LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ gerai žinomas aktorius ir režisierius Sigitas Račkys nuotaikingai prisimena vaikystę, kuomet mokytojos mamos buvo paliktas ketvirtos klasės kursą kartoti antrus metus. Į atmintį įsirėžė ir pirmoji išvyka į Vakarus, kurioje neapsieita be kuriozų. „Ir mes jam davėm gabaliuką lašinių. Jis tuos lašinius paėmė kaip šventovę. Suprato, kad čia, matyt, kažkas tokio, ritualinis dalykas“, – pasakodamas juokiasi S. Račkys.
1951 metų vasario 7 dieną Mikalajūnų kaime Bernadeta ir Aleksandras net nenutuokia, kad sūpuoja būsimą visos Lietuvos numylėtinį – aktorių ir režisierių Sigitą Račkį. Sigito mama Bernadeta – mokytoja, tėvas Aleksandras – kolūkio vairuotojas. Šeima perkeliama gyventi į vadinamojo buožės namus. Įprasta praktika kaimo mokyklose – viskas po vienu stogu. Ir vaikai mokosi, ir mokytoja tame pačiame name vyrui pietus ruošia.
„Mano mama buvo mokytoja. Ir ten mes gyvenom, kaip tais laikais sakydavo, buožių name. Na kokie jie ten buožės, ūkininkai buvo. Mamą iš Švenčionių į tą kaimą atkėlė ir ji ten mokytojavo. Keturios klasės buvo. Pirma, antra, trečia, ketvirta sėdėdavo vienam kambary – keturios klasės. Ir ten būdavo atidarai vienas duris, patenki į mūsų virtuvę, atidarai kitas – miegamasis. Prieš tėvui grįžtant pietų, mama užduodavo užduočių ir bėgdavo į virtuvę ruošt valgio. Kvapai eina, vaikai alkani. Paverda sriubos, tėvas atvažiuoja, pavalgo ir toliau mokytojauja“, – prisimindamas juokiasi S. Račkys.
Pakruojo rajonas nuo seno garsėja kaip naminio alaus kraštas. Sigito senelis Napoleonas – ne išimtis. Ir pats alų verda, ir anūką pavaišina.
„O seneliai gyveno laukuose. Buvo troba, asla buvo. Grindų nebuvo, elektros nebuvo, nieko. Ir ten atiduodavo mane. Mama pasakojo, kad būdavau juodas kaip velnias – tik akys žibėdavo. Kartą mama atvažiavo pasižiūrėt, jau pasiimt manęs namo. Sėdi senelis, toks Tamošiūnas atėjęs, kaimynai ir visi geria alų. Ir aš ant stalo ropoju, prieinu prie stiklinės, įmerkiu ranką ir laižau, – pasakoja žinomas aktorius. – Mama sako: „Jėzus, taigi vaikas, kam jūs alų duodat jam?“ O vyrai atkirto, kad labai sveika ir patikino seniai man duodantys alaus.“
Su Kaziuku būtinai parūkydavom „Prima“. Norėjosi suaugusiojo gyvenimo. Negaliu pasakyti, kad buvau doras.
Nepaisant to, kad mama mokytoja, Sigitas paliekamas kartoti kursą. Ir ne todėl, kad vaikas blogai mokėsi, o todėl, kad apskritai mokslus pradėjo labai anksti – nuo šešerių.
„Kaip aš pykau, kaip aš verkiau! Mano geriausias draugas Kazys dviračiu išvažiuodavo į mokyklą, o aš su tais piemenimis turiu kartoti ketvirtos klasės kursą“, – prisimena S. Račkys.
Atsėdėjęs antrus metus ketvirtoje klasėje, vyrukas pagaliau išleidžiamas iš po mamos sijono į Linkuvą, gretimą miestelį. Ten jo laukia vidurinė mokykla, iki kurios – trys kilometrai.
„Dviračiais važiuoji, koks smagus dalykas būdavo, susidaro būrys mūsų. Važiuojam, miškelis, sustojam, parūkom. Tada vėl į mokyklą važiuojam. Su Kaziuku būtinai parūkydavom „Prima“, – neslepia režisierius. – Norėjosi suaugusiojo gyvenimo. Negaliu pasakyti, kad buvau doras. Gaudydavo mus rūkančius ir už mokyklos.
Žiemą į mokyklą eidavom pėsti. Tėvukas paskui pradėjo vežiot duoną. Ir tada jis laikydavo mašiną prie mūsų, duoną vežiojo iš kolūkio išėjęs, iš Linkuvos. Sulįsdavom į kabiną, nuveždavo tuos tris kilometrus, o paskui pėstute. Bet irgi smagu būdavo eit pėsčiam. Per sniegą.“
Taip jau susiklostė, kad alus, lydėjęs Sigitą nuo mažumės, vos nepakiša jam kojos renkantis profesiją. O gal kaip tik atvirkščiai – nukreipia likimo skirtu keliu. Rimtai svarstęs apie futbolo trenerio karjerą, mokyklos išleistuvių įkarštyje vaikinas nusprendžia stoti į konservatoriją.
