Nuomonės formuotoja, verslininkė Karolina Meschino ir reperis Dominykas Ježerys kartu augina trejų metų dukrą Izabelę. Nors auginti vaiką sunkus darbas, tačiau žinoma moteris pripažįsta, kad dukros atsiradimas suteikė tokią prasmę gyvenimui ir jos pačios egzistencijai, kad ji nori dar vieno vaiko.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokią prisimenate vaikystę, kaip jus auklėjo tėvai, ar jie buvo griežti?
– Vaikystėje tėvai nebuvo griežti. Labiau paauglystėje, bet ir tai tik su mama labiau ginčijausi, tėtis būdavo labiau mano pusėje ir labiau tolerantiškas. Bet tėtis, jei kartą per metus supykdavo, tai jau labai bijodavau. Tėčio geriau nesupykdyti, bet kokį kartą per metus taip įvykdavo.
Mano vaikystė buvo rožinis burbulas. Viską labai gražiai prisimenu, iki 18 metų išvis nesu mačiusi, kad mano tėvai ginčytųsi ar pyktųsi. Todėl man po to, kai užaugau burbule, buvo šokas atsibusti, kad tėvai irgi žmonės ir kad visko būna, ir kad pasaulis žiaurus.
– Buvimas tarsi rožiniame sapne padeda į gyvenimą žvelgti šviesiau ir lengviau kovoti su sunkumais ar visgi vėliau tik apsunkina gyvenimą, požiūrį į jį ir problemas?
– Manau, kad aš išlikau svajoklė, naivi, esu ganėtinai infantili. Žiūriu į tai kaip į pliusą, gerą savybę, bet tas naivumas man trukdo turbūt iki šiol, nes aš visada iš žmonių tikiuosi geriausio. Jeigu su manimi žmonės geri, tada aš atgal irgi noriu būti gera, atsiverti.
Bet suprantu, kad tėvai nori viską duoti, ką geriausio, daug meilės, dėmesio – normalu, kad gaunasi burbulas, bet reikia ir realybės parodyti. Bent jau aš bandau Izabelei ir realybės parodyti. Aš pati esu griežta mama, paauglystėje mamai sakiau, kad kai turėsiu vaikų, aš jiems būsiu geriausia draugė, tu čia nieko nesupranti ir t. t. Bet kuo toliau, tuo labiau savyje matau savo mamą, esu gana griežta, su vaiku daug kalbuosi ir stengiuosi įvedinėti daug realybės, neformuoti burbulo.
– Kaip atrodo tas įvedimas į realybę?
– Šiuo metu, kadangi vaikui tik 3 metai, tai viskas eina per kalbėjimą, nevengiu jokių temų, ko manęs paklausia, aš tiesiai šviesiai atsakau. Mūsų su vyru taisyklė yra kuo daugiau kalbėtis, kad kai esame su vaiku, nebūtų tylos, gal todėl ji greitai pradėjo kalbėti. Be pasakų nuo pirmos jos gimimo dienos, su ja daug kalbame, aš jai viską pasakoju, apie kiekvieną savo veiksmą. Ji labai gudri, smalsi mergaitė.
– Ar pati sekate pasakas Izabelei?
– Nuo pirmos dienos skaičiau pasakas pati, kad girdėtų mano balsą, bet kai jai suėjo 2,5 m., perėjome prie garso įrašų, kur žinomi žmonės pasakoja meditacines pasakėles, kurios ramina ir skatina vaizduotę. Izabelė labai mėgsta šiuos įrašus. Jau pusę metų šią estafetę perėmė Dominykas, tai dabar jau jis migdo Izabelę. Čia jų ritualas kartu klausytis įrašų, o aš tuo metu galiu žiūrėti serialus.
– Paminėjote ritualus, taisyklę kalbėtis, ar turite dar kažkokių taisyklių ar ritualų?
– Stengiuosi, kad būtų dienotvarkė, rutina, nes esu skaičiusi, kad vaikams taip patogiau, labai sveika formuoti įpročius. Dukra žino, kokia jos dienotvarkė. Ritualų dabar nesugalvoju, bet mėgstame žaisti, statyti bokštus iš kaladėlių, piešti, persirenginėti, dažytis kartu, ji mėgsta mane kopijuoti, tai sėdi, daro kartu reklamas.
– Sakėte, kad atpažįstate savyje vis daugiau savo mamos. Ką dar iš savo mamos ar šeimos auklėjimo perėmėte ir perduodate dukrai?
– Buvimas su šeima. Pagrindinė vertybė – šeima. Stengiuosi, kad Izabelė ir su Dominyko šeima Kaune, ir su mano šeima praleistų savaitgalius, dalinamės Izabele. Stengiuosi, kad kiekvienas šeimos narys turėtų didelę rolę jos gyvenime, kad jai šeima būtų svarbi.
Dar norėčiau, kad ji perimtų kalbų mokėjimą, nes aš pati beveik 5 kalbomis kalbu. Stengiuosi, jeigu filmukus rodau, tai italų arba anglų kalba, savo pusbrolio, senelio visada prašau, kad su ja itališkai kalbėtų. Ji išsirinkusi tam tikrus žodžius, kuriuos sako itališkai, pavyzdžiui, ugnis, dūmai ji sako itališkai. Įdomu stebėti, kaip kalbėdama ji miksuoja tam tikrus žodžius.
– Ką reiškia būti mama, kaip tai keičia požiūrį į gyvenimą?
– Atsirado prasmė mano buvimo šioje žemėje nuo tada, kai tapau mama. Aš net neatsimenu, kaip buvo iki tol. Atsirado pilnatvė ir priežastis, dėl ko aš viską darau. Labai malonus jausmas. Besąlygiška meilė man yra visiškas kosmosas. Kad tas žmogus, vaikas, yra visiškai priklausomas nuo tavęs man sukelia ne baimę, o pilnatvę, kad yra tokia meilė, nuo kurios galima išprotėti.
Žinoma, gyvenimas pasikeičia 360 laipsnių, tu pamiršti save, pirmoje vietoje dedi kažką kitą, iš pradžių tai buvo sunku suvokti ir save numesti į antrą planą, nes žmogiška prigimtis yra būti šiek tiek egoistams, bet dabar, kai jau Izabelei beveik treji metai, tai jau noriu dar!
– Kiek dar vaikų svajojate turėti?
– Kol kas noriu bent antro, žiūrėsim, kaip bus. Tai nėra lengvas darbas. Aš niekada neįsivaizdavau, kad esu tokia organizuota ir tokia kantri. Mano kantrybės ir organizuotumo ribų tiesiog nėra. Nesiliauju save stebinusi. Vienintelis dalykas, kas gąsdina, tai atsakomybė, kai žiūri į savo vaiką ir matai labai daug savęs, kad kiekvienas mano veiksmas ir žodis joje atsispindi. Man naujiena, kad reikia būti visada užsidėjus filtrą ir būti geresnei nei esi.
