„Likimas man buvo žiaurus“, – laidai „Stilius“ yra sakiusi poetė, buvusi Seimo narė Dalia Teišerskytė, amžinybėn iškeliavusi per 79-ąją savo gimimo dieną lapkričio 27 d. LRT archyvuose likę pokalbiai su poete, saugo jos mintis ir prisiminimus. Kviečiame prisiminti.
Apie savo stiprybės šaltinius
„Man Dievulis davė labai daug stiprybės. Nežinau, ar sustiprėti padėjo tie išgyvenimai, ar sibirietiška vaikystė ir jaunystė, ar genai, ar dėl to, kad aš žemaitė, bet aš labai daug pakėliau.“
Apie vaikystę Sibire
„Žiemos ten būdavo tobulos. Sniego kalnai žaižaruodavo nelyg deimantai, ant pušų kabojo sniego pagalvės, šaltis buvo svilinantis, bet malkų netrūkdavo ir barake visada būdavo šilta. O lauke – iki 50 laipsnių tokio fantastiško sauso šaltuko... Blogiau buvo, kai pradėjau dirbti taigoje. Baigiau septynias klases ir išėjau į mišką. Gavau uniforminį vatinuką ir vatines kelnes, veltinius, į juos turėjo tilpti laikraščiais apvyniotos kojos. Didžiulė rusiška skara – jas megzdavo vietinės babuškos, užantyje duonos riekelė.“ Visą pokalbį skaitykite čia.
„Tai išmokė mane ir daugybės puikių dalykų, kurie man padeda ir šiandien, stiprybės davė visam gyvenimui, bet išmokė ir to beprotiško atvirumo – ten visi viską apie visus žinojo ir ten už niekieno nugaros nepasislėpsi“
Pokalbis su D. Teišerskyte laidoje „Stilius“:
Apie grįžimą tėvynėn
„Tėvynė pasitiko mus be didelio džiaugsmo. Į gimtinę grįžti neleido. Mūsų troboje gyveno kolchozo predsedatelis. Mus priėmė mamos brolio šeima Mosėdyje. Ten buvo fantastiškas kaimas. Pradedant daktaru Vaclovu Intu, akmenų karaliumi, baigiant tuo metu Mosėdyje gyvenusiu Romualdu Granausku.“
Apie gyvenimą ir pasaulį
„Kuo mažiau reguliuosime svetimus gyvenimus, tuo daugiau laiko turėsime džiaugtis savais.“
„Pasaulis yra beprotiškai įdomus. Ir gyvenimas baigiasi tada, kai pradedi jį pažinti, vertinti, mylėti. Lapkritis – mano pats nekenčiamiausias mėnuo, nes būna pliurza, lietūs, pusšaltis, gamtos perėjimas į švarumą. Negeras laikas. Senatvė irgi savaip žavi, nes labai daug jau supranti ir labai daug išmokai, bet jauti, kad ateina kažkoks slenkstis.“
Apie širdies skausmą
„Mano širdis skilinėjo 10 kartų mažiausiai. Prasidėjo nuo to, kad netekau tėvo, paskui – mamos, paskui – vieno brolio, kito, trečio, sesers... Tai kur kas didesni skausmai ir širdies plyšiai nei skyrybos. Man vyrą Dievas davė ir atėmė. Tai nėra artimiausia giminė“, – apie skyrybas po 30 santuokoje pragyventų metų yra sakiusi D. Teišerskytė.
Apie adventą
„Gal tik man taip atrodo, bet jau pirma advento diena praneša apie pavasario artėjimą. Ji tirpdo tamsumas, kurių mūsuose nestinga visomis prasmėmis. Gal dėl to vaikiškai nekantriai laukiu to pigoko, bet labai linksmo ir guodžiančio šurmulio, blizgesio, parduotuvių siaubimo ieškant dovanų ar šventinės atributikos. Atrodo, tuo metu žmonės tampa linksmesni, atlaidesni, užjaučiantys mažiau turinčiuosius ir gana dosniai besidalinantys.“
Apie sūnus
„Savo vaikus užauginau teisingai. <...> Dievas man davė gerus vaikus, o jiems davė gerą mamą.
Apie daiktus
„Aš su tokiu malonumu viską dalinu – kas tik ką ima, tam ir duodu. Tas daiktų kaupimas yra truputėlį begėdiškas, jis atima labai daug energijos.“
„Verandos“ kūrybinės grupės viešnagė D. Teišerskytės namuose:
Apie kūrybą
„Labai mažai man kas patinka iš mano darbų. Praktiškai niekada netaisau savo eilėraščių – ką tuo metu jaučiau, tą užrašiau ir ko čia dabar kištis. Jei nepatinka, lengviau išmesti į šiukšlių dėžę, nei tvarkyti.“
„Poezija – vidinių išgyvenimų veidrodis.“
„Visą gyvenimą kompleksavau, kad nesu tobula, maniau, kad rašau prasčiau už kitus.“
Apie laimę
„Nenoriu maivytis ir sakyti, kad esu laiminga. Bet jaučiu, kad esu reikalinga ir vaikams, ir vaikaičiams, ir draugams, ir skaitytojams. Bet kaip moteris esu vieniša ir man labai liūdna, kad keliolika mano metų nuplaukė be jokios meilės, be paglostymo. Tai nėra gerai, jei būčiau įžūlesnė ar mažiau išranki, tas spragas galima būtų užgydyti. Bet man atrodo, kad santykiuose turi būti arba labai gerai, arba niekaip.“
Apie meilę
„Yra likimo dovanos. Kai Dievulis tas dovanas dalija, vieni miega, kiti geria, treti – kažkuo dar užsiėmę. Ne visi stovi ištiesę delnus ir ne visiems į tuos delnus tos likimo dovanos įkrenta. Ta didžioji meilė. Tai reti, tobuli dalykai.
Man brandi meilė visada yra gražesnė nei jaunystės meilė. Ir ta meilė dažniausiai ateina pas stiprų, išmintingą žmogų. Pas žmogų, sugebantį suprasti, kad ji ateina, kad negalima praleisti jos pro šalį, bet griebti ją, užrakinti, prisijaukinti. Yra tūkstančiai būdų, bet mes bijome. Mes visą gyvenimą kažko bijome ir dėl to pralaimime.“
Apie tai, ko nebūtų kartojusi
„Turbūt nebūčiau įsivėlusi į vienus santykius, kurie buvo be didelės meilės. Jie ilgai tęsėsi ir labai liūdnai baigėsi. To daryti nereikėjo, už tai gyvenimas ir nubaudė mane. Mes gyvenome puikiai ir gražiai daug laiko, bet tai nebuvo tai, kas turėjo būti tarp dviejų žmonių.“
Apie planus rašyti biografinę knygą
„O kam? Parašyti visą tiesą apie žmones, kurie ėjo šalia, negalima. Neturiu teisės. O rašyti kvailus faktelius ar nuotykius – neįdomu ir nebūtina. Viskas yra mano knygose – jose yra ir mano meilės, ir nemeilės, ir nusivylimai ir nuotykiai, ir skaudėjimai, ir praradimai, ir tai, kas buvo, ir tai, ko nebuvo.“
