Ar tikrai šių laikų žmonės nemoka puoselėti ilgalaikių santykių? Psichoterapeutė dr. Vilija Girgždė su tuo nesutinka. Anot jos, dabar poros kaip tik skiria daugiau laiko santykio peržiūrai, atnaujinimui. Tiesa, pašnekovė pastebi: šiandien santykių sėkmė nebematuojama raginimu „džiaugtis, kad nemuša“. Poros vis dažniau ieško ir emocinio komforto, vienodai reikalingo tiek moterims, tiek vyrams.
Kodėl kyla santykių krizės, kaip vyksta porų psichoterapija ir kada gelbėti santykius gali būti per vėlu – portalo LRT.lt pokalbis su poras konsultuojančia psichologe, psichoterapeute, socialinių mokslų daktare, knygos „Mes skirtingi, negi skirtis?“ autore V. Girgžde.
– Kokių klausimų, problemų vedami partneriai dažniausiai kreipiasi į porų psichoterapeutą?
– Santykiuose kyla pačių įvairiausių problemų, tačiau, vertindama iš asmeninės darbo patirties, galėčiau išskirti tris pagrindines grupes: pasitikėjimo trūkumas, sušlubavęs tarpusavio ryšys ir komunikavimo problemos. Pagalbos kreipiasi žmonės, norėdami tarsi išsikuopti, susitvarkyti po skaudžių įvykių, pavyzdžiui, neištikimybės. Taip pat tada, kai jaučiasi emociškai nutolę, nori atkurti arba sukurti naują tarpusavio ryšį.
Komunikacijos problemos, galima sakyti, yra išsprendžiamos lengviausiai. Yra daugybė pratimų ir patarimų, padedančių pagerinti komunikaciją. Vis tik terapijoje spręsdami bendravimo problemas, dažniausiai vienaip ar kitaip atsiduriame ir gilesniame santykių lygmenyje.
Tiesa, į psichoterapeutą poros kreipiasi nebūtinai vedinos problemų, kartais – santykiuose tiesiog ieškodamos naujumo. Poros psichoterapija yra būdas partneriams susitikti atviresniame, nuoširdesniame santykyje, gilesniame emociniame lygmenyje, skirti laiko tiek vienas kitam, tiek santykių peržiūrai.
– Poras konsultuojate jau 15 metų. Galbūt pastebite, ar, keičiantis laikui, istoriniam kontekstui, kinta ir problemos, su kuriomis susiduria poros? Galbūt šių laikų poroms tenka kitokie iššūkiai nei, pavyzdžiui, jų senelių kartai? O gal santykių problemos – amžinos, universalios?
– Sakyčiau, visada aktuali problema yra sukauptas, neišsakytas įsiskaudinimas, susižeidimas santykiuose. Gyvendami šalia kito žmogus, mes anksčiau ar vėliau, silpniau ar stipriau įsiskaudiname – tai yra normalu ir neišvengiama. Vis dėlto kalbu ir apie stipresnius išgyvenimus, kylančius porose: sukauptas nuoskaudas, susitartų ribų pažeidimą, pavyzdžiui, neištikimybę.
Nekinta ir tai, jog poros į psichoterapiją ateina susitikti emociškai, suprasti, kokios kliūtys trukdo jų santykiams. Paprastai žmonės įvardija: mes nesusikalbame, jis / ji manęs nesupranta, esame taip toli vienas nuo kito, kad visai neišgirstame ir nesuprantame, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje.
Pastebiu, kad daugelis kylančių kliūčių ateina dar iš partnerių vaikystės žaizdų. Dalis šių problemų sprendžiamos individualia psichoterapija, tiesa, poros sąveikose, ypač šalia esant psichoterapeutui, šias problemas taip pat galima lengvai aptikti.
Iš „naujoviškų“ santykių iššūkių išskirčiau poros ryšio pilnatvės klausimą. Partneriai vis dažniau nori atsinaujinti, peržiūrėti tai, kaip jie vienas su kitu būna. Nepatvirtinsiu stereotipo, kad emocinis komfortas reikalingas vien moterims – tikrai ne, jo lygiai tiek pat reikia ir vyrams. Tiesa, kartais vienas partneris tai pastebi ir įsivardija greičiau nei kitas, tačiau šis poreikis vienodai reikalingas abiem pusėms.
