Tyrinėti savo lytiškumą vaikai pradeda vos gimę. 4–5 metų vaikams jau kyla klausimas: iš kur aš atsiradau? Net jei po tokio atviro ir tiesaus klausimo susigėdote, sutrikote, nepulkite pasakoti istorijų apie gandrų atneštus ar kopūstuose rastus vaikus, – pataria portalo LRT.lt kalbinta psichologė psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler. Geriau ramiai, neslapstydami informacijos pateikite vaikui faktus, daiktus vadindami tikraisiais vardais.
Nesibaiminkite, žodžiais „penis“, „vulva“, „gimda“ vaiko tikrai nesužeisite, priešingai, vaikui parodysite, kad jis gali pasitikėti tėvais. Atviras pokalbis vaiko gyvenime veikia tarsi žemėlapis, leidžiantis saugiai tyrinėti savo lytiškumą, mokantis kurti santykį su savo kūnu, brėžti privatumo ribas, išreikšti intymumą, taigi, ir megzti santykius su kitais žmonėmis, – sako Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos centro psichologė psichoterapeutė doc. dr. A. Adler.
– Kada, kokio amžiaus būdamas vaikas pradeda suvokti lytiškumą, seksualumą?
– Lytiškumas nuo pat kūdikystės yra kiekvieno mūsų tapatybės dalis. Lytiškumo atradimas ir supratimas intensyviausiai vyksta ankstyvojoje vaikystėje, iki 3 metų, tačiau šis procesas tęsiasi visą gyvenimą – juk ir suaugęs, senstantis žmogus vis dar tyrinėja savo kūną, jo pokyčius.
Domėtis, suprasti savo lytiškumą, seksualumą vaikai pradeda nuo gimimo. Žinome, kad kūdikėliai iš pradžių atranda savo rankytę, kojytę, vėliau, kiek paaugę, ir intymias kūno vietas. Vaikai iki 2–3 metų gali liesti savo varpą ar vulvą, klausti, kas čia. Jiems nėra gėda – vaikai taip save tiesiog tyrinėja, susipažįsta su savo kūnu.
Tyrinėdami savo lytiškumą, vaikai kuria santykį su besikeičiančiu kūnu, mokosi išreikšti intymumą, patrauklumą, prieraišumo jausmą, kūnišką artumą, taigi kartu mokosi megzti santykį tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis. Koks tas santykis susiformuos, didele dalimi lems tėvų elgesys ir reakcijos į pirmuosius vaiko tyrinėjimus.
– Pastebėję, kad vaikas pradėjo tyrinėti savo kūną, suaugusieji gali pasijusti nepatogiai, jiems gali kilti noras save liečiantį vaiką sudrausminti, jo klausimus apie intymias vietas ignoruoti, nuleisti juokais. Kaip tėvai turėtų reaguoti į kūniškus vaiko tyrinėjimus, kad ne pakenktų, bet padėtų vaikui kurti sveiką santykį su savo kūnu?
– Suaugusieji į tyrinėjantį vaikų elgesį kartais reaguoja tarsi gėdindami: ne, čia liesti negalima. Arba ima juoktis, bjaurėtis. Tada vaikui pradeda atrodyti, kad kažkurios jo kūno dalys yra netinkamos, nepriimtinos, nešvarios.
Labai svarbu suprasti, kad vaikus iki 3 metų mes iš esmės mokome bazinių dalykų apie kūną: kas yra privačios kūno dalys, tinkamas viešas elgesys. Vaikui galima paaiškinti, kad paliesti savo intymias kūno vietas galima privačiai, bet nederėtų to daryti prie kitų.
Vaikams taip pat svarbu paaiškinti, kad kiekviena kūno dalis turi savo funkciją. Pavyzdžiui, iš varpos išteka šlapimas, todėl labai svarbu tinkamai prižiūrėti šią kūno vietą, atsakingai praustis. Ramiai paaiškindami faktus, pagarbiai nubrėždami ribas, vaiką mokome santykio su savo kūnu, parodome, kad nereikia šlykštėtis.
– „Iš kur aš atsiradau?“ – šio vaikų klausimo dalis tėvų, ko gero, laukia su šiokiu tokiu nerimu. Kaip pasiruošti, nusiteikti tokiam pokalbiui, kad netikėtai vaiko užduotas klausimas neišmuštų iš vėžių?
