Žurnalistė, priklausomybių konsultantė Gabija Vitkevičiūtė LRT PLIUS laidoje „Žvelk giliau“ pasakoja apie nuo priklausomybės mirusią mamą. „Dėl to galiu sakyti, kad esu kopriklausoma“, – laidoje atvirai kalba komunikacijos specialistė, ragindama kitus netylėti ir bent jau žengti žingsnį išsipasakojimo link.
Komunikacijos specialistė, priklausomybių konsultantė, žurnalistė Gabija Vitkevičiūtė sako ilgai domėjusi šia tema ir praėjusi psichoterapijos kursą. „Žvelk giliau“ ambasadorė tikina perdirbusi savo patirtis ir šiandien galinti liudyti, kad viskas yra išsprendžiama.
„Kopriklausomybė yra tokia elgsena, kuri susiformuoja gyvenant su priklausomu žmogum dabar ir aktyviai. Ji lieka, jei jūs ir anksčiau gyvenote su tokiu žmogumi – pavyzdžiui, tėvai gali būti mirę, bet elgesys gali būti lygiai toks pat su kopriklausomybės požymiais“, – trumpai sąvoką paaiškina žurnalistė.
Gabija sako savo pavyzdžiu norinti įkvėpti kitus nuo kopriklausomybės kenčiančius žmones. Buvau liudininkė, pasakoja laidos herojė, kaip priklausomybė pasiglemžė brangiausią man žmogų.
„Viskas yra įveikiama, netgi tada, kai tikrai yra labai sunku, – teigia ji. – Man teko išgyventi mylimos mamos, nuostabios moters tapsmą priklausoma. Ji su savo gyvenimo sunkumais pradėjo tvarkytis ieškodama būdų užsimiršti. Tai buvo alkoholis...“
Gabijos mama tai pasveikdavo, tai vėl įklimpdavo į ligos liūną. Tai, sako ji, yra normalu, turint priklausomybę nuo alkoholio.
„Sveiko, atkrito, sveiko, atkrito... Galiausiai liga suvalgo ne vieno, o visos šeimos ir net dar daugiau žmonių gyvenimus“, – liūdnai konstatuoja priklausomybių konsultantė.
Kai esi kare, vulkano gelmėje arba gaisre, pasakoja Gabija, yra labai sunku galvoti, kaip gi pats jautiesi. Moteris prisipažįsta tuomet stengėsi ne gyventi, o tiesiog išgyventi.
„Jausmai būna užkonteineriuoti, jie yra nuolatinės parengties būsenoje, – sako G. Vitkevičiūtė. – Gėda, baimė, siaubas, nežinomybė, nesaugumas – tokie buvo baziniai ir kertiniai jausmai tuo metu. [...] Tik suaugusi supratau, kad mano elgesys gali būti susijęs su mamos liga.“
Žmonės, užaugę toksiškose šeimose, įsitikinusi Gabija, yra labai jautrūs. Būtent jautrumas, tiki pašnekovė, yra ta savybė, kuri padėjo jai atrasti naują veiklą ir padėti kitiems tokio likimo nuskriaustiems žmonėms.
„Jei nuolat gyveni ant vulkano, tiesiog privalai suprasti ir atpažinti ženklus nuo mikrodetalių, labai subtilių dalykų, niuansų ir pustonių, kada jau ta žemė pradės drebėti. Ir tu negali perjungti mygtuko ir pasakyti, kad štai aš jau gyvenu viena, tai elgsiuosi vienaip, ar atostogauju, ar turiu vaikų ir elgsiuosi kitaip. Ne. Tai jau tampa krauju. [...] Labai svarbu yra atpažinti. Viena dalis yra leisti būti tokiu, koks esu – atpažinti, stebėti ir galiausiai, man patinka ta dalis, savo minusus paversti pliusais.
Dauguma galvoja, kad štai kopriklausomi žmonės yra vargšeliai. Kažkas gėrė, o jie irgi nukentėjo. Tačiau mes gauname ir tikrai nemenką katilą puikiausių savybių, jei tik mes jas perdirbam. Mano jautrumas gali labai pasitarnauti. Štai aš dirbu priklausomybių konsultante. Man reikalinga empatija, aš turiu suprasti, ką jaučia kitas žmogus. Jei būčiau sveika, savimi pasitikinti, tai nežinau kaip turėčiau tą santykį (su pacientu – LRT.lt) sukurti“, – kopriklausomo žmogaus vidinę būseną bando apibūdinti komunikacijos specialistė.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų skyriaus ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Gabija Laubner-Sakalauskienė pastebi, kad nemaža dalis kopriklausomų žmonių prisiima kaltę, kad kažką ne taip padarė.
„O gal galėjau kažką kitaip padaryti? O gal galėjau pagydyti? Apskritai kaltė ateina tuomet, kai žmogus jau nieko nebegali pakeisti – kada artimasis, sirgęs priklausomybe, jau būna miręs. Kuomet dar gyvena su tuo žmogumi, daugiau būna pykčio, nusivylimo, rūpesčio. O štai kaltė, pastebėjau iš pacientų, atsiranda po artimojo netekties net ir tada, jei jie ir labai kentėjo“, – sako G. Laubner-Sakalauskienė.
G. Vitkevičiūtė visiems kopriklausomiems žmonėms sako norinti priminti, kad jie nėra atsakingi už kito žmogaus gyvenimą. Kopriklausomam žmogui, tikina ji, užtruks labai daug laiko, kol jis išvis išmoks suprasti, ko jis nori.
„Jis pats. Tą reikia pabrėžti. Mes labai gerai žinome, ko nori kitas. [...] Mes galime nugyventi gyvenimą pamiršę, kas mes esame, nes nuolat turim rūpintis užgėrė, ar ne, kada grįžo iš ligoninės, kodėl iš darbo vėluoja pareiti – mes viską apie tą kitą žinom...“, – sako žurnalistė, priklausomybių konsultantė Gabija Vitkevičiūtė.
Visas pokalbis su Gabija Vitkevičiūte apie kopriklausomybę – laidos „Žvelk giliau“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