Aš įstoju ir Rudzinskas tokiu balsu: „Ar geri? Ar rūkai?“ Sakau: „Taip, kartais.“ Tas jam patiko. O kiti: „Ne ne ne, jokiais būdais!“
„Jau mes antrą dieną kažkur bendrabuty baliavojom, kažkas: „Klausyk, žiūrėk, stojamieji!“ Klausiu, o kur? Sako: „Į aktorinį, matai, kad parašyta laikrašty!“ Taigi čia prasideda rytoj. Reikėjo važiuoti. Naktį pradėjau ruoštis, reikėjo surinkti dokumentus. Per naktį susirinkom, į autobusą ir atvažiavau į Vilnių. Atvažiavau ir nieko nežinau – kur ta konservatorija? Šiaip ne taip radau, su tuo lagaminu įvanoju, atsisėdu, žiūriu, Rumšas, tas legendinis mūsų susitikimas, irgi toks išdidus įvanoja su tokiu dideliu lagaminu ir prie skelbimų lentos žiūri, žiūri.
Aš priėjau, sakau: „Tai gal į aktorinį stosi?“ Tas: „Iš kur žinai?“ Tokia juokinga jo reakcija buvo. Nuo to karto jau 50 metų kartu. Tai va, šiaip ne taip eilėraštį išmokau, kažkokią pasakėčią, ištrauką. Rudzinskas toksai buvo. Rudzinsko klausimai. Va, čia išmokė jis. Aš įstoju ir Rudzinskas tokiu balsu: „Ar geri? Ar rūkai?“ Sakau: „Taip, kartais.“ Tas jam patiko. O kiti: „Ne ne ne, jokiais būdais!“ [...] Įstojau ir nuėjom alaus gert“, – šypsosi S. Račkys.
1969 metais Jungtinių Amerikos Valstijų astronautas Neilas Armstrongas tampa pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu Mėnulyje. Sigitas taip pat jaučiasi it kosmose – toks nuostabus kursas susirinko!
„Va ką davė, tai davė. Nuostabus kursas. Nuostabus! – prisimena Sigitas. – Aš turėjau du dalykus: nuostabų kursą ir paskui akademinį teatrą, kur nuėjau. Iki 1990-ųjų, kur mus išdraskė. Buvo du kolektyvai, kurie liko visam gyvenimui. O kursas iki šios dienos, buvo 50-metis, susirinkom. Trijų jau nebėra: Vyto Kernagio, Grigolio Vyto ir Gudonytės Kristinos. Mes tuos ketverius metus kaip daina praėjom. Kaip posmas. Kaip paukščio skrydis kažkoks. Buvo tokie metai puikūs. Draugiškesnių dalykų nebuvo. Kaip ta viena dėstytoja pasakė – kraupi vienybė. Pasakysiu taip. Žinot, dabar iš tos pozicijos – atsikeldavai 8 ryto, išeidavai į šokį. Ir taip 10 vakaro grįždavai. Kad tai būtų sunku, aš nepasakysiu. Tikrai nesunku.
Tai būdavo toks posakis: „Mano gimimo diena, ateikit prasčiau apsirengę.“ Smagu būdavo, labai smagu.
Viskas todėl, kad jaunas, norėdavai ateiti, būt kurse. Todėl, kad mes labai daug visokių dalykų kartu bendrai turėdavom. Tikrai nesunku. Į gimtadienį eidavome prasčiau apsirengę. Žinot, šiandien mano gimimo diena ten ir ten, ateikit prasčiau apsirengę. Kur kas sugriūna, visą naktį baliavodavom. Atsimenu, jau rytas, sugriūna, ant grindų sėdi. Jokių švarkų, prasčiau apsirengę. Tai būdavo toks posakis: „Mano gimimo diena, ateikit prasčiau apsirengę.“ Smagu būdavo, labai smagu. Labai draugiškai. Visų pirma Kernagį versdavom dainuot. „Išeinu, palieku tave...“ [...] visokių bajerių būdavo, ir šokiai. Net sunku papasakot kažkokiais žodžiais, reikia ten pabūt. Net tekstu negali išreikšt viso to reikalo.“
1973-iaisiais Sigitas baigia aktoriaus meistriškumo studijas. Aktorius neslepia tada itin jautęs scenos baimę.