Būna, partneriams tarsi pavyksta funkcionuoti kaip porai, jeigu sukūrė šeimą – kaip šeimai, bet jiedu jaučia, kad kažko trūksta. Žmonės gali keliauti, turėti bendrų projektų, bet veikiau jaučiasi lyg atlikdami tam tikrus vaidmenis, nei iš tikrųjų dalindamiesi tuo, ką patiria, kaip jaučiasi. Šių laikų poroms tenkantis iššūkis yra kaip patirti, dalintis, žaisti ir įprasminti dalykus, kuriuos pora daro drauge. Kitaip tariant – kaip susigroti.
Taip pat išskirčiau pastebimą judėjimą siekiant išsivaduoti iš manipuliatyvaus, itin kritiško buvimo, smurtinio elgesio. Ankstesnėse kartose buvo džiaugiamasi, kad sutuoktinis nemuša, o dabar taikomi visai kiti standartai.
– Kada, kokioje poros santykių stadijoje dažniausiai ištinka krizės? Sunkmečiai netgi turi įvairių pavadinimų, pavyzdžiui, „7-erių metų krizė“. Bet juk krizės, ko gero, nesusijusios su drauge praleistų metų skaičiumi?
– Pastebiu, kad žmonės žodį „krizė“, kaip ir žodį „trauma“, vartoja kartais ne visai tiksliai pritaikydami tam tikriems įvykiams, todėl reikėtų tiksliai apsibrėžti krizės sąvoką. Pirmiausia, nors krizėje sunku būti ir išbūti, ji nėra vien neigiamas reiškinys.
Gyvenime mes niekada nestovime vietoje: keičiasi aplinkybės, įvykiai, susiduriame su netektimis, atrandame kažką naujo. Santykių krizė reiškia, kad tame vykstančiame pokytyje mes, kaip pora, nebegalime gyventi taip, kaip seniau. Senasis būdas mums nebetinka ir reikia jį peržiūrėti.
Į mane kreipiasi ir pusę metų draugaujančios poros, sprendžiančios, pavyzdžiui, dėl vaikų. Taip pat ir brandžios poros, kurių vaikai jau išėję savais keliais. Nesutikčiau su pasakymu, kad žmonės, kartu nugyvenę 10 ir daugiau metų, tarsi apsigludina, įsivaizduojame, kad jų santykiuose nebeturėtų kilti didelių konfliktų. Man atrodo, negerai apsigludinti tiek, kad pora nebeturi apie ką šnekėti, dėl ko vienas su kitu susidurti.
Sakyčiau, santykių krizė apibūdina ne tiek tam tikrus gyvenimo įvykius ir etapus, kiek žmogaus reakcijas į pokyčius, netektis, frustraciją. Kuo krizė skiriasi nuo kitų reiškinių – tos reakcijos yra pasikartojančios, nebūtinai sąmoningai.
Tarkime, į kažkokias gyvenimo, santykių naujoves žmogus reaguoja gėda, į tam tikrus norus – baime, į nesėkmes – kalte. Nors gyvenimas keičiasi, žmogaus reakcijos nekinta ir jis jose įstringa. Kadangi santykiuose dalyvauja du žmonės, dėl tų pasikartojančių reakcijų gali atsirasti kaltinimų, gėdinimų, naujų baimių, negebėjimo priimti, kad kitas jaučiasi ir galvoja kitaip. Iš to kyla nesusikalbėjimas tarp partnerių, jų santykių jungties krizė. Aš į šią krizę žvelgiu kaip į pokytį, galimybę augti ir vienas kitą auginti. Nors pačiame įkarštyje to nesimato, paprastai krizėje kuriasi kažkas naujo.
– Nors tame pokytyje, minėjote, sunku būti ir jį išbūti. Kaip išspręsti santykių krizę?
– Pirmiausia – neišsigąsti, kad ji yra. Prisiminti, kad gyvenime greičiausiai jau buvo krizių: galbūt paauglystėje, renkantis gyvenimo kelią, ir jos kažkaip išsisprendė. Antra – nors santykių krizė yra apie porą, ją vis tik sudaro du atskiri žmonės, tad ir ieškant sprendimų reikėtų pradėti nuo savęs.
Savęs paklausti: ar aš kažko nepastebiu, neatsižvelgiu? Galbūt ignoruoju, noriu kažką įrodyti? Gal yra kažkas, ko nejaučiu, nors partneris į tai vis atkreipia dėmesį? Gal kažkurioje vietoje tarsi nusijautrinu, nuslepiu, ką jaučiu? Tokie klausimai tikrai nėra egocentriški. Jie padeda susiprasti, kas su manimi, kaip šių santykių dalyviu, vyksta, ir apie tai tinkamai informuoti kitą.