– Neretai įsivaizduojame, kad klausimą, iš kur aš atsiradau, turėtų užduoti 10–12 metų vaikas. Vis tik tokie klausimai vaikui pradeda kilti anksti, vos išmokus kalbėti. Normalu, kad tuo domėsis jau 4–5 metų vaikas – juk tai, iš kur atsiradome, yra mūsų tapatumo dalis. Beje, jeigu mama laukiasi broliuko ar sesutės, vaikas gali imti dar labiau domėtis, iš kur atsiranda vaikai, klausti, kaip mamos pilve atsidūrė vaikelis.
Pokalbiui apie tai, iš kur atsiranda vaikai, galite pasiruošti, pasitreniruoti su kitu suaugusiuoju, ką sakysite vaikui. Kartais vaiko klausimas gali būti toks atviras ir tiesus, kad, jį išgirdę, pasimetame. Jeigu sutrikote – neišsigąskite.
Natūralu, kad tokio klausimo sulaukusiems tėveliams gali kilti gėdos jausmas. Tokiu atveju labai svarbu išdrįsti vaikui pasakyti: žinai, aš dar nepasiruošęs apie tai kalbėti, grįšime prie šio klausimo, bet aš turiu apgalvoti, ką tau atsakyti. Leiskime sau atsikvėpti, pasiruošti ir tada tinkamai pasikalbėkime su vaiku.
– Kaip turėtų skambėti šis pokalbis? Kokius žodžius pasirinkti vaikui bandant atsakyti į klausimą, iš kur jis atsirado?
– 4–5 metų vaikui, kuris jau domisi, iš kur atsirado, svarbu paaiškinti, kad kūdikiai auga mamos gimdoje. Čia gali padėti įvairios knygelės, vaiko taip pat visada galima paklausti, ką jis apie tai žino, ką įsivaizduoja.
Pavyzdžiui, vaikas girdėjo, kad kūdikis atsiranda iš sėklytės, kurią pasodini. Jam gali kilti klausimas: jeigu pasodinsime sėklytę į vazą, ar iš jos taip pat išaugs vaikutis? Berniukas gali paklausti: ar kai užaugs, ir jo pilvelyje bus kūdikėlis? Tai natūralūs klausimai – taip vaikas bando pažinti pasaulį, savo kūną.
Besiremdami tuo, ką išgirdote iš vaiko, paprastai, per daug nesiplėsdami, tiesiog pateikdami faktus, vaiką pataisykite ir jam paaiškinkite: tu teisus, vaikas tikrai išauga iš sėklytės, bet ne vazoje, o mamos pilvelyje, į jį patenka tėčio sperma, ji apvaisina mamos kiaušinėlį, tada užauga vaikutis.
Jeigu vyresnis vaikas domisi seksualiniais santykiais, galima paaiškinti, kad seksu užsiima suaugę žmonės, kai jie yra pasiruošę priimti tokius sprendimus ir prisiimti už juos atsakomybę. Svarbu suprasti – žinojimas nereiškia, jog vaikai puola tai daryti. Tai reiškia, kad vaikai susipažįsta su savo kūnu, mokosi gerbti savo ir kito ribas, ruošiasi tinkamam santykiui.
– Daugelis mūsų vaikystėje girdėjome istorijas apie gandrų atneštus ar kopūstuose rastus vaikus. Ar šiandien jos – tinkamas būdas komunikuoti su vaiku?
– Man atrodo, suaugusieji į vaikų klausimą, iš kur jis atsirado, kartais gėdijasi atsakyti tiesiai. Iš gėdos imame slapstyti informaciją, taip atsiranda istorijos apie gandrus ir kopūstus, po kurių vaikai iš tiesų kopūstuose ima ieškoti kitų vaikų. Tokios frazės gali pakurstyti vaikišką tikėjimą, leisti suaugusiesiems juo pasidžiaugti, tačiau vaikai išmoksta, kad suaugusiaisiais negalima tikėti, jie pasakoja istorijas, kurios nėra tiesa.
Labai svarbu vaikams perduoti žinią, kad su mumis, suaugusiaisiais, galima kalbėti įvairiomis temomis: apie lytiškumą, tinkamą elgesį, pasidalyti, kas mane gąsdina, stebina, kas vyksta su mano kūnu. Gavęs ramiai pateiktus faktus, vaikas nurimsta. Jis žino, jeigu vėliau atsirastų sudėtingesnių temų apie seksualumą, prievartą ar panašiai, jis galės pasitikėti, pasikalbėti apie tai su jo aplinkoje esančiais suaugusiaisiais.