Scenos baimė visada yra. Pradžioj. Pradžioj scenos baimė. Premjeriniai dalykai arba nauji dalykai. Jei seniai vaidintas spektaklis, tai čia ne scenos baimė. Čia yra, kaip pasakyt, nervas kažkoks eina. Bet paskui jis praeina. Jei turėtum nervą visą laiką, tai tu iš proto išeitum. O paskui eini į darbą, eini daryti reikalų, negalvoji apie tai. O iš pradžių, aišku, rankos dreba premjeroj. Visiems dreba. Jei nedrebėtų, būtų labai keista, o paskui viskas tvarkoj. Ypač, jei geras spektaklis, tai atvirkščiai, viską žinai, ką daryt. Blogam spektakly nežinai, ką daryt, maudais, niurkais. O kai geras spektaklis, sustyguotas, kaip pas (Rimą – LRT.lt) Tuminą būdavo, eini drąsiai, žinai, ką daryti“, – pasakoja S. Račkys.
Draugiškesnių dalykų nebuvo. Kaip ta viena dėstytoja pasakė – kraupi vienybė.
Prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę, Sigitui veriasi neregėti horizontai. 1989 metais jis pirmą kartą išvysta „supuvusius Vakarus“, kaip Vakarų šalis vadindavo sovietai. O Kanada išvysta lašinius ir su pasididžiavimu valgomus konservus.
Nevalgėm ten nieko. Hotdogas (dešrainis – LRT.lt) keturis dolerius kainavo. O Dieve, taigi didžiuliai pinigai! – pasakoja Sigitas. – Mes konservus valgėm, lašinius. Ir mes ten turėjom... spektaklį „Čia nebus mirties“. O ten Rumšas su Braškiu vaidina tokius tarybinius žmones ir valgo lašinius scenoj. Ir buvo prisidėję lašinių. Ir mes žinom, kad pas juos lašiniai, rekvizitas, jo daug yra. Tai mes nuėjom pas juos prieš spektaklį. Trise mes susėdom ir tuos lašinius valgom. Pjaunam. Ir toks scenos darbininkas kanadietis eina. O mes trys tokie suėję, būrelis, čia padėti lašiniai.
Trys sulindę valgo tuos lašinius. Ir taip, kaip šventovė. Ir jis taip žiūri į mus, kokia čia chebra. Mes pamatėm, mojuojam jam ir sakom: „Eik čia, paragausi lietuviškų (lašinių – LRT.lt). Ir mes davėm jam gabaliuką lašinių. Jis tuos lašinius paėmė kaip šventovę. Suprato, kad čia, matyt, kažkas tokio, ritualinis dalykas. Jis paėmė, o tie lašiniai slidūs. Jam pliumpt ant grindų. „Excuse me“ – „atsiprašau, atsiprašau“. Jis suprato, kad numetė ten kažkokią šventovę. Nukrito, nieko tokio – nuvalė.“
Šventovės kyla ir asmeniniame Sigito gyvenime. Jis sukuria antrą šeimą su aktore Rasa Jakučionyte, kuri Rimo Tumino režisuotame spektaklyje „Tarytum mes nepažįstami“ vaidina Sigito... dukrą. Su Rasa jiedu susilaukia sūnaus Juliaus. Iš pirmos santuokos Sigitas turi Andrių ir Sigitą.
Jis suprato, kad numetė ten kažkokią šventovę. Nukrito, nieko tokio – nuvalė.
„[...] Atsimenu, pareini po spektaklio namo, tokia krūva vystyklų, prikakotų, prisisiotų. Su ūkiniu muilu dar po spektaklio „šuravoji“ dvi valandas. Būtinai ūkiniu muilu. Taigi dar ir vandenį šildai. O smarvė, o Dieve! Išplauni, kol išdžiūsta ir t. t.“, – vargus su vaiku prisimena aktorius.
1990 metais Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro meno vadovu paskiriamas režisierius Jonas Vaitkus. Jis teatre pradeda daugeliui nemalonias reformas. Iš darbo atleisti aktoriai netrukus įkuria Vilniaus Mažąjį teatrą.
Vaitkus išvarė iš teatro Mainelytę, Tomkų – tokius aktorius! O mes susikūrėm savo teatrą, Mažąjį, kad neišvytų.
„Aš sakau, kiekviena revoliucija yra gerai. Nepriklausomybės atgavimas yra puikus dalykas, nuostabus. Bet kiekviena revoliucija griauna ir nemoka statyti, – įsitikinęs S. Račkys. – Mes labai norėjom, kad Tuminas būtų vyriausiuoju režisieriumi, labai norėjom. Viską darėm. Tai būtų buvusi išeitis. O dabar išvarė. Kažkas pasensta, kažkas ateina iš jaunimo. Bet ne tai, kad jaunus po 20 žmonių – von. Visą teatrą pakeičia, štai taip sumaišo...Kažkodėl reikia išdraskyti, išvaryt. Išdraskė teatrą. <...> Vaitkus išvarė iš teatro Mainelytę, Tomkų – tokius aktorius! O mes susikūrėm savo teatrą, Mažąjį, kad neišvytų. Taip, tai buvo aukso laikas. Kiek pasaulio mes matėm, kiek išvažinėjom. Nuo Korėjos iki Argentinos, Kolumbijos.“
Sigito profesiniame kelyje įvyksta netikėtas posūkis – iš aktoriaus jis tampa televizijos serialų režisieriumi. Aktorius neslepia šiame darbe patirto skaudulio.
