Ne per seniausiai teko neplanuotai pabūti Milane. Keliavau žiemos atostogų į Aziją ir mano maršrutas driekėsi būtent per šį, antrą pagal dydį, Italijos miestą. Skrydžius buvau sudėliojęs taip dailiai, kad tereikėjo tik persėdimo viename iš Milano oro uostų, tačiau nutiko taip, kad lėktuvas į Aziją buvo atidėtas septynioms valandoms, kurias mes galėjome praleisti, kaip tik norime. Sėdėti oro uoste pasirodė šventvagiška, tad nusprendėme nuvykti į patį Milaną bent pasivaikščioti.
Šiame mieste esu buvęs ir anksčiau, tad, prieš pasakojant apie toliau vykusią kelionę į Aziją, jaučiu pareigą atiduoti duoklę ir jam, juolab kad jis yra lietuvių mėgstamas ir skrydžiai iš Lietuvos į jį vykdomi kone kasdien. Aišku, žiemos metu daugybė lietuvių į Milano regioną skrenda slidinėti ir į patį miestą net neužsuka, tačiau gal be reikalo? Tikiuosi čia aprašyti mano įspūdžiai padės jums tai nuspręsti.
Italija nuo seno garsėja kaip senutėlė, antikinės istorijos fragmentais perpildyta šalis. Kai kurie ją įsivaizduoja kaip picų, makaronų ir mafijos gimtinę, dar kitų akyse tai triukšmingas daugiau rėkaujančių, nei dirbančių žmonių kraštas. Šiuose stereotipuose yra dalis tiesos, tačiau Italija yra didelė ir visai šaliai jų taikyti tikrai negalima. Pietų Italijoje, išties yra daugiau istorinių ir kultūrinių objektų, žmonės čia labiau atsipalaidavę, triukšmingesni ir galbūt ne tokie darbštūs, tačiau šiaurėje, kur ir stovi Milano miestas, yra kitaip.
Girdėjau net pačius italus sakant, kad Milanas tiek pagal architektūrą, tiek pagal gyvenimo tempą, tačiau labiausiai – pagal vietinių mentalitetą, kartais atrodo esantis net ne Italijos dalis. Sakoma, kad Milane, skirtingai nei kitur Italijoje, užbėgimas į kavinę atsigerti kavos nereiškia kelių valandų pasisėdėjimo ir plepėjimo su draugais. Čia miestiečiai išgeria kavos ir toliau skuba į darbą.
Milane, skirtingai nei daug kur Italijoje, miesto svečiai atrodo kur kas labiau atsipalaidavę nei vietiniai. Dėl to nėra nuostabu, kad Milanas yra ekonomiškai stipriausias ir turtingiausias Italijos miestas. Ne kartą teko girdėti regiono gyventojus bambant, kad dirbdami gerokai daugiau jie turi remti ir ne tokius darbščius šalies pietus.
Dalinai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą Milanas atsistatė, tapo modernia, kosmopolitiška šalies verslo ir finansų sostine. Dėl dukart per metus vykstančių grandiozinių mados mugių, į kurias suvažiuoja žymiausi pasaulio dizaineriai, stilistai ir supermodeliai, Milanas vadinamas Europos madų sostine. Sakoma, kad Roma atstovauja senajai, o Milanas – naujajai, moderniajai Italijai. Tačiau nereikėtų apsirikti ir per daug akcentuoti Milano modernumo. Jis taip pat yra ir vienas seniausių miestų Europoje, turintis daugybę senosios Italijos architektūros ir istorijos paveldo.
Pavyzdžiui, centrinė Milano traukinių stotis. Net ir nekeliaujantiems traukiniu rekomenduojama užsukti į ją pasižvalgyti, nes ji yra racionalistinės architektūros šedevras. Nors, kaip ir daugumos pasaulio miestų, Milano stoties rajonas dėl tamsiu paros metu dažnai besirenkančių benamių nėra pats patraukliausias, dienos metu čia yra visiškai saugu.
Nerekomenduojama į Milaną vykti automobiliu darbo dienomis. Miestas dažnai būna užkimštas, o rasti vietą pasistatyti automobilį prilygsta žygdarbiui. Siūloma palikti automobilį miesto pakraštyje ir į miestą keliauti viešuoju transportu. Tai padarę žmonės daug nepraranda, o gal net ir laimi, nes miesto viešasis transportas yra labai patogus ir subalansuotas.
Patogiausia ir greičiausia keliauti metro, tačiau jis nėra niekuo ypatingas. Tuo tarpu Milano tramvajai nusipelno atskiro paminėjimo. Milanas yra vienas pirmaujančių miestų pasaulyje pagal tramvajų linijų ilgį. Mieste važinėja ne tik modernūs, bet ir ypač seni, antikvariniai, medinio interjero tramvajai. Jie yra tarsi važiuojantys muziejai, nes kai kurie jų pagaminti 1929 metais. Išgyvenę karą, jie buvo rekonstruoti ir dabar yra puikios būklės. Milaniečiai net neįsivaizduoja, kad šie senukai gali kada nors nustoti važinėti.
Į Milaną geriausia keliauti vėlyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį, nes tuo metu būna maloniausi orai. Vėlesniais rudens mėnesiais mieste yra didelė lietaus tikimybė, o žiemą būna drėgna ir šalta.
