pumpėnų, o tėvas iš Šunskų, netoli Marijampolės. Mama aukštaitė, o tėtis suvalkietis“, – trumpai tėvus pristato G. Storpirštis.
1950-aisiais Antanui ir Apolonijai gimė sūnus Arūnas Storpirštis. Dar po 11 metų šeima susilaukė jaunėlio Gedimino.
„Esu tikras vilnietis – čia gimęs, augęs ir, turbūt, iš čia ir iškeliausiantis, – sako Gediminas. – Vasaros praleistos pas senelius. Įsimintinas Šunskų kaimas pas tėvelio močiutę. Nė vieno senelio nemačiau – jie jau buvo iškeliavę. Tai man ten buvo rojus. Toks ir išliko rojaus vaizdinys iki šiol – didžiulis sodas, kuriame buvo įvairiausių obuolių, kriaušių, iš miško močiutės atneštų riešutų, pasodinti ąžuolai, šulinys su svirtimi ir t. t. Močiutė buvo neįtikėtinos išminties. Ta vieta man liko tokia žemiško rojaus vieta. Nieko beveik neliko. Liko tik vienintelis ąžuolas prie kelio, nuo kurio aš parsivežiau gilių, pasisodinau ir dabar pas save auginu ąžuolą.“
Gediminas Storpirštis yra gerai žinomas muzikantas, dainuojamosios poezijos festivalių meno vadovas, dainų autorius ir atlikėjas. Muzikos skambesys Gediminui pažįstamas nuo lopšio.
„Tėvas sakė, kad aš jam metus kitus gyvenimo sutrumpinau, nes pusę metų naktimis verkdavau. Vienintelis būdas mane nuraminti būdavo dainos. Mano tėvelis man dainuodavo. Aš tik ant jo rankų, klausydamas jo dainų, nurimdavau. Tėvelis mokėjo daug gražių dainų – galėjo bent keturias valandas, nekartojant, dainuoti lietuvių liaudies dainas. Jis labai mėgo dainuoti. Tai man buvo pirmosios muzikinės pamokos“, – geru žodžiu tėtį prisimena teatro pedagogas.
Labai anksti Gediminas paragauja ir aktoriaus duonos. Dar paauglystėje jis suvaidina ne viename filme. Vėliau ateina į teatrą, kuriame per pastaruosius 40 metų, vien valstybiniame jaunimo teatre, Gediminas sukuria daugiau kaip 30 įsimintinų vaidmenų.
Visgi pirmasis teatralas šeimoje – brolis Arūnas. Jis, 1975 metais baigęs valstybinę konservatoriją su garsiuoju Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku, atėjo dirbti į valstybinį teatrą. Iširus santuokai su kurso drauge, aktore Dalia Storyk, A. Storpirštis sukūrė šeimą su baleto šokėja, ilgamete Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro artiste Vijole Parutyte. Su ja susilaukė pirmagimio Simono ir padėjo mylimajai užauginti jos sūnų Vitalijų Parutį.
Aktoriumi tapęs Simonas pasakoja neįtikėtiną tėčio Arūno istoriją, grąžinusią šeimai jo brolį Vitalijų. „Taip, mūsų šeima tai gera „Santa Barbara“ (legendinė Amerikos televizijos muilo opera – LRT.lt). Mano brolis Vitalijus yra vyresnis aštuoneriais metais už mane. Jis yra mano mamos ir kito tėčio – baleto artisto, kuris dabar Maskvoje gyvena su kita šeima. Buvo tokia istorija. Mano mama jau buvo susilaukusi mano brolio. Jam buvo maždaug dveji metai. Tėtis jį išsivežė į Astrachanę. Mano mama tuo metu jau buvo su mano tėčiu.
Kaip tėtis pasakoja šitą istoriją, tai sako: „Būdavome su tavo mama ir ji nuolat naktimis verkdavo, kūkčiodavo, negalėdavo užmigti.“ Jos vaiką išsivežė. Tai mano tėtis, kaip tikras herojus, sėdo į lėktuvą, nuskrido į Astrachanę, sužinojo, kur gyvena vaiko tėtis, ir pasibeldė į duris. Jas atidarė močiutė – to vyro mama. Tėtis įėjo į butą, pasiėmė brolį, parskraidino į Lietuvą ir grąžino jį mano mamai. Tokia štai herojiška istorija, – pasakoja Simonas Storpirštis. – [...] Po to atsiradau aš ir mes su broliu augome.“
Beveik kaip broliai teatro užkulisiuose užaugo vienmečiai Simonas ir Ainis Storpirščiai. Tik pirmąjį anūką Kristijoną ant rankų palaikyti spėjo Apolonija Storpirštienė. Būsimus aktorius auginti padėjo našliu likęs Antanas.
„Praktiškai mes augome su seneliu Antanu, nes mama daug gastroliuodavo, o tėtis filmuodavosi užsienyje. Su seneliu Antanu praleisdavome labai daug laiko. Jis dirbo budinčiuoju teatre. Man ir Simui tai buvo žaidimų aikštelė. [...] „Gulbių ežere“ suvaidinome gulbiukus. Mums gal po ketverius metus buvo. Gavome ir atlyginimą už tą pasirodymą – po saldainį „Karvutė“.
Reikėjo tyliai būti, o mums kažkas susišvietė ir prieš išėjimą pradėjome cypsėti. Išeinam į sceną ir darom: cypu cypu... Tai buvo pirmoji solo partija didžiojoje operos ir baleto scenoje“, – su šypsena veide pasakoja aktorius, režisierius, muzikantas Ainis Storpirštis, susižadėjęs su legendinio Stasio Urniežiaus, geriau žinomo kunigaikščio Vilgaudo vardu, dukra aktore Gabija Urniežiūte.
2018 metų lapkritį, būdamas vos 68-erių, amžinojo poilsio išėjo daugybę įsimintinų vaidmenų teatre, kine ir televizijoje sukūręs legendinis, nepaprastai talentingas aktorius Arūnas Storpirštis. Tėvo netektį skaudžiai iki šiol išgyvena sūnus Simonas. Aktorius neslepia, kad jam dažnai trūksta tėčio.
„Aš tėčio visada laukdavau, nes mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo šešeri-septyneri metai. Likau gyventi su mama, o su tėčiu susitikdavau savaitgaliais. Kiekvienas savaitgalis būdavo kaip šventė. Prisimenu, kad jis visur mane veždavosi kartu. Nebuvo tokios vietos, į kurią jis manęs neimdavo. Ar tai būtų jo draugų gimtadienio šventė, ar pirtis su vyrais po futbolo, ar spektaklis, ar žvejyba, ar kokie darbai – jei jau būdavau su tėčiu, tai visur kartu.
Paskutinius dešimt metų, kai mamos nebeliko, mes labai suartėjome. Tą trūkumą, kurį jaučiau iš vaikystės, kad jo nebuvo tiek, kiek man norėjosi, per tuos dešimt metų kompensavome vienas kitam su kaupu. [...] Pirmi metai po netekties, aišku, buvo labai sunkūs, sunkiausi turbūt, kiek mano gyvenime buvo. Dažnai pagalvoju, kad jeigu nebūčiau turėjęs (sūnaus – LRT.lt) Emilio, nežinau, ar aš čia būčiau, tiesą sakant...“ – jautriai laiką, praleistą su tėčiu Arūnu Storpirščiu, prisimena sūnus Simonas.
Visas pasakojimas apie Storpirščių dinastiją – dokumentinės apybraižos „Dinastijos“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
