Jautrios, subtilios ir daugiaprasmės Ievos Narkutės dainos šiandien priverčia stipriau plakti daugiatūkstantines jos gerbėjų širdis. Daina „Raudoni vakarai“ lėmė Ievos, jau kaip dainininkės, karjerą, tačiau jos pašaukimas kadaise buvo visai kitoks, ji – klinikinės psichologijos specialistė, kuriai tęsti savo veiklą sukliudė nesuvaldomas noras dainuoti, taip sako Ieva LRT.lt laidoje „Posūkiai“.
Ievos talentas kurti eilėraščius išryškėjo dar vaikystėje. Jau tada ji sulaukė šilto aplinkinių palaikymo. Tačiau kūrėja turėjo ir kitų pomėgių – domėjosi filosofinėmis knygomis, egzistencialistų kūryba, kuri paauglystėje muzikantei kėlė daug klausimų, o vėliau jos dėmesį nukreipė į psichologinę literatūrą. Ieva sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto (VU) klinikinės psichologijos studijas, vėliau sekė magistrantūra. Tačiau netikėtai prasidėjusi jos, kaip dainininkės, karjera privertė raudoną diplomą padėti į šoną.
„Man labai lengvai dėliodavosi tie ketureiliai. Labai anksti gavau paskatinimo, buvo atkreiptas dėmesys, kad man susidėlioja rimas, žodeliai. Nebuvau vaikas, kuris lankytų visus būrelius iš eilės, niekas manęs net neklausė, šešerių nuvedė mokytis groti fortepijonu.
Mama sakė, kad buvau geras ir lengvas vaikas, su manimi buvo galima susitarti nuo labai mažų dienų. Nemanau, kad ir šiandien esu labai aklai užsispyrusi, mėgstu diplomatiją, susitarimus ir manau, kad gyvenime be proto daug klausimų reikalauja vienokio ar kitokio kompromiso. Tokia buvau ir vaikystėje“, – pasakoja muzikantė.
Nors šiandien Ieva pristato jau penktąjį studijinį albumą, anksčiau kūrėja pasvajodavo ir apie visai kitokias, nieko su muzika bendro neturinčias profesijas.
„Svajojau būti kirpėja, paskui svajojau būti rūbų dizainere, paskui svajojau būti aktore. Labai daug metų svajojau ir ketinau, ir siekiau tapti psichologe, tačiau apie ką labiausiai svajoju, supratau paauglystėje.
Kai reikėdavo eiti miegoti, tėvai galvodavo, kad jau miegame, aš iš tikrųjų po antklode klausydavausi Lietuvos radijo. Nuo vienuoliktos būdavo tokia programa: „Žvaigždės žiūri į žemę“. Toje laidoje pirmą kartą išgirdau dainą „Nine Million Bicycles“ (Katie Melua). Tas tekstas mane šovė į kitą klasę, tai buvo visiškai iš kito pasaulio. Tai buvo ženklas, kad viskas įmanoma. Ženklas, kad kažkas klauso ir klauso taip smarkiai, kad net Lietuvą pasiekia. Man reikėjo kuriančių ir savo kūrybą atliekančių moterų, kad tiesiog patikėčiau, kad yra ir man vieta pasaulyje, po saule, kad įgyčiau drąsos. Reikėjo patvirtinimo, kad gali būti fortepijonas, kad gali būti mergina prie jo, tai yra svarbu ir reikalinga“, – dalijasi prisiminimais dainininkė.
Šalia muzikavimo ir dainų kūrimo Ieva atrado naujų interesų – susidomėjo filosofinėmis knygomis, atsirado poreikis ieškoti atsakymų į prasmės ir priežastingumo klausimus. Muzikantės dėmesys nukrypo į psichologinę literatūrą.
„Susidaro įspūdis, kai tiek daug pasakoju apie muziką, apie kūrybą, kad nieko kito ir nebuvo. Bet nuo aštuntos klasės atsirado minčių apie psichologiją, susidomėjimas tais dalykais. 13-o gimtadienio proga tėtis padovanojo knygą „Sofijos pasaulis“ (autorius Jostein Gaarder). Ta knyga buvo visiškas lūžis mano supratime apie daug ką. Paskui norvegų autorė parašė panašaus principo knygą apie psichologiją, taip gana jaunoje sąmonėje buvo pasėtas grūdas, kad pasaulių yra daugiau, kad dalykai turi sluoksnius, kad galima lįsti gilyn, kad nesi nei pirmas, nei paskutinis žmonijos istorijoje, kuriam tie klausimai rūpi.