Aš ten buvau pagarboj, ant rankų nešiojamas, jaučiau malonumą.
„Dvi kameros ir sulūžęs prožektorius. Ir su tuo dar prastas scenarijus... Aš nenoriu lįsti į detales, aš ten daug skaudulių turiu. Labai daug. Ant vadovaujamo personalo. Nenoriu lįst į detales, jau nusispjoviau. Būčiau aš tiek daug neištvėręs, bet į Rygą mane išsiuntė septyneriems metams. Tai ten buvo laisvė man. Ten labai didelį malonumą turėjau. Labai gerą kontaktą turėjau su aktoriais. Geri serialai buvo, milijoninės peržiūros. Reitingai labai geri buvo. Aš ten buvau pagarboj, ant rankų nešiojamas, jaučiau malonumą“, – įspūdžius iš kaimyninės Latvijos prisimena S. Račkauskas.
Sielos džiaugsmą, kuomet dirbama iš malonumo, o ne tik dėl pinigų, Sigitas pajunta ir filmuodamasis „Dviračio žiniose“. Tačiau dar didesnis malonumas – pabūti su savimi savo paties sodyboje.
„Sunku prisiminti, kada pradėjau vaidinti tą savo draugą Kubilių. Ne, neatsimenu. Ir Šerėnas buvo dar, visi trys. Bet 10 metų tikrai yra. Ten labai šauni kompanija. Kai Šerėnas buvo, tai jis tekstus rašydavo. Tai buvo proto žmogus, Haris vienas dabar liko... – gerų žodžių „Dviračio žinių“ kūrybinei grupei negaili pašnekovas. – Aš ten nuvažiuoju su džiaugsmu. Atvažiuoju iš Anykščių, lekiu. Žinot, su metais kažkaip, velnias žino. Aš per visą savo gyvenimą visą laiką buvau kolektyve. Teatras, serialai, žmonių kiek, rėki, aiškini. Diena iš dienos, visą gyvenimą šitaip rėki, kalbi.
Ten labai šauni kompanija. Kai Šerėnas buvo, tai jis tekstus rašydavo. Tai yra proto žmogus [...]
Ir staiga – aš, miškas ir šuo. Aš pavargęs buvau nuo šito reikalo. Ten pasistačiau namelį pabūti vienas, pailsėti. Spaudimas mano irgi problema. Ir patiko. Aš galvojau, kad bus depresija. Nė velnio. Žiūriu, metai praėjo – nieko. Dar įdomiau. Truputį žmona per karantiną patrukdė, bet nieko, galų gale išvažiavo. Ir nėra nuobodu man, ten daug darbų. Dabar spaudimą matuoju, vieną kartą pamatuoju – 120/80. Vos nenukritau. Kosmonautų spaudimas, o būdavo 180/110. Juk čia viskas yra. Turi būti ramybė žmoguje. O kai tu neramus ir visą laiką ten...“
Ramybės Sigitas linki ir Lietuvai, ir sau kasdieniame gyvenime, kuriame per buities rūpesčius kitą kartą pamirštame pasidžiaugti akimirkos grožiu. „Sau – numirti be kančių. Valstybei – viskas gerai. Palyginti su istoriniais dalykais, mes esam tikrai jauna (valstybė – LRT.lt). Aš kitą kartą nesuprantu protestų. Visi mes mokomės. Man atrodo, ir valstybė išmoks. Reikia šimtą metų būt valstybei, kad ką nors išmoktų.
Aš labai optimistiškai žiūriu į mūsų ateitį. Lietuva yra labai graži, žmonės yra labai gražūs, jaunimas yra tikrai labai talentingas.
Mes esam tikrai jauna (šalis – LRT.lt). 30 metų – kas tai yra? Tai labai mažai. Ir viskas bus gerai, aš tikiu. Lietuvis yra tokio būdo, tokio charakterio, kad negali būt blogai. Ir viskas bus gerai. Aš labai optimistiškai žiūriu. Nežiūrint į mažas, smulkias klaidas. Aš labai optimistiškai žiūriu į mūsų ateitį. Lietuva yra labai graži, žmonės yra labai gražūs, jaunimas yra tikrai labai talentingas“, – Lietuvai linki aktorius ir režisierius Sigitas Račkys.
Visas reportažas apie S. Račkį – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
