Veidai

2019.12.05 21:00

Kalėdas Sibire prisiminusi Dalia Teišerskytė: dabar esu kaip šarka ir mėgaujuosi blizgučiais

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.12.05 21:00

„Prisiminusi praradimus, sunkmečius, džiaugiuosi kad ir menkiausiu dėmesiu, geru žodžiu ar netikėtai iš mažos dėžutės ištrauktu fantastišku šilkiniu šaliu“, – apie mažus ir didelius Kalėdų džiaugsmus portalui LRT.lt pasakoja poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė, mačiusi visokių švenčių – ir Sibiro tremtyje, ir laisvoje Lietuvoje.

– Prasidėjo adventas, ar jums šis metas ypatingas? Pasinaudojate proga apgalvoti tam tikrus dalykus ir pasiruošti naujiems metams, ar norėdama palepinti artimuosius ir surasti jiems dovanų ir jūs kažkiek pasiduodate tam šventiniam šurmuliui?

– Gal tik man taip atrodo, bet jau pirma advento diena praneša apie pavasario artėjimą. Ji tirpdo tamsumas, kurių mūsuose nestinga visomis prasmėmis. Gal dėl to vaikiškai nekantriai laukiu to pigoko, bet labai linksmo ir guodžiančio šurmulio, blizgesio, parduotuvių siaubimo ieškant dovanų ar šventinės atributikos...

Atrodo, tuo metu žmonės tampa linksmesni, atlaidesni, užjaučiantys mažiau turinčiuosius ir gana dosniai besidalinantys.

Aš kaip šarka – mėgaujuosi blizgučiais ir su malonumu pasiduodu jų vilionėms. Na, pavyzdžiui, mano naujų namų kieme dar stovėjo maišai su statybinėmis atliekomis, tas mane labai erzino, tai išpuošiau visas 64 tujytes, kurias vasarą pasodinau, eglučių papuošalais... Lapkričio mėnesį. Ir man pasidarė linksmiau. O gal ir praeivio akelėms pažibino.

Man atrodo, džiaugsmo kūrimas bet kada tinka. Žinoma, būtų gerai nepamiršti, KAS yra adventas, ir papuošti ne tik eglutes, bet ir savo sielas šviesa ir gerumu...

– Ar pagalvojate, kad šiandien Kalėdų džiaugsmas mums dažnai yra besaikis dovanų pirkimas ir nukrautas šventinis stalas? O gal tame nieko blogo – šventės tik kartą metuose, tad kodėl gi ne?

– Šiandien pasaulis pamažu kraustosi iš proto. Ir Kalėdinis šurmulys nėra didžioji problema. Tiesiog šventės tampa komercinės. Bet tam, kas turi tą šventę širdyje ir šeimoje, jokia karštligė nebaisi.

Jeigu žmonėms smagu, tegu jie švenčia, kada tik nori... Kuo mažiau reguliuosime svetimus gyvenimus, tuo daugiau laiko turėsime džiaugtis savais.

Į visas tradicijas žiūriu labai šviesiai ir su didele pagarba.

– Veikiausiai anksčiau lapkričio pradžioje parduotuvių vitrinos dar nebūdavo perpildytos šventinių dekoracijų ir šventinės atributikos, pigesnių niekučių. Nepavargstate nuo tos šventinės nuotaikos Kalėdoms dar net nepriartėjus?

– Seniau daug ko nebuvo... Gyvenome tokiame pusiau įslaptintame pasaulyje, kur prie širdies prilipdavo atsargumas, įtarumas... Kūčios buvo valgomos už užtrauktų užuolaidų, patyliukais, kad neišgirstų kaimynai, nors kaimynai darė tą patį.

Reikšmės šioms šventėms gal ir buvo daugiau, žmonės dar tikėjo stebuklais, ir ta keistoji naktis buvo persunkta tikro šventumo, gerumo, tikėjimo.

Kita vertus, nebuvo Kalėdų be sniego, be rogučių, be kažkokio jaudinančio graudumo ir noro keisti pasaulį.

– Kai jums buvo devyneri, su šeima buvote ištremta į Sibirą, iš ten sugrįžote jau būdama aštuoniolikos. Kokios Kūčios ir Kalėdos paliko jūsų atmintyje iš tų dienų? Ar pavykdavo šventinę nuotaiką sukurti ten, kur visai nelinksma?