Atsirado noras paaiškinti ir vėliau išspręsti, gal tai buvo net pasaulio gelbėtojo siekis. Įsivaizdavimas, kad reikia pasiknisti giliau, užduoti tinkamus klausimus, paskaityti tinkamos literatūros, pasigilinti, surinkti medžiagos ir mes išspręsime tas problemas. Toks taisytojo mentalitetas“, – sako ji.
„Taisytojo mentalitetas“, kaip jį įvardino Ieva, turėjo ir didesnės įtakos tolesniame muzikės gyvenime. Ji, dar būdama mokykloje, pradėjo tikslingai ruoštis ateityje tapti psichologe.
„Nuo kokios dešimtos klasės labai sąmoningai ruošiausi laikyti egzaminus, kurių reikia stojant į psichologijos studijas. Ruošiausi, mokiausi, įstojau, stengiausi, mokiausi toliau, visuomet puikiai sekėsi.
Turbūt iki paskutinio magistrantūros egzamino tikėjau ir tikėjausi, kad tą darbą dirbsiu. Norėjau dainuoti visą tą laiką, rašiau ir dainavau visą studijų laiką ir atvažiavusi studijuoti į Vilnių, nuo pirmo kurso pasirodydavau bardų festivaliuose, naktinėjimo formatuose, ne pagrindinėse scenose. Neatrodė, kad yra kažkokie mokslai, studijos, kurios galėtų man padėti būti geresne Ieva Norkute. Gal arogantiškai tai skamba, bet svarbiausia papasakoti tas istorijas, kurias žinau, kad kitas nepapasakos, galiu jas papasakoti savaip“, – kalba ji.
Ieva sėkmingai įstojo į VU klinikinės psichologijos studijas, ten jai sekėsi puikiai, vėliau sekė ir magistrantūros studijos. Atrodė, jog netrukus Ieva papildys psichologų bendruomenę, o dainavimas liks hobiu. Tada nuskambėjo daina – „Raudoni vakarai“.
„Man atliekant praktiką, magistrantūros antrame kurse, būtent tais metais išėjo „Tadas Blinda“ su „Raudonais vakarais“. Išsprogdino daina visą šalį, staiga, jos pradėjo reikėti visiems. Tuo metu studijuoju, atlieku praktiką Valgymo sutrikimų centre, Vasaros gatvės ligoninėje. Ten mane pirmą kartą užklupo dichotomija – bandymas sutalpinti du vaidmenis viename kūne, vienoje galvoje, vienoje psichikoje, viename žmoguje. Kai sekmadienį stoviu „Žalgirio“ arenoje ir dainuoju per muzikos apdovanojimus tiesioginėje transliacijoje, pirmadienį 9 ryto sėdžiu psichiatrijos ligoninėje ir man pacientas sako: „Mes jus vakar matėme per televiziją, labai gražiai padainavote“.
Tai nėra tai, ką tu kaip psichologas norėtum girdėti savo darbo vietoje. Tai labai išmuša, o kai esi artistas, nori ar nenori, įėjęs į kambarį atsineši labai daug informacijos apie save. Supratau per tuos keletą praktikos mėnesių, kad negaliu to atskirti. Tada, baigdama magistrantūrą, kadangi sutapo su didele mano banga, kai galėjau rinktis, ar noriu ant jos užšokti“, – prisipažįsta Ieva.
Nors kūrėja puikiai derino mokslus su artėjančia dainininkės veikla, teko į šoną padėti raudoną diplomą. Tada Ievą pasitiko kitokia realybė.
„Nebuvo taip, kad parašiau „Raudonus vakarus“, tada šešerius metus tik mokiausi, nekoncertavau, tada vien dėl dainos sugalvojau, kad būsiu dainininke. Mano pasirodymų vis daugėjo, mano honorarai po truputėlį augo, mano tėvai tai matė, tad niekada nesakė, jog tai neteisingas sprendimas.
