Jeigu reikėtų išvardyti nepopuliariausias profesijas Lietuvoje, kalbininkai tikrai patektų į tą sąrašą, bet be reikalo – net neįsivaizduojate, kokie faini tie kalbininkai – taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako Vilniaus universiteto (VU) docentas Antanas Smetona ir jo žmona Irena Smetonienė. Du kalbininkai – pusė bėdos, bet kaunietis ir žemaitė – iššūkis, pora pasakoja apie susikalbėjimą, keiksmažodžius ir užgrūdintą odą.
Prieš kelerius metus Smetonos pardavė Vilniaus rajone turėtus namus ir plyname lauke pradėjo statyti naujus. Išsikasė tvenkinį, užsiveisė sodą. Ūkiškų darbų jie nesibaido, o vakarais nesiburnoja, kai nuo jų griūna negyvi.
„Yra laikas susitvarkyti, yra laikas žolę nusipjauti, yra laikas daržus nusiarti“, – sako A. Smetona.
Vasarą, kai studentai atostogauja ir dėstytojai gali mėgautis laisve, pripažįsta, kad laisvo laiko vis tiek lieka ne tiek ir daug.
„Antanas labai patenkintas tuo, kad sūnus pasakė, jog gyvens su mumis, marti neprieštaravo. Jie nusprendė, kad visą laiką gyvens su mumis, aišku, ir anūkai – esame bendra šeima“, – antrina I. Smetonienė.
Irena ir Antanas – kurso draugai. Vos susipažinę, išsyk kartu ir apsigyveno. „Mano vintažinė tu“, – dabar juokais sako Antanas.
Į Vilniaus universitetą juos atvedė keisti likimo paradoksai. Kaunietis Antanas iš tremtinių šeimos į žargonu vadinamą „filologyną“ stoti visai neketino, pirmiausia įgijo aviacijos-radiomechanikos specialybę. Smetonos pavardė nepaliko šansų sovietmečiu būti priimtam į teisės ar istorijos fakultetus.
„Poliklinikoje močiutės, seselės išgirsta pavardę ir iškart priima be eilės. Niuansų yra“, – šypsosi Antanas.
Mokyklos pirmūnė Irena galėjo stoti bet kur, tačiau lietuvių kalbos studijomis pradžioje tikrai nesižavėjo.
„Chemija, fizika, matematika – vienas džiaugsmas. Tačiau pašnekėjau su pussesere, kuri baigusi matematiką, o ji pasakė: „Ar žinai, ką reiškia matematika? Tai reiškia per pusryčius matematika, per pietus matematika ir vakare tik matematika.“ Supratau, kad filologija yra kiek įdomiau“, – pasakoja Irena.
Kaunietis ir žemaitė, matematikė ir aviacijos radistas – kad ir kaip kardinaliai skirtingi, sulipti visgi pavyko.
„Man ši mergina patiko todėl, kad ji iš kaimo, todėl, kad ji kukli be galo, todėl, kad ji pokštavo. Aš buvau aršus kaunietis, o ji buvo arši kaimietė“, – juokiasi Antanas.
„Aš mėgstu apskaičiuoti, man reikia žiūrėti į priekį. Net lubas dažant, man reikia žinoti, kaip čia bus. Tada galiu planuoti“, – prideda Irena.
„Planuok kaip nori, Dievas pasijuoks“, – sako Antanas.
„Ir vis tiek išeis, kaip aš suplanavau“, – šmaikštauja Irena.
Susituokę kalbininkai gyvena daugiau kaip keturis dešimtmečius. Tiksliai nesusiskaičiuoja ir patys.
Už nugaros likę laikai, kaip sako patys, nebuvo visuomet tik smagūs. Abu principingi, mokėsi susitaikyti ir taikstytis, sako, kad krizių būta, ir ne vienos.
„Ryte jau šneki apie lituanistiką, studentus. Viskas sukasi aplink tą patį – straipsniai, knygos. Juolab ir sūnus pasuko į lituanistiką“, – pastebi Irena.
„Per keturiasdešimt metų būdavo taip, kad aš beveik nieko neuždirbdavau, o ji televizijoje uždirbdavo liūto dalį. Bet buvo metų, kai ir aš gerai uždirbdavau, tad bendras ūkis leido mums gyventi, kaip gyvenome“, – prideda Antanas.
Profesorė ir docentas dirba skirtingose mokslo srityse, tačiau juokiasi, kad Smetonos nebūtų Smetonos, jeigu nemokytų vienas kito ir darbe.
„Kai žiūrime į kalbos įvairoves, kurių yra be galo daug, tai yra dalykų, dėl ko nesutariame. Pavyzdžiui, kaip rašyti ne kieno ne reikalas, ar nė kieno ne reikalas?“ – juokiasi Antanas.
„Kartais jis mane kankina. Būdavo taip, kad pakelia vidury nakties ir sako – ką tu manai apie tą ir tą, nes jis kažką rašo. Aš jam atsakau, o jis man sako, kad ne, yra ne taip. Tada sako – galėsiu eiti ramiai miegoti“, – pasakoja Irena.
Griežta, reikli, taisyklingai kalbanti ir nuolat taisanti kitus. Irenos dikcija ir manieros perkeliamos net į humoristinių laidų personažus.
„Aš suprantu, kad kažkoks baubas turi būti ir mūsų šalyje, kur laisvė yra paleista, policininkas yra blogas, tai ir kalbininkas yra blogas. Kažkas turi prižiūrėti, tvarka turi būti, aš esu už tai“, – neabejoja ji.
Jos vyras turi puikios darbo televizijoje patirties, tačiau yra lakoniškas – oficialioji ir kasdienė kalba gali ir turi skirtis. Pats neslepia, kad buityje nusikeikia iš širdies – keiksmažodžiai išlaisvina sielą, o Irenos kalbos įgūdžiai nedingsta net dažant sienas arba santechnikui aiškinant apie vonios vamzdžius.
„Jeigu tu žmogui pradėsi standartine kalba pabrėžtinai kalbėti, jis reaguoja į tai neigiamai. Man nereikia įsižeidusio santechniko“, – šypsosi kalbėdamas Antanas.
Stiliai, tarmės maišosi, jaunimas dažniau mintis reiškia trumpiniais. Lietuvių kalba, kaip ir visas gyvenimas, keičiasi pašėlusiu tempu. Sutuoktiniai tikina – visuomenė be reikalo linkusi kaltinti kalbininkus.
„Kiek laiko mes kariavome dėl to, kad būtų žodis failas. Kompiuterininkai sakydavo: nelįskite, neturime atitikmens, kaip ir kompiuteriui. Tada programuotojai sugalvojo žodį byla, vėliau rinkmena. Tas pats dėl programišiaus, visada klausdavau, kaip pasidarysime veiksmažodį – programišiauti? Jie neklauso, lengviau pasakyti, jei neleidžia kalbos sistema, vadinasi, kalbininkai neleidžia“, – sako Irena.
Visas pokalbis – laidos įraše.