Pirmą kartą mes į Milaną nuvykome rugpjūtį, tai nebuvo labai išmintinga. Pirmiausia todėl, kad vasarą Milane būna karšta, tad kokybiškiau apžiūrėti miestą buvo galima tik saulei priartėjus prie laidos. Kita klaida buvo, kad vykome būtent rugpjūtį. Tada italai, tarsi susitarę, vienu metu išeina atostogauti, palieka miestą ir dumia prie jūros. Milanas tiek ištuštėja, kad vaikštai ir stebiesi, kur dingo žmonės. Užsidaro biurai, įstaigos, dauguma parduotuvių, muziejų ir net viešbučių. Mūsų viešbučio šeimininkas mus perspėjo, kad atvykę galėsime nakvoti tik dvi naktis, nes vėliau viešbutis užsidarys atostogoms.
Visgi, jei ne karštis, rugpjūtis gali būti neblogas metas pasimėgauti skubėjimo atsikračiusiu ir nurimusiu miestu. Ir nors apsipirkti ar aplankyti muziejų tuo metu gali ir nepavykti, tačiau lauko kavinėse neskubant siurbčioti kavą ar ramiai pasivaikščioti parkuose galima tikrai kokybiškai. Vietiniai tik perspėja, kad atostogų metu liekantys dirbti italai gali būti nelabai paslaugūs, nes niekam nepatinka dirbti, kai kiti ilsisi.
Tiesa, man iš pirmo žvilgsnio šis skubantis verslo miestas pasirodė nuobodokas, bet italai sako, kad tai klaidingas įspūdis. Anot jų, Milanas iš keliautojo reikalauja laiko, kruopštumo ir pasiruošimo. Tai gavęs jis atsiskleidžia visu gražumu. Milaniečiai sako – Roma yra rėksminga ir išraiškinga moteris, kurios grožis ir privalumai matomi iškart, o Milanas yra kukli ir drovi mergina, savo grožį atskleidžianti tik tam, kas jai skiria savo dėmesį ir laiką.
Nuveikti ir pamatyti Milane yra labai daug ką, pradedant bažnyčiomis, pilimis, muziejais, teatrais, aikštėmis ir baigiant įvairiomis pramogomis bei apsipirkimu. Žymiausias Milano pastatas, be abejo, yra gotikinė Milano katedra. Tai XIX a. marmuro statinys, kuriame yra daugiau nei tūkstantis skulptūrų. Katedra graži, tačiau man labiausiai patikusi atrakcija buvo galimybė užkopti ant katedros stogo ir pažvelgti į miestą iš viršaus. Katedroje taip pat yra ir muziejus, kuriame galima susipažinti su jos statymo istorija.
Katedros aikštė yra didžiausia Milano aikštė. Ji yra socialinė ir kultūrinė miesto širdis. Čia miela lankytis vakare, ypač prieš Kalėdas, jau įsižiebus gatvės žibintams. Aikštėje galima aplankyti ne tik bažnyčią, bet ir karališkuosius rūmus, pasigrožėti karaliaus Viktoro statula, kitais pastatais bei apsipirkti Milano prekybos centrų širdyje – Viktoro Emanuelio II galerija (Galleria Vittorio Emanuele II). O jei esate tokie kaip aš ir nenorite nieko pirkti, galima tiesiog vaikščioti ir jaustis kaip muziejuje, nes prekybos centras įkurtas viename iš Milano istorinių pastatų.
Iš kitų įdomesnių miesto bažnyčių paminėčiau Šv. Bernardo bažnyčią, kuri laikoma viena šiurpiausių pasaulyje, nes ši mažutė bažnytėlė yra pilna skeletų. Sako, kad joje dar ir vaidenasi.
Žymiausias Milano muziejus yra Breros pinakoteka (pinakoteka di Brera). Tai yra pasaulinio lygio muziejus, tarsi itališkasis Luvras. Jame yra eksponuojamos vienos svarbiausių ir žymiausių Italijos meno kolekcijų. Kitas populiarus lankytinas objektas Milane – Sforcų pilis. Joje rezidavo svarbios italų šeimos, o kiek vėliau pilis buvo Austrijos gubernatoriaus rezidencija. Dabar pilis yra didžiausias Milano istorinis muziejinis kompleksas. Tarp muziejų garsiausia Sforcų pilies pinakoteka – dailės darbų galerija, kurioje yra svarbių italų renesanso dailininkų darbų.
Šiek tiek už Sforcų pilies yra įkurtas Milano Sempionės parkas. Jame yra ežeras, amfiteatras bei triumfo arka, pastatyta pagal Napoleono idėją, jam triumfuojančiam įžengiant į Milaną. Nors parkų Milane netrūksta, Sempionės parkas yra populiariausia miestiečių poilsio vieta. Bet vėlgi, patį vidurvasarį parkai gali atrodyti kiek apdeginti saulės, tad jie būtų gražesni gaivesniu metų laiku.
Nors Milanas yra vienas labiausiai besikeičiančių miestų Italijoje, vienas dalykas jame yra griežtai nekeičiamas. Tai maisto gaminimo kultūra. Pagal ją Milanas yra vienas iš tradicinės itališko maisto gamybos bastionų šalyje. Čia tiek paprasti ir pigūs, tiek brangūs ir prabangūs restoranai garbės reikalu laiko pasiūlyti svečiams tradicinių itališkų patiekalų, gamintų taip, kaip juos gamindavo jų protėviai. Todėl tikros itališkos virtuvės gerbėjams, prie kurių save priskiriu ir aš, kelionė į Milaną bus puikus sprendimas.
