Kaip tėvams atskirti, ar užsisklendęs ir maištaujantis paauglys taip elgiasi dėl savo amžiaus tarpsnio, elementaraus liūdesio, ar tai jau yra depresijos signalas? Vaikų ir paauglių psichiatrė Sigita Lesinskienė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ visų pirma pataria atkreipti dėmesį į vaiko miegą ir mitybą. „Jei paauglys sunkiai užmiega, atsibunda be jėgų, dingsta apetitas arba per daug valgo – tai jau pirmieji svarbūs požymiai, signalizuojantys apie galimą depresiją“, – sako ji.
Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto profesorė, psichiatrė, kalbėdama apie paauglystę, primena, kad daugiausia nesusipratimų kyla iš to, jog vis dar nemokame suprasti vaiko ir atskirti trijų paauglystės etapų. Jei viduriniajame ir vėlyvajame etapuose paauglys ieško savo identiteto ir bando suvokti save šiame pasaulyje, tai ankstyvajame etape vaikui norisi išsiskirti.
„Dažnai kalbėdami apie paauglystę tarsi įsitempiame ir nusiteikiame kažkokiam maištui. Paauglystė yra labai įdomus gyvenimo etapas, kuriame galime rasti daug pozityvių dalykų.
Yra trys (paauglystės – LRT.lt) etapai: ankstyva, vidurinė ir vėlyvoji. Vidurinėje ir vėlyvojoje stadijose paaugliai ieško savo šaknų, egzistencinio savęs suvokimo pasaulyje, o tai tikrai yra skaudu, liūdna. Tačiau pradinėje stadijoje paaugliai yra visiškai kitokie. Jiems labai svarbu, kaip jie apsirengę, pasidažę ar nepasidažę, kokį įvaizdį turi, ar priima juos draugai. Jie mąsto labai konkrečiai – čia ir dabar. Nėra įdomi ilga perspektyva.
Tokiems paaugliams reikia visai kitokios atidos. Tuomet vyksta daug nesusikalbėjimo su mokytojais, su tėvais. Iš to kyla nesupratimas, kad pirminės stadijos paauglys yra smarkiai kitoks. [...] Štai penktokai. Jiems vietoj vienos mokytojos atsirado daug jų. Su vienais sutaria, su kitais ne. Pradinių klasių būrelių šie ankstyvos stadijos paaugliai nenori lankyti, o jiems tinkančių – labai trūksta. Tad ką jie daro? O gi buriasi į grupeles ir mėgina įvairiausius dalykus, tarp kurių ir tie garsiai nuskambėję blogi įpročiai. Šiai kartai yra išties daug iššūkių“, – sako S. Lesinskienė.
Visi jie nebeturi užklasinių veiklų ir beveik visiškai nebeturi fizinio krūvio.
Pasak pašnekovės, labai svarbu suaugusiesiems suprasti, kad ne mokslas šiose klasėse jiems yra svarbiausias. Jiems svarbu, dėsto psichiatrė, kur kas ką pasakė, kaip pažiūrėjo – vyksta nuolatinis patyrimas.
„Tokiems paaugliams labai reikėtų visokiausių žygių, – sako VU Medicinos fakulteto profesorė. – Žygiuose jie galėtų veikti, sunkumus įveikti, padėti kitiems.“
Jie neranda, ką veikti, nežino ką daryti. Tuomet atsiranda noras patirti visokių sunkumų, kvaišintis.
Tai, kad ankstyvos stadijos paaugliams itin reikia veiklos, psichiatrė tikina matanti iš savo darbo patirties. Anot specialistės, čia net tėvai vaikams daro meškos paslaugą, nuo durų iki durų pavėžėdami iki mokyklos.
„Paauglius konsultuoju ambulatoriškai arba tuos, kurie jau atsiduria ligoninėse. Visi jie nebeturi užklasinių veiklų ir beveik visiškai nebeturi fizinio krūvio. Į mokyklą pėsčiomis jie neina – tėveliai nuveža nuo durų iki durų. Tokie paaugliai nelabai ką dirba buityje, mažai ar visai nepadeda tėvams namuose. Jie neranda, ką veikti, nežino ką daryti. Tuomet atsiranda noras patirti visokių sunkumų, kvaišintis“, – ankstyvosios stadijos paauglio psichologiją dėsto profesorė.
Vis dėlto neretai tėvai kviečia savo atžalas užsiimti kokia nors veikla, kartu kažką nuveikti. Ką daryti, jei paauglys viso to atsisako ir nemandagiai reikalauja palikti jį ramybėje? Anot psichiatrės, jau vien toks atsisakymas yra geras ženklas.