Diplomas buvo paimtas, padėtas lentynoje, garbingoje vietoje ir atėjo rugsėjis. Pirmas rugsėjis po 18 metų sistemoje, kai man nereikia niekur eiti. Tada nebuvo nei vieno žmogaus, kuris man galėjo kažką pasakyti, man reikėjo pačiai su galva susitvarkyti, nepulti į paniką, o pagundos buvo ir bemiegių naktų buvo. Kursiokai susidarbino pagal specialybę, o aš likau tik su savo dainomis. Banga tau sako šokti, tu užšoki, o tada ateina ruduo. Supratau, kadangi nestudijavau muzikos akademijoje, supratau, kad nebeturiu genties. Mano gentis, kai mokiausi, buvo mano kursiokai. Labai save tapatinau su kitais psichoterapeutas, visi gyvenome tuo pačiu ritmu. Kai nusprendžiau dainuoti, likau be bendraminčių, be bendro likimo brolių, nes muzikantų draugų neturėjau“, – sako Ieva.
Dainininkei išgyventi nežinios laikotarpį padėjo kantrybė ir suvokimas, kad tokiomis aplinkybėmis jausti nerimą yra labai normalu.
„Aš laukiau ir žiūrėjau, kas bus. Manau tokiais momentais svarbu, ar žmogus yra saugiai užaugintas, ar nesaugiai. Be to, turėjau puikų diplomą, žinojau, kad jis taip greitai man nesudegs, galėjau nuspręsti darbintis vėliau. Tai turėjau kaip saugiklį, kaip planą B.
Supratau, kad panika yra tik panika. Daug dalykų pasikeitė, panika buvo adekvati. Laukimas man padėjo. Susiradau, kur repetuoti, daugėjo koncertų, jau tada turėjau vadybą. Niekas nežadėjo, kad iš to pragyvensi, nebuvo tokių sutarčių. Bet buvo žmonės, kurie užsiėmė, dėliojo, organizavo, prasidėjo pirmo albumo įrašai. Turėjau, ką veikti, buvo planas“, – pasakoja dainų kūrėja.
Prisimindama pirmąjį rugsėjį, kai teko susidurti su muzikantus lydinčia kasdienybe, Ieva apgailestauja dėl tuo metu iššvaistyto laiko.
„Šiandien, jei galėčiau grįžti į tą rugsėjį, tikrai sau neleisčiau tiek tinginiauti, sakyčiau – lėk, varyk, pažindinkis su žmonėmis, bendrauk. Aš labai daug laiko esu pradykaduoniavusi, siaubingai daug laiko. Dabar pagalvoju, kad nežinau, ką tuo metu veikdavau. Gal tai yra atsakymas, kad galiu ir optimizuoti kūrybą, tai mano giluminis poreikis, galiu tai padaryti ir suspaustame laiko intervale.
Tada, tą rugsėji, aš to nemokėjau, nežinojau, kad tai įmanoma. Gyvenau be prisirišimų, be įsipareigojimų, be suaugusio žmogaus atributų ir reikalų. Tada man atrodė, kad tas laikas yra visas mano. Nemanau, kad padariau tragiškų klaidų, greičiausiai reikėjo tos laisvės“, – teigia ji.
Šiandien Ieva mėgaujasi kūryba, nepuola į paniką dėl gerbėjų dėmesio, po intensyvių koncertinių turų laukiančio ramybės periodo.
„Aš gyvenu ant bangos. Jaučiu, kad ji vėl kyla į viršų. Praėjo 10 metų po mano pirmo albumo išleidimo, šiemet išleidžiu penktąjį albumą, kviečiu į koncertus. Gaunu daug dėmesio, meilės, susidomėjimo, smalsumo iš pasaulio ir labai tuo mėgaujuosi.
Turiu pakankamai brandos, kad suprasčiau, jog po šios bangos neišvengiamai laukia dar vienas toks tylus rugsėjis. Tebūnie jis ištiks vasarį, sausį, atsibusiu ir vieną rytą nebus nė vieno praleisto skambučio, žinutės, tada vėl man reikės atsitraukti į save“, – pasakoja Ieva.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą pokalbį žiūrėkite čia:
