Gerai žinomas fotografas, rašytojas, lektorius, laidų vedėjas, zoologijos magistras, ornitologas, buvęs aplinkosaugos ministro patarėjas Marius Čepulis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako gamtos košėje nuolat viręs nuo pat vaikystės. Dar studentu būdamas sukūręs šeimą ir susilaukęs trijų vaikų, Marius santuokos neišsaugojo. „Pirmoje santuokoje buvau žiauriai ir net nesveikai pavydus. Todėl ji ir byrėjo. O dabar esu visai nepavydus. Yra visiškas pasitikėjimas“, – laidoje tvirtina bene žinomiausias šalies gamtos fotografas.
M. Čepulis gimė 1974-ųjų spalio 17-ąją Šiauliuose. Tėveliai Judita ir Jurgis, abu inžinieriai, vėliau supras, kad jų sūnus Marius ne šiaip sau varnas skaičiuoja, o svajoja būti ornitologu ir gamtininku. Vienas pirmųjų Mariaus prisiminimų iš vaikystės – vėžių paleidimas į upelį.
„Prisimenu dubenį vandens, iš jo lipo vėžiai. Paskui nešėme į už kelių šimtų metrų esantį upelį ir paleidome juos. Tai vienas pirmųjų mano prisiminimų. Stirna rasotoje pievoje irgi vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų. Taip pat vikšras ant lapo, išpranašavęs, kad būsiu biologas. Stirną mačiau eidamas į darželį, kuris buvo Ginkūnuose. Reikėjo nusileisti nuo kalno, pakilti per laukus. Buvo kokie trys kilometrai kelio iki darželio. Dabar ten viskas namais apstatyta.
Visai neseniai ten buvau, sunku pažinti, kas ten per teritorija. Viskas atrodo daug arčiau, nei buvo. O darželio aš labai nekenčiau, nes nemėgau pietų miego. Būdavo, pasakydavau, kad einu į darželį, o išeidavau ir klaidžiodavau po Šiaulių rajonus. Paskui vos ne su policija ieškodavo. Tai ta stirna yra iš gerųjų prisiminimų“, – šypsosi pirmaisiais vaikystės prisiminimais dalindamasis M. Čepulis, dabar aktyviai besirūpinantis Lietuvos biologinės įvairovės išsaugojimu ir gyvūnų gerove.
Marius gerai prisimena už prasižengimus lupti negaudavęs, tačiau turėjęs klausyti ilgų ir nuobodžių tėvo pamokslų. Taip pat gerai užsifiksavo ristynės tiek su tėčiu, tiek su dvejais metais jaunesniu broliu Evaldu. Tiesa, pastarosios dažnai peraugdavo į kumštynes, o tėvams, žinoma, tai nepatiko.
„Nežinau, ar savo broliui buvau labiau auklė, ar tas, kuris jam duodavo į galvą, – svarsto gamtos fotografas. – Brolis niekada neklauso, tai reikia jį pastatyti į vietą. Kadangi esu stipresnis, jis silpnesnis, jaunesnis, tai jis mane erzindavo. O ką aš galiu padaryti? Tik primušti. Brolis, aišku: „Mamaaa, Marius mušasi!“ O aš tada: „Mamaaa, brolis erzinasi!“ Tėvams galvą skauda ir viskas. Jei susipešdavome, mus išskirdavo. Buvome kaip šuo su kate, bet ne didžiąją laiko dalį. Vis dėlto didžiąją laiko dalį gražiai sutarėme, dūkdavome, žaisdavome kartu. Turėjome pusbrolių komandą. Su jais lakstydavome po Salduvės parką, žaisdami indėnus, kareivius, sekiodami žmones ir t. t.“
Stirna rasotoje pievoje irgi vienas pirmųjų vaikystės prisiminimų. Taip pat vikšras ant lapo, išpranašavęs, kad būsiu biologas.
Mokslai Mariui sekėsi be ypatingų pastangų. Už šviesią galvą gamtininkas dėkoja tėvams inžinieriams. Pirmoje, antroje ir trečioje klasėse pašnekovas drąsiai save tituluoja pirmūnu.