– Na, ko gero, linksma nebūdavo. Nors mama įsigudrindavo papuošti eglutę kokiais penkiais sausainukais, džiovintų bruknių ar šermukšnių šakelėmis, bet jos naktį dingdavo. Pasiskanaudavome niekam nematant. Mama nepykdavo. Kitą dieną vėl pakabindavo.

Kūčioms visada būdavo ir kūčiukų, ir kisieliaus... Ir duonos – kiek nori.

Žiemos ten būdavo tobulos. Sniego kalnai žaižaruodavo nelyg deimantai, ant pušų kabojo sniego pagalvės, šaltis buvo svilinantis, bet malkų netrūkdavo ir barake visada būdavo šilta. O lauke – iki 50 laipsnių tokio fantastiško sauso šaltuko...

Blogiau buvo, kai pradėjau dirbti taigoje. Baigiau septynias klases ir išėjau į mišką. Gavau uniforminį vatinuką ir vatines kelnes, veltinius, į juos turėjo tilpti laikraščiais apvyniotos kojos. Didžiulė rusiška skara – jas megzdavo vietinės babuškos, užantyje duonos riekelė. Pasirodo, ne taip baisu, kaip dabar atrodo...

Ten didesnė šventė būdavo Naujieji metai. Klube būdavo vakaruška su šokiais, kaime degdavo laužai, grodavo armonikos ir balalaikos. Tik šokti su baisiniais „vailokais“ buvo nelengva...

Vaikiškai nekantriai laukiu to pigoko, bet labai linksmo ir guodžiančio šurmulio, blizgesio, parduotuvių siaubimo ieškant dovanų ar šventinės atributikos...

– Kaip pasikeitė žiemos šventės sugrįžus į tėvynę? Juk ir tada dažnas Kalėdas dar švęsdavo paslapčia...

– Tėvynė pasitiko mus be didelio džiaugsmo. Į gimtinę grįžti neleido. Mūsų troboje gyveno kolchozo predsedatelis. Mus priėmė mamos brolio šeima Mosėdyje. Ten buvo fantastiškas kaimas. Pradedant daktaru Vaclovu Intu, akmenų karaliumi, baigiant tuo metu Mosėdyje gyvenusiu Romualdu Granausku.

Šventes ten švęsdavome atvirai, Bažnyčią lankėme, varpai skambėdavo. Laukinė pasidariau, kai atvykau mokytis į Kauną. Be pinigų, be patirties, be mokėjimo tikėti ir bendrauti.

Tam, kas turi tą šventę širdyje ir šeimoje, jokia karštligė nebaisi.

– Ar į tradicijas žvelgiate pro pirštus, ar vis dėlto stengiatės jas puoselėti – ant stalo dedate 12 patiekalų, einate į bažnyčią, keičiatės dovanomis ir pan. Kurios Kūčių ir Kalėdų tradicijos iki šiol jums pačios brangiausios?

– Į visas tradicijas žiūriu labai šviesiai ir su didele pagarba. Ir pati išmokau jų laikytis, ir vaikus mokiau. Mums patinka kartu švęsti visas šventes, mes mėgstame dovanas, siurprizus, skanėstus. Nepamirštu padėkoti Aukštybėms, kad man leista visa tai patirti.

– Kada jūsų namuose puošiama eglutė?

– Esu suvaikėjusi, todėl eglutę puošiu per savo gimtadienį, lapkričio pabaigoje, man patinka jos žibėjimas, mirkčiojimas, dovanų paslaptingas atsiradimas.

Būtų gerai nepamiršti, KAS yra adventas, ir papuošti ne tik eglutes, bet ir savo sielas šviesa ir gerumu.

– Ar yra kažkas, ką pavadintumėte geriausia kalėdine dovana, kurią esate gavusi?

– Man visos dovanos sukelia didelį džiaugsmą. Bet dar labiau patinka dovanoti. Visomis progomis. Iš anksto žinau, kas ką pradžiugins, superku, suslepiu ir laukiu progos... Prisiminusi praradimus, sunkmečius, džiaugiuosi kad ir menkiausiu dėmesiu, geru žodžiu ar netikėtai iš mažos dėžutės ištrauktu fantastišku šilkiniu šaliu...

– Kaip manote, ar šiandien tikrai mokame pasidžiaugti šventėmis? Kažkada jas draudė, o dabar galime laisvai švęsti, bet ar mokame įvertinti, kad turime tokią galimybę ir dovaną?

– Mes viską mokame. Ir džiaugtis, ir švęsti, ir dalintis, ir mylėti. Nebijokime to parodyti. Kasdien. Savam ir svetimam. Ir visada bus Kalėdos.

Taip pat skaitykite