Tėveliai dažnai galvoja, kad geriau jau vaikas laiką leidžia prie kompiuterio, nei kad su draugais.
„Tai reiškia, kad paauglys bendrauja. Tuomet reikia kartu diskutuoti ir ieškoti, kokia veikla jam būtų įdomi, – pataria laidos viešnia. – Štai Suomijoje miestų ir kaimų bendruomenės buriasi ir tariasi, ką daryti, kokią sporto rūšį propaguoti, jei mato, kad paaugliai neturi veiklų. Yra galvojama, kuo patraukti vaikus, nes viskas šiais laikais labai greitai keičiasi.“
Spartų gyvensenos kismą diktuoja ir naujausios technologijos. Neretai, pastebi S. Lesinskienė, tėvai, bijodami, kad jų vaikai įniks į žalingus įpročius, pirmenybę teikia kompiuteriui, nei vaiko bendravimui su bendraamžiais.
Patyčios, meilė, pasimatymai – šitame laike vaikams tikrai ne mokslas rūpi.
„Pavojus kyla dėl to, kad tokie paaugliai nebebūna paauglių grupėse. Jie tarpusavyje ankstyvos paauglystės etapo nepraeina ir įlenda į technologijas. Technologijos duoda savus privalumus ir trūkumus. Tėveliai dažnai galvoja, kad geriau jau vaikas laiką leidžia prie kompiuterio, nei kad su draugais. Atsakymas būtų – geriau su draugais“, – dar vienu patarimu dalijasi VU profesorė.
Savo vietos neatradęs ir suaugusiųjų nesuprastas paauglys galiausiai nugrimzta į liūdesio liūną. Kaip tėvams suprasti, kad jų vaikas ne šiaip sau liūdna, o jau turi reikalų su depresija?
Matau labai daug tėvelių, kuriems svarbiausia yra mokslas ir mokslo pasiekimai. Jie negalvoja, kad labai svarbi yra vaiko popamokinė veikla.
„Ką tėveliams reikėtų žinoti ir atpažinti? Jei jūsų vaikas sunkiai užmiega, budinėja arba ryte, kuomet galėtų dar miegoti, pabunda ir jau nebeužmiega, pabunda be jėgų, neišsimiegoję arba kaip tik miega labai ilgai, tačiau pabudę vis tiek nėra žvalūs ir aktyvūs, praranda apetitą arba pradeda per daug valgyti, nebegali susikaupti, tuomet tikrai galime įtarti depresijos požymius.
Mes klausiame tokių paauglių dėl susikaupimo stokos, ar galva veikia taip pat, kaip anksčiau? Paaugliai gali palyginti, kaip buvo. Ir štai dažnai atsakymas būna, kad nebe taip gerai veikia, – pasakoja S. Lesinskienė. – Darydami tyrimus matome, kad paaugliai linkę kalbėtis su draugais, ne su tėveliais. Patyčios, meilė, pasimatymai – vaikams tikrai ne mokslas rūpi.“
Paauglys būtinai turi turėti saviraiškos veiklą ir pakankamą fizinį krūvį.
Ką daryti tėvams ir mokytojams, jei šie pastebėjo pirmuosius paauglio depresijos požymius? Psichiatrė visų pirma pataria imtis atidos ir mėginimo suprasti.
„Galbūt tam vaikui joks ne sutrikimas vystosi, o tiesiog jo dienotvarkė yra smarkiai išsibalansavusi. Tėveliai tikisi, kad vaikas gyvens tokiu ritmu: mokykla-pamokos-mokykla-pamokos. Tuomet jis bus geras mokinys, gaus gerus balus ir turės gerą gyvenimą. Tačiau po metų-dviejų, jei atsparus vaikas, tai po trijų, pradės lįsti depresijos požymiai. Paaugliui svarbu turėti ir popamokinės veiklos.
Kartais reikia pažiūrėti į vaiko dienotvarkę ir pamatyti, kokią saviraišką jis turi. Tik tiek. Paauglys būtinai turi turėti saviraiškos veiklą ir pakankamą fizinį krūvį. Kartais tik to užtenka. Kitas reikalas, jei matome, kad situacija yra sunkesnė dėl patyčių, bendravimo gebėjimų, vaikas yra nedrąsus, mokykloje su niekuo nesisveikina, jaučiasi vienišas. Čia labai svarbu, kad kas nors pastebėtų, kaip vaikas elgiasi mokykloje per pertraukas“, – aiškina vaikų ir paauglių psichiatrė, VU Medicinos fakulteto profesorė Sigita Lesinskienė.
Visas pokalbis su psichiatre apie ankstyvąją paauglystę – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
