Saulašarė – išvaizdus augalas įdomiu pavadinimu ir dar įdomesniu gyvenimo būdu. „Tai yra vienas iš augalų, mintančių vabzdžiais, tačiau žmogui – visai nepavojingas“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Laba diena, Lietuva“ sako Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) atstovas, gamtininkas Almantas Kulbis.
Lietuvoje auga net dešimt vabzdžiaėdžių augalų rūšių. Pasak A. Kulbio, retas žino, kad ir mūsų šalyje auga augalai, mintantys gyvūniniu maistu.
„Saulašarės auga Lietuvoje, mūsų krašte aptinkamos gan dažnai. Jos mėgsta augti aukštapelkėse – atvirose pelkėse su kiminais, – pasakoja gamtininkas. – Tai gan smulkūs augaliukai. Žmonės, anksčiau jų nematę, įsivaizduoja, kad vabzdžius ėdančios saulašarės bus gerokai didesnės.“
Dažnai galvojama, kad mėsaėdis augalas auką čiumpa greitai, tačiau laidos svečias pasakoja, kad viskas vyksta kiek kitaip. Vabzdys, nutūpęs ant saulašarės lapelio, aiškina A. Kulbis, turinčio rasos lašelius, tiesiog lėtai įklimpsta.
„Tuomet tie vadinamieji rasos lašeliai labai lėtai, neskubėdami, apglėbia vabzdį. Vabzdys įsipainioja ir lieka ten pakankamai ilgam. Procesas užtrunka keletą valandų. Išsiskiria labai panaši medžiaga į mūsų virškinimo sultis. Tokiu būdu vabzdys yra suvirškinamas. Lieka tik jo chitininis dangalas, kuris yra nevirškinamas. Po šio proceso lapelis vėl įsiskleidžia ir pasiruošia kitai aukai“, – intriguojančiai dėsto LMNŠC atstovas.
Pelkėje, primena gamtininkas, labai nedaug azotinių medžiagų. Dėl šios priežasties saulašarės, jų šeimai priklausančios aldrūnės bei dar keli Lietuvoje augantys augalai, pavyzdžiui, tuklės ir skendeniai, evoliuzijos istorijoje atrado mitimą gyvūniniu maistu.
„Įdomu būtų pagalvoti, kas būtų, jei šie augalai išaugtų dideli ir būtų prisitaikę stambesniam grobiui?, – retoriškai mąsto laidos svečias. – Turbūt nereikėtų nei tų baisių fantastinių filmų apie augalus-pabaisas.“
Vabzdžiaėdžiai augalai, ypatingai saulašarės, yra pelkių puošmena. Paklaustas, ar gamtai pridaro daug nuostolio, pašnekovas nusijuokia, mat tokių augalų sugaunamas nereikšmingas skaičius vabzdžių.
„Galbūt vienu kitu uodu gamtoje bus mažiau, tačiau rimčiau jokios žalos vabzdžiaėdžiai augalai nepadaro. Saulašarės netgi saugomos yra. Apskritai pelkė yra išskirtinė vieta. Jų nuolat mažėja, jos nyksta. Pati ekosistema