LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ aktorius Giedrius Savickas pasakoja apie persidirbimą, sukėlusį nerimą artimiesiems ir paguldžiusį jį į ligoninę. Kaip sako aktorius, su kūnu reikia susitarti, o tai Giedrius suprato jau seniai, tada atsisakė alkoholio, išprovokavusio odos ligą ir privertusio pamesti gyvenimo stuburą. Šiandien Giedrius pasakoja, jog išmoko klausytis savo vidaus ir susitarti su savimi, kai to reikia.
– Ar turi įprotį, kai baigiasi metai, atsisėsti ir permąstyti, kokie jie buvo?
– Tai yra kažkokia pabaiga. Nuo Kalėdų, kai pradeda švisti, aš žinau, kad ilgėja dienos, aš tai labai jaučiu ir to labai laukiu. Kuo toliau tuo labiau gyveni su gamta, aš žinau, kuo labiau šviesės, tuo viskas bus geriau. Taip yra ir gyvenime.
Šiemet lapkritį aš pragyvenau labai gerai. Lapkritis yra toks mėnuo, kaip mano mama sako, kai daugiausia miršta žmonių. Aš nenumiriau, bet atrodė, kad buvo šviesiau nei praeitais metais.
Gruodžio mėnesis man būna pats laisviausias, nors kai kuriems atvirkščiai. Aš pasirinkau, kad tą mėnesį nevesiu renginių, man tai geriausias mėnuo, tarpušvenčiu jau galiu būti pas mamą.
– Kaip nustebinai, kad nesusirenki didžiausių pajamų per metus būtent kalėdiniu laikotarpiu. Kodėl?
– Tai yra didžiausias stresas per metus, todėl aš jo atsisakiau. Supratau, kad tai kainuoja daugiau. Kai dabar pastebiu žmones, tai dėl streso jie išleidžia daugiau pinigų lašelinėms, vitaminams, sportui, maistui. Paskui tu nebesusirenki savęs.
– Ar kalbi iš savo patirties?
– Iš savo patirties. Aš supratau, kad tai man kels stresą, ir jeigu taip vyks dvidešimt kartų per mėnesį, tai kam man to reikia. Taip, tai yra dideli pinigai, bet aš uždirbu kitur ir viskas gerai.
– Papasakok, ko mes nematome.
– Vieną kartą esu vedęs renginį ir išėjęs.
– Nebaigęs?
– Už mane pabaigė, mes buvome grupė. Ten buvo susirinkę svetimi žmonės iš firmos, kurie vienas kito nepažįsta, pradeda susipažinti tik naktį, ryte vėl nebepažįsta. Tie žmonės iš tavęs kažko visad laukia. Aš atsimenu, man pasakė „vaidink kupranugarį“ ir aš išėjau. Nuo to laiko pasakiau sau: ačiū, nebereikia.
Aš darau susitikimus, galiu vesti juos. Kitu atveju yra liūdna, kažkas kažko iš tavęs laukia. Tai yra šventės, o tu esi ne su šeima, esi ne su artimaisiais.
– Prieš kiek laiko tu padėjai tą kryžiuką? Kada nusprendei nebesiimti renginių?
– Gal jau net prieš 6 metus. Aš turiu spektaklį 31 d., tačiau jis ketvirtą valandą, vėliau pabūsime su teatro žmonėmis.
– Tai ne tas pats, kas stovėti šalia žmonių, valgančių maistą ir geriančių alkoholinius gėrimus?
– Taip, aš nieko prieš, kad jie švenčia, susipažįsta, bet aš to nemoku. Aš galiu televizijoje būti vedėju, aš žinau taisykles, dramaturgiją, yra kažkoks scenarijus, galiu pagal tai dirbti, o ten aš sutrinku, nemoku, aš tada ir noriu švęsti.
– Kaip tu leidi tarpušvenčio laiką?
– Galiu daryti ką noriu. Nuvažiuoju pas mamą, pavalgau, pamiegu pietų, vėl pavalgau, žiūriu televizorių. Darau ką noriu ir nedarau to, ko nenoriu. Tai vienas nuostabiausių laikų, tikrai.
– Ar tavo mama gyvena kitame mieste?
– Taip, Klaipėdoje, prie jūros. Mano brolio šeima atvažiuoja. Aš ir vasaras leidžiu ten. Lėkimas yra beprotiškas ir visi keikiasi: „Tos šventės – siaubas.“ Kam tada jų reikia, jeigu jums jos siaubas?
– Giedriau, sakei, kad šis lapkritis buvo kitoks. Dėl kokių priežasčių?