– Neretai suaugusieji, kalbėdami su vaiku, tarsi stengiasi jį apsaugoti, todėl pasirenka švelnesnius žodžius, eufemizmus – pavyzdžiui, vyro lytinį organą vadina „peliuku“. Jūs mūsų pokalbio metu, man regis, tikslingai vartojate žodžius „varpa“, „vulva“, „sperma“ – ar tokiu žodynu turėtų naudotis ir su vaikais kalbantys tėvai?
– Paprastai mokoma, kad kalbantis su vaikais daiktus reikia vadinti tikraisiais vardais. Pats žodis nesužeidžia ir nežemina, tačiau turime su lytiškumu, seksualiniais santykiais susijusių keiksmažodžių, kurie žemina ir skriaudžia.
Vaikai iš kiemo gali parsinešti įžeidžiančių žodžių. Tokiu atveju reikėtų kalbėtis su vaiku, mokyti jį atskirti, kad kai kurie žodžiai yra netinkami, paaiškinti vaikui, kad turėti tam tikras kūno dalis nėra žeminantis dalykas, kad toms dalims įvardyti turime tinkamus žodžius.
Su vaiku kalbėdami paprastais, nesušvelnintais žodžiais, užbėgame už akių galybei problemų ir mokomės kalbėti taip, kad suprastume vieni kitus. Tėvai su vaikais gali susikurti savo kalbą, bet jeigu, pavyzdžiui, mokykloje vaiką ištinka bėda arba jis atsiduria pas gydytoją ir kalba apie „peliuką“, gali užtrukti, kol kiti žmonės supras, apie ką vaikas šneka. Kad to išvengtume, turime sąvokas ir žodžius, kurie yra tinkami kūno dalių pavadinimams. Kaip yra galva, nosis, ranka, taip yra ir lytiniai organai: penis, vulva, krūtinė ir panašiai.
– Dalis suaugusiųjų nuo pokalbių apie lytiškumą galbūt susilaiko baimindamiesi, kad vaikai per anksti sužinos, ko pagal amžių žinoti jiems, tėvų manymu, nederėtų. Kaip suprasti, kada vaikas jau sulaukė tinkamo tokiems pokalbiams amžiaus? O jeigu vaikas nieko neklausia, gal apie tai kalbėtis išvis nereikia?
– Tikrai yra vaikų, kurie tėvų apie seksualumą ar lytiškumą nieko neklausia. Nors gali pasirodyti, kad jiems neįdomu, klausimas, iš kur atsiranda vaikai, kyla visiems. Kuo mažiau kalbame, tuo daugiau ta sritis apipinama mitais ir gandais, iškreipiančiais realybę. Tada vaikas pradeda gyventi prietarų ir fantazijų pasaulyje, kuriame nežino, kaip laviruoti.
Net jeigu šeimoje apie tai nekalbėsime, vaikas vis tiek domėsis ir žinių įgis pats, nebūtinai tinkamu būdu. Todėl geriau, kad informacija būtų patikima ir saugi, mokanti pagarbaus santykio su savo ir kito žmogaus kūnu.
Pokalbį su vaiku gali inicijuoti ir patys tėvai, pavyzdžiui, 6 m. vaiko paklausdami, kaip jis mano, iš kur atsiranda vaikai. Taip vaikus padrąsiname, kad apie tai galima kalbėti, parodome, kad jie gali pasitikėti suaugusiaisiais. Svarbu suprasti, kad tinkamai, vaikui pagal jo amžių suprantamai, ne pernelyg išplėstai pateikta žinia nesužeidžia, o veikia kaip gyvenimo žemėlapis, padedantis susiorientuoti kuriant santykį tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis.
Žinoma, seksualinėje srityje slypi daug pavojų. Dabar daug kalbama apie vaikų išnaudojimą, pornografiją, sekso žinutes, netinkamą elgesį. Svarbu suprasti: kad vaikas būtų pasiruošęs, mes neturime su juo apie tai nekalbėti. Priešingai, turime jį mokyti atpažinti, kokie prisilietimai yra netinkami, paaiškinti, kad niekas negali liesti privačių zonų, nebent galbūt jį apžiūrintis gydytojas ar, vaikui leidus, mama, tėtis. Beje, ir tėvams svarbu atsiklausti, ar gali apžiūrėti vaiką, įvardyti, kokiu tikslu tai bus daroma. Tokiu būdu mes demonstruojame, kas yra ir koks turėtų būti sveikas santykis.