Neretai sunkūs, nemalonūs jausmai, kuriuos jaučiame išgyvendami krizę, tarsi pastūmėja dairytis į kitą: tu kažko nedarai, tu kažko nepasakai. Tujinimas yra didelė kliūtis, tikrai nepadedanti porai susiprasti, kas tarp jų vyksta.
Krizės metu labai svarbu klausti, kalbėtis, klausyti ir girdėti, nors tai neretai būna sudėtinga. Svarbu suprasti, jog komunikacija nėra tai, kad aš kalbu, o tu klausai. Komunikacija yra tai, kad aš kalbu, tu klausaisi, kažką išgirsti, esi paveiktas mano žodžių, o aš paveiktas to, ką tu išgirdai. Jeigu ši komunikacijos apykaita kažkaip užstringa, svarbu, kad ji būtų atkurta. Vertėtų įvertinti, ar žodžiai, kuriuos neretai kartojame iš įpročio, galbūt atsinešę iš vaikystės, netrukdo mums susikalbėti, ar pasirenkame tinkamą pokalbio toną, ar girdime kitą žmogų.
– Kaip vyksta, apie ką šnekamasi poros psichoterapijoje? Jeigu du žmonės nesusikalba namuose, ar jiems nėra dar sunkiau atsiverti, kalbėtis girdint trečiam asmeniui, t. y. psichoterapeutui?
– Su didele pagarba žiūriu į žmones, kurie vis dėlto nusprendžia ir ateina į porų psichoterapiją. Suprantu, kad tai nėra malonus žingsnis, kad pora jau nuėjo ilgą kelią ieškodama, kaip spręsti kylančias problemas, ir apsisprendė, kad jai šito reikia.
Natūralu, kad prieš konsultaciją žmonėms kyla įvairių klausimų: ar mane, mus supras; jeigu psichoterapeutė – moteris, kaip jausis vyras, ar jis pokalbyje ras vietą, ir atvirkščiai; tos pačios lyties porai taip pat gali kilti nerimo dėl pokalbio su psichoterapeutu.
Man atrodo, didelis žingsnis yra tiesiog pirmą kartą ateiti patiems, nefantazuojant ir nekuriant scenarijų, patirti, kas vyksta. Psichoterapeuto kabinete išties pradžioje gali būti sunku atsiskleisti, bet atvirumas yra kuriamas pamažu.
Partneriai į psichoterapeutą kreipiasi ieškodami saugios erdvės išsisakyti ir būti išgirsti, suprasti savo klaidas ar įvairius reagavimo būdus. Žmonės tarsi ieško vertimo, padedančio išsiaiškinti, kas mūsų poroje stringa, kokie mano veiksmai ar žodžiai, tarkime, uždaro partnerį. Būtent apie tai konsultacijos metu ir šnekamės, psichoterapeutas tampa tarsi santykiuose trūkstama atrama, palaikančia ir suprantančia tiek vieną, tiek kitą pusę.
Žinoma, svarbu iš psichoterapijos nesitikėti vien palaikymo, guodimo. Būna, žmogus ateina turėdamas lūkestį, kad su psichoterapeuto pagalba jis kaip nors paveiks savo partnerį. Šis siekis paprastai gana greitai išryškėja. Tai, kad psichoterapeutas nesiima pūsti į tą pačią dūdelę, žmogų gali nuvilti, jis kartais net nesąmoningai dėl to gali pasijausti nepatogiai. Apie tai taip pat yra kalbamasi, aiškinamasi, kodėl kyla tokie jausmai.
– Ar būna taip, kad į psichoterapeutą poros kreipiasi per vėlai, kai išgelbėti santykių jau nebeįmanoma? Galbūt jūs iš kokių nors ženklų galite pastebėti, ar porai dar yra vilties atkurti ryšį, sustiprinti santykį?
– Teisingai pastebėjote apie viltį – pora ją arba turi, arba neturi. Psichoterapija nėra paskutinis šiaudas, galintis išgelbėti porą. Ar porai pavyks, priklauso tik nuo jų vidinio pajautimo ir sprendimo.