„Buvo smagu mokytis, viskas buvo lengva. Vos vieną kitą ketvertą gaudavau (tuo metu buvo penkiabalė pažymių vertinimo sistema – LRT.lt). Šaunios auklėtojos. Šiaip labai geri mokytojai buvo. Matematika buvo vienas iš pagrindinių mokslų, ji man labai patiko. Ir dabar labai patinka. Nežinau, kodėl žmonėms nepatinka skaičiai ir kodėl jie nenori mokėti skaičiuoti.
Baba mus mylėjo, mes mylėjome ją ir darėme viską, kad jai būtų lengviau. „Baba“ buvo šventas žodis, šventas žmogus.
Ten tik susikaupti reikia. Na gerai, ne tik susikaupti... Iš matematikos labiausiai patiko geometrija. Gal čia ir genai kiek lemia – abu tėvai inžinieriai, mąstymas toks. Ir brolis puikus matematikas. Tikrai kietas ir geresnis už mane“, – pripažįsta M. Čepulis.
Kartu su broliu Marius daug laiko praleisdavo pas tėčio mamą Oną, kurią vadina baba. „Pas babą“ – tai buvo raktiniai žodžiai, reiškiantys atostogas, savaitgalį ar bet kokią laisvą dieną. Baba jaunųjų Čepulių nelepindavo, tačiau vaikai pas ją vis tiek veržte verždavosi.
Nesąmonė gyventi pionierių stovykloje, kai yra baba! Visas gyvenimas sukosi aplink babą.
„Dirbome viską, reikėjo žolę pjauti, karvę nuvesti, malkas kapoti, laistyti ir ravėti daržus. Ūkio darbų buvo daug, nes sodas buvo milžiniškas. Nori ledų? Jokių problemų – prirenki kibirą obuolių ar agrastų ir gauni ledų. Ko nors nori – turi ką nors padaryti. Bet tai nebuvo reikalavimas. Baba mus mylėjo, mes mylėjome ją ir darėme viską, kad jai būtų lengviau. „Baba“ buvo šventas žodis, šventas žmogus. Ir dabar bet kokiu atveju ji yra šventas žmogus.
Niekaip kitaip nesakydavome, tik „važiuojam pas babą“. Realiai visas laisvas laikas praėjo pas babą. Vieną kartą tėvai padarė didžiausią gyvenimo klaidą – nuvežė mus į pionierių stovyklą. Sukėlėme tokį triukšmą, tiek rėkėme, tiek išsidirbinėjome, kad jie pasiėmė mus po savaitės ir vėl buvome pas babą. Nesąmonė gyventi pionierių stovykloje, kai yra baba! – įsitikinęs Marius. – Visas gyvenimas sukosi aplink babą.“
[...] pamačiau mėlynąją zylę erškėčių krūme prie Murzinienės sodybos. Nuo tada prasidėjo mano oficiali ornitologo karjera.
Nors laidos herojui sekėsi piešti, jaunuolį vis labiau traukė gamtos, o ypač paukščių pasaulis. Marius prisimena, kad būdamas kaime pas močiutę jis ir drugelius gaudė, ir kolorado vabalus traiškė ant bulvių lapų, ir kurapkiukų ieškojo.
„Nuolat viriau šitoje košėje. Bėgau žiūrėti, kada grįžta pempės, nors dar nesidomėjau paukščiais. Kai buvau 13 metų, pavasarį, kovo pabaigoje, pamačiau mėlynąją zylę erškėčių krūme prie Murzinienės sodybos. Nuo tada prasidėjo mano oficiali ornitologo karjera“, – drąsiai tvirtina knygų apie gamtą autorius.
Gyventi „Čiurlionkėje“ buvo fantastiška! Pagrindinis studentų maistas buvo kefyras ir bandelės po tris kapeikas.
Baigęs mokyklą, Marius rinkosi tarp architektūros, mat patiko dailė, ir biologijos studijų programų. Gamtininkas prisimena turėjęs korepetitorių, nes, kaip pats sako, visai neišmanė biologijos.
„Mokėjau visus paukščius pavadinti lotyniškai, bet nežinojau, kokia jų kiaušidė: dešinioji, kairioji, viena, dviguba... Nieko apie vidinę sandarą nežinojau, – prisimena M. Čepulis. – Gana lengvai įstojau į biologiją, bet konkursas buvo, ne visi pateko.“
Protas vyrams ateina maždaug sulaukus 30-ies. Tuomet pradedi suvokti, ką darai.