– Johno Irvingo romane „Našlė vieneriems metams“ pagrindinės veikėjos Rutos tėtis tiek dukters vaikystėje, tiek jai suaugus po namus nevengia vaikštinėti nuogas. O kaip yra gyvenime – ar tėvai turėtų slėpti nuogą kūną nuo savo vaikų? Ir kada tėvai, nuo kūdikystės besirūpinę savo vaiku, jo higiena, fiziologiniais kūno procesais, turėtų pradėti paisyti vaiko privatumo?
– Kol vaikas mažas, suprantama, kad kūdikėlį kartais net ir prausdamiesi laikome šalia, nes jis negali išbūti vienas. Paaugęs vaikas jau gali išbūti vienas, jam gali tapti įdomu, pavyzdžiui, paklausti apie krūtinę, pasilyginti, kodėl pas mamą ji kitokia nei pas jį. Tai galime priimti kaip ženklą, kad po truputį turime mokyti vaiką išlaikyti pagarbias ribas tiek su savo, tiek su kitų žmonių kūnais. Galime paaiškinti, kad tu palauk, kol aš nusiprausiu, mokyti vaiką, jog iš vonios turime išeiti apsirengę.
Aiškindami vaikui, kas yra vieša ir kas privatu, turime tų ribų laikytis ir patys. Kai suaugę, nepaisydami vaiko poreikių, po namus vaikšto apsinuoginę, tai nėra tinkamas elgesys – tai savo poreikių išaukštinimas, ignoruojant vaiko teises į privatumą.
Galima vaikui paaiškinti, kad turime nudistų pliažų, ten žmonės susitaria, kad priima vienas kito nuogumą, bet mes turime teisę apsispręsti, ar mums tai tinkama, ar ne. Jeigu vaikas namuose neturi savo erdvės ir yra priverstas matyti kito nuogumą, vadinasi, jo teisės į privatumą nėra paisoma.
– Pabaigai – pavyzdys iš gyvenimo. Šeima žiūri filmą, jame prasideda intymi scena. Galima pajuokauti, kad kaip tėvai bepasielgtų „pavojų“ neišvengs: bus nejauku, gali tekti atsakyti į vaiko klausimus, kas rodoma ekrane, arba pasiaiškinti, kodėl norisi perjungti kanalą. Gal šią nejaukią situaciją kaip nors galima palenkti sau naudinga linkme?
– Jeigu tėvams nejauku, apie tai visada galima pasikalbėti ir vaikui aiškiai įvardyti: žinai, man nejauku su tavimi tai žiūrėti. Galima paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi – kartais vaikai patys pasako, kad nori perjungti kanalą. Saugumą mums ir suteikia tai, jog apie tai, kas nejauku, galime kalbėtis ir pasitarti, kaip elgtis.
Filmas – žinoma, jei bus žiūrimas atsižvelgiant į amžiaus cenzo rekomendacijas – gali tapti proga inicijuoti pokalbį. Jeigu vaikas jau vyresnis, paauglys, galima jo paklausti, ką jis apie tai galvoja, ką apie tai žino. Apie seksą, lytiškumą kalbėti nejauku, bet labai svarbu, nes taip mokome vaiką, kad šiomis temomis galime ir turime kalbėtis.
Ši tema vis dar yra tabu ir sukuria problemų. Vėliau, vaikui paaugus, tai gali tapti rimtu trikdžiu mezgant sveiką intymumą. Juk kaip ilgai paskui, jau suaugę, žmonės bijo apie seksualumą kalbėtis su savo partneriais. Šias problemas būtų galima išspręsti, jeigu žmonės išdrįstų būti vieni kitiems atviresni.
Žinoma, derėtų išlaikyti pagarbą, nekalbėti šiomis temomis bet kur ir bet kada – tai irgi ignoruoja tam tikrus jausmus, pavyzdžiui, intymumo, paslapties, kurių šioje srityje kažkiek, ko gero, turi likti.