– Praeitas lapkritis buvo pats blogiausias, koks yra buvęs. Supratau, koks turi būti kitas lapkritis.
– O koks buvo tas blogasis lapkritis?
– Persidirbau, ėmiau viską, ką galėjau. Klaida yra viską imti vasarą, nes tu pradedi į savo tuščią tvarkaraščio knygutę rašyti viską, ką tik tau pasako. Pagalvoji, gal per daug, bet supranti, kad tai vyks ne dabar. Tada ateina tas lapkritis ir tu supranti, kad tai nėra tas darbas, į kurį gali neateiti, jei jautiesi blogai. Niekas tavęs nepavaduos, laukia daug žmonių.
Viskas yra gerai, kartais lėkimo ir streso reikia, bet su saiku. Kai kūnas pasako, kad jis jau nebenori su tavimi bendrauti, kai jis pradeda atmetinėti tave, tu pradedi kristi.
– Kaip tai vyksta? Fiziškai?
– Taip. Grįžau namo be emocijų ir mano žmona sako: „Reikia važiuoti į ligoninę.“ Po spektaklio apsivėmiau, buvau apatiškas, nieko nesupratau, prasidėjo atbukimas. Žmona išsigando, nuvažiavome į ligoninę, man davė migdomųjų. Tada supratau, kad aš jau seniai noriu miego. Atsikėliau ir buvo puiku. Tačiau buvo šalutinis poveikis, tada pramiegojau tris dienas ligoninėje, šokinėjo mintys, atsirado minčių srautas.
– Tave pradėjo gąsdinti ta apatija?
– Taip, bet man ir toliau buvo sunku. Supratau, kad nenoriu to, kai tave ryte atsikėlus iškart pykina, tu nenori valgyti, zvimbia ausyse, bijai, kad negalėsi suvaidinti, nes neturi jėgų. Pasižiūri į grafiką – laukia 13 dienų iš eilės, nėra išeiginių.
Ryte guli, nyri į depresiją, bandai išeiti į lauką pasivaikščioti, bet supranti, kad važiuoja stogas. Man gyvenime patinka tokie dalykai, vėliau aš padėkoju.
– Kaip reagavo aplinkiniai? Sakei, kad žmona labai išsigando.
– Mama išsigando, ji bijojo, kad aš nebeatsigausiu.
– Buvai taip stipriai persidirbęs?
– Taip, nebeliko džiaugsmo. Tu supranti, kad visas tavo planuotas, svajotas, sukurtas gyvenimas yra galimas, bet jis bėga pro šalį, jis tolsta. Jis yra šalia, o tu darai kitus dalykus. Žmona išsigando, mama išsigando ir aš išsigandau. Smegenys, atrodo, sakė: „Ir vėl visa tai pradėsi.“
– Kai taip kalbi, atrodo, kad tai priklausomybė nuo darbo, ar taip gali būti?
– Dabar man svarbu laisvadieniai, tačiau smegenys pačios prisiminė ir pradėjo vėl nemiegoti, pagalvojo, kad noriu jas apgauti. Reikia su smegenimis pasišnekėti, kaip ir su sąžine.
Pernai pastebėjau, kad nėra saulės. O šiemet to nesureikšminau.
– Turėjai keletą įvykių gyvenime, kai tave kas nors sustabdė. Pirmą kartą tai nutiko tada, kai per daug gėrei? Buvai įnikęs?
– Taip, tau 28-eri, tu turi pinigų, jėgų, dirbi teatre. Atsimenu save aštuoniolikos, kai atsikeldavau ryte, net nespėdavau pasakyti, kad daugiau nebegersiu, tik dantis reikėdavo išsivalyti ir viskas. Dabar nebepadeda tik dantis išsivalyti. Buvau jaunas, buvo didelis pagreitis. Kai pradedi, nebesustoji, nes nepastebi, nieko neskauda, susitvarkai darbe, neturi šeimos.
– Atėjo toks laikas, kai išlindo žvynelinė, kaip ji pasireiškė?
– Visą kūną apėmė raudonos dėmelės.
– Gyvas lupaisi?
– Buvau kaip žuvis. Atsimenu, kad apsiverkiau, reikėjo kažkaip vaidinti.
– Tai buvo ant viso kūno?
– Taip, kai įjungė medicininę lempą, pamačiau, kad esu karosas, net paraudęs. Tada labai apsidžiaugiau, galvojau, kad viskas pasikeis. Ir pasikeitė, gyvenimas apsivertė.
– Ko pradėjai nedaryti? Gerti visų pirma?