Studijų metais jaunasis gamtininkas gyveno bendrabutyje sostinės M. K. Čiurlionio gatvėje, studentų vadinamojoje „Čiurlionkėje“. Nepaisant beveik prestižinės vietos Vilniuje, studento pajamos buvo visiškai neprestižinės.
„Gyventi „Čiurlionkėje“ buvo fantastiška! Pamenu, eidavau į paštą skambinti tėvams, kad atsiųstų 15 kapeikų, nes nėra už ką bandelės nusipirkti. Pagrindinis studentų maistas buvo kefyras ir bandelės po tris kapeikas. Tėvų pagalbos bet kokiu atveju reikėjo, ir jie visąlaik padėdavo. Jau vien maisto ryšuliais iš namų, kad vargšas sūnelis nemirtų iš bado. Kažkaip išgyvenau. Galų gale buvo draugai ir labai smagus bendrabučio gyvenimas“, – šypsosi žinomas gamtos fotografas.
Ketvirtame studijų kurse Marius veda bendramokslę Živilę, su ja susilaukia dukros Beatričės. Tuomet pašnekovui buvo 22-eji.
Buvau ilgaplaukis administratorius. Liepė nusikirpti plaukus. Nekirpau.
„Turėtų įstatymu drausti vesti tokio amžiaus vyrams, nes vyrai kvaili, jie nieko gyvenime iš viso nesupranta, – sako M. Čepulis. – Protas vyrams ateina maždaug sulaukus 30-ies. Tuomet pradedi suvokti, ką darai. Pridariau daugybę klaidų, bet nė velnio šito nesigailiu, nes turiu fantastiškus vaikus. Jeigu būčiau daręs kitaip, jų nebūtų. Gyvenime beveik nieko nekeisčiau. Nenoriu prarasti to, ką turiu.“
1998 metais Čepulių šeima susilaukia antro vaiko – sūnaus Mariaus. O tėvas Marius baigia magistrantūrą. Šalį užgriūva ekonominė krizė, ji paliečia ir jauną Čepulių šeimą. Norėdamas sotesnio gyvenimo, jaunas vyras apleidžia darbus gamtos srityje ir neria į šeimos verslą.
Sėdėdavau miške keturias dienas, kol ketvirtas vaikas gimė. Dabar sėdžiu po tris dienas.
„Baigęs universitetą dirbau Ekologijos institute. Ten pradėjau skaičiuoti paukščius, su senu pasatu važinėti po Lietuvos pakraščius. Vaikai buvo maži. Man tie dalykai labiausiai rūpėjo, o ne kad pasaulis kažkur ritasi. Atsiradus vaikams, reikėjo pinigų. Tada baigėsi mano darbas institute, nes tiesiog nebegalėjome išgyventi. Pradėjau dirbti visokius darbus. Pirmas buvo viešbutyje, registratūroje. Buvau ilgaplaukis administratorius. Liepė nusikirpti plaukus. Nekirpau. Labai gera ir įdomi darbo patirtis buvo.
Paskui dirbau medžioklės prekių parduotuvėje. Vėliau ėjau į tėvo verslą – į „Metalo prekybą“. Nuo 1999 m. iki 2019-ųjų pradirbau ten. Tada dingo visi paukščiai, visi tyrimai – viskas dingo, tačiau namuose turėjau akvariumą, laikiau vorų, skorpionų, gyvačių, driežų, šeškų, meškėnų, papūgų, šimtakojų, sraigių, šunų, kačių“, – vos ne zoologijos sodo gyventojus ima vardinti laidos herojus.
Vaikystėje nenorėjau šokti, o nuo 2006-ųjų iki 2020 m. šokau daug, kol fotografuodamas paslydau ant avies kakučio ir nusitraukiau sausgyslę.
Vis tik metalo prekyba pašnekovui nebuvo prie širdies – gamta vis kvietė sūnų paklydėlį grįžti ir užsiimti jį dominančia veikla. 2004 metais Marius socialiniame tinkle „Facebook“ pradeda projektą „Čepulio fotoklajonės“. Projektas kaipmat išpopuliarėjo, o Marius tapo žinomu fotografu. Važinėdamas po mokyklas, M. Čepulis vaikams pasakojo apie gamtos galią ir grožį.