Kartais nė pati nežinau, ar porai galiu būti naudinga, kartais matau, kad tikrai ne. Būna, žmonės ateina tarsi norėdami susitikrinti, santykiuose padėti tašką, susitaikyti su tuo, kas įvyko, ir imtis sprendimų. Vertindama iš išorės, pastebiu, kad dažniausiai nebepavyksta toms poroms, kurios per ilgai nugyveno skausme ir kančioje, kurios daugybę laiko gyveno nieko nekeisdamos ir nebeturi jėgų kurti santykius iš naujo.
– Apie dabartinius laikus neretai atsiliepiama kaip apie „skyrybų bumą“, vyresnės kartos žmonės kartais pastebi, kad jaunos poros, jų manymu, negeba puoselėti ilgamečių, tvarių santykių. Kaip manote, kodėl išsiskiria tiek daug porų? Kuo čia dėtas mūsų laikas?
– Nesutinku su naratyvu, kad šiuolaikinės poros neskiria laiko bandymams išlipti iš sunkumų. Manau, dabar žmonės kaip niekad anksčiau bando save suvokti, sau padėti, dar niekada neturėjome tiek prieinamos psichologinės, emocinės pagalbos. Tiesa, kalbant apie didelius šių laikų porų skyrybų skaičius, pastebiu, kad tam įtakos turi vaikystės žaizdos. Jaunesnė karta, dabar kurdama santykius, tikrai yra paveikta skyrybų, kurias išgyveno tėvų šeimoje.
Apskritai skyrybos nebūtinai yra blogis. Jeigu galime pareikšti sprendimą netęsti gyvenimo smurtaujančioje, priklausomybių aplinkoje, tai tokiu atveju skyrybos yra išsigelbėjimas. Vis tik jei kalbėsime apie tai, ar šiuo metu išsiskiriama per greitai, manau, kad taip.
Sakyčiau, gal ne visi, ypač turintieji vaikų gana kantriai ieško būdų, kaip išsaugoti santykius, galbūt jų atsakomybė nėra pamatuota. Kita vertus, kartais pati matau, kaip išsiskyrę žmonės vaikams skiria netgi daugiau laiko negu gyvendami šeimoje, todėl šios mintys tėra mano pasvarstymai.
Kad ir kaip būtų, skyrybos yra sunkus ir liūdnas dalykas. Kai dalyvauju poros išsiskyrimo procese, man visada skaudu. Paprastai žmonės turi lūkestį išsiskirti draugiškai, tačiau draugystė ateina nebent vėliau, o pats lūžis būna skausmingas visiems, kas su juo yra susiję. Kita vertus, dviejų žmonių skyrybos aplinkinius gali veikti mobilizuojamai. Žmonės, išgirdę apie draugų ar, jeigu jiems daro įtaką, žymių žmonių skyrybas, suklūsta ir pradeda rūpintis, kaip gyventi, kad tai neatsitiktų jiems.
– Kas, jūsų manymu, yra tvirtų, ilgamečių poros santykių pagrindas?
– Manau, jį sudaro daugelis dalykų. Pagrindinis – meilė, reiškiama įvairiais būdais. Taip pat gebėjimas atkurti ryšį ir atsinaujinimas, nuolatinis ieškojimas būdų, kaip pagerinti santykius.
– Ar egzistuoja tobuli santykiai, tobulas partneris, tobula šeima? Tokių, regis, galima prisižiūrėti, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose.
– Tikrai ne (juokiasi). Mums, kaip žmonėms, visada smagu tobulėti, tačiau ieškoti tobulumo, vertinti, ar aš, ar mano partneris esame tobuli, yra laiko gaišimas. Taip yra todėl, kad poros ryšys, bėgant laikui, kinta. Tai, kas anksčiau atrodė tobula, dabartyje gali paprasčiausiai nebetikti.
– Sakote, santykiuose nelieka kito kelio – reikia išmokti priimti tiek savo, tiek kito žmogaus netobulumus?
– Nebūtinai priimti. Man kas nors gali būti nepriimtina, bet aš galiu būti šalia, žinoma, jei nekalbėsime apie žeidžiančius, sunkius, smurtinius dalykus, kuriems reikalingi atitinkami sprendimai. Vis dėlto sveikuose santykiuose gali būti ir taip, kad man kažkas nepatinka, bet aš galiu su tuo gyventi. Tiesa, šį jausmą reikėtų labai aiškiai atskirti nuo kančios – negalėčiau įvardyti priežasčių, kodėl santykiuose reikėtų kentėti.