– Pradėjau skaityti, atsirado vaidmenų, atsirado stuburas. Geriantis žmogus nori slėptis, tyliai priimi viską, ką tau siūlo. Kažkuriame seriale pasakiau: „Šito nevaidinsiu. Ir už tiek ne.“ Man atsakė: „Metei gerti ir atsirado stuburas.“ Tu pradedi norėti tiesos. Kai esi pats neteisus, ateini į darbą pagiringas, bandai, kad tavęs nepastebėtų.
Teatre gali pastebėti, kas ateina pagiringas. Tai tas, kuris nusiskutęs, išsiplovęs galvą ir visas kvepia. Tu viską slepi, slepi patinimą.
– Ta liga atėjo pas tave, kad kažką pasakytų, tačiau pirma turėjai su ja susidoroti?
– Turėjau tepti hormoninius vaistus, nuo kurių plonėja oda, tačiau kūnas tau pasako: jei tu mane kankinsi, tai ir aš tave kankinsiu. Mes turime susitarti, turime jausti harmoniją.
– Kūnas tau davė ultimatumą?
– Esu tikintis žmogus, tai manau, kad tai yra Dievo rykštė, spyris. Reikia suvokti, kad tai įvyko.
– Tu nepyksti ant Dievo?
– Ne. Jeigu tau parodo, vadinasi, tu rūpi. Jeigu neparodytų, eitum toliau. Visą laiką tamsiame periode žinau, kad bus gerai. Vasara vis tiek ateis.
– Ką dabar darai, kas tau padeda nebenusitėkšti į didžiulę įtampą?
– Mano darbas yra toks, tokia profesija, kai tu galvoji, kad jo nebus. Dabar siūlo, esi reikalingas, tai imi. Žinau žmonių, kurie dabar ypač populiarūs, jie sako, kad nori dirbti, nes vėliau to gali nebebūti. Man irgi taip sakydavo – dabar tavo auksinis laikas. Bet aš galiu dirbti viską.
– O jeigu nedirbtum scenoje, ką darytum?
– Važiuočiau su broliu į Švediją namų dažyti, labai geras darbas. Čia kaip su žaislais, turi daug, o vėliau nežaidi su jais.
– O kas yra tavo žaislai? Žinau, kad vieni iš jų yra vinilai?
– Tai yra vinilai, stalo žaidimai, kompiuteriniai žaidimai, dviratis, golfo lazdos. Labai mėgstu žaisti golfą, o anksčiau nebūdavo tam laiko. Visą gyvenimą svajojau važiuoti riedlente, dabar važinėju po rampas. Esu toks laimingas, kad negaliu apsakyti. Kai nusipirkau tą riedlentę, negalėjau patikėti, tai mano viso gyvenimo svajonė. Niekada nevėlu ką nors daryti.
– Apie tavo svajones – esi prasitaręs, kad labai nori vaikų.
– Tai yra didžiausia mano svajonė. Tai net ne svajonė, man atrodo, kad tai ir yra prasmė. Kiek paklausau draugų, jie sako: „Giedriau, nėra viskas taip gražu“, bet aš turiu tai turėti, kad tą suprasčiau. Tai kitas pasaulis, aš jį noriu priimti ir pasižiūrėti, koks aš esu. Man labai patiko viena frazė, kad kiti augina vaiką sau, bet reikia užauginti gerą žmogų kitam. Jei užaugini gerą žmogų kitam, vadinasi, ir tu toks esi. Man jau 43 metai, manau, dabar yra pats tas, labai skandinaviškas amžius, esu apsirūpinęs, galėsiu praleisti su vaiku daug laiko ir vėl galėsiu legaliai durniuoti.
– Nebe taip keistai atrodys ta riedlentė koridoriuje?
– Taip, negali visą laiką vienas baseine taškytis.
Sakau „legaliai taškytis“. Kartais norisi išeiti iš namų apsirengus indėnu, tačiau tada gali eiti tik į Šiuolaikinio meno centro kavinę (ŠMC kavinę). Jeigu vaiką aprengi indėnu, yra kas kita – vaikas norėjo.
– Giedriau, o kiek metų tu gyveni su tokiu noru?
– 6 metus.
– Tikriausiai buvo visokių jausmų?
– Aš tikiu – tamsoje yra šviesos. Mano tėtis buvo 45-erių, kai aš gimiau, esu pats jauniausias iš savo kartos. Aš nebijau to. Suprantu, gal moterys sulaukia klausimų. Tačiau mano mama niekada nėra to paklaususi, ji labai supratinga. Tai ateis, aš neišgyvenu. Tikriausiai Dievas yra ką nors suplanavęs.
– Iš kur tu turi tą tvirtumo jausmą, žinojimo jausmą?
– Tai duoda stimulą būti žvaliam ir energingam ilgai.