„Apvažiavau kelis šimtus mokyklų, pasakojau dešimtims tūkstančių vaikų, – prisimena ornitologas. – O tada jau pradėjo kviesti į visokias laidas. Norėjau tą daryti. Nenorėjau pardavinėti metalo. Po truputį nuo 2006 m. pradėjau savęs ieškoti gamtoje. Nuo 2010-ųjų mano pagrindiniu pomėgiu tapo gamtos fotografija. Nieko kito nelikdavo.
Sėdėdavau miške keturias dienas, kol ketvirtas vaikas gimė. Dabar sėdžiu po tris dienas. Dar šokiai buvo mano tokia manija. Vaikystėje nenorėjau šokti, o nuo 2006-ųjų iki 2020 m. šokau daug, kol fotografuodamas paslydau ant avies kakučio ir nusitraukiau sausgyslę. Taip pasibaigė mano šokėjo karjera.“
Pomėgis ir profesija vėl pradeda žengti koja kojon. Deja, šeiminiame gyvenime Mariaus ir žmonos, trijų jo vaikų mamos, keliai 2010 m. pasuka skirtingomis kryptimis. Marius atvirauja, kad santykiai su žmona byrėti ėmė daug anksčiau.
Grįžom į lovą, naktį kambary guliu ir sakau: „Atsibodo, kad šoki su visais, geriau tuokimės.“
„Daug klydau ir nesielgiau taip, kaip turėjau elgtis, – prisipažįsta gamtos fotografas. – Aišku, buvo tiek mano, tiek žmonos kaltės. Dabar aš elgčiausi kitaip. Ir elgiuosi kitaip. Dėl to laimingai gyvenu jau 14 metų.“
Po skyrybų, kaip būdinga dažnam vyrui, Marius nusprendžia daugiau nesituokti. Savo žodžio laikosi, kol sutinka Ingą. Naujai meilei vyras pasiperša egzotiškoje Kuboje.
Tiek, kiek mes pasiekėme per 30 metų, yra fantastika. [...] Linkiu išmesti kvailus politikus iš politikos, ir viskas bus gerai.
„Kai susipažinome, sakiau, kad nevesiu ir daugiau neturėsiu vaikų, nes trijų jau kaip ir užtenka. Nežinau, kodėl ji su manimi tiek ilgai buvo. Bet paskui supratau, kad vis tik noriu ją vesti. Mano buvusios žmonos pusbrolis pagamino žiedą. Geras juvelyras. Kartu nupiešėme, kaip jis turi atrodyti, ir padarė. Nusivežiau Ingą į Kubą, norėjau sulaukti momento ant kalno leidžiantis saulei. Tačiau Kubos kaime vyko šokiai. Ji ilgai šoko su vienu kubiečiu.
Grįžom į lovą, naktį kambary guliu ir sakau: „Atsibodo, kad šoki su visais, geriau tuokimės.“ Nesupraskite klaidingai – esu visiškai nepavydus. Pirmoje santuokoje buvau žiauriai ir net nesveikai pavydus. Todėl ji ir byrėjo. O dabar esu visai nepavydus. Yra visiškas pasitikėjimas. Kartais žmonės keičiasi. Taip ir pasipiršau. Pasakė „taip“, ir viskas“, – šypsosi kartu su televizijos žiūrovais nuo 2022 m. pradžios LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gamtininko užrašai“ keliaujantis M. Čepulis.
Televizijos laidų kūrėjas įsitikinęs, kad Lietuva eina geru keliu, ir linki mūsų šaliai sėkmės.
„Tiek, kiek mes pasiekėme per 30 metų, yra fantastika. Pasieksime daug daugiau. Linkiu išmesti kvailus politikus iš politikos, ir viskas bus gerai. Sau linkiu gyventi taip pat laimingai, kaip gyvenu dabar“, – sako žinomas fotografas, rašytojas, lektorius, laidų vedėjas, ornitologas Marius Čepulis.
Visas biografinis pasakojimas apie Marių Čepulį – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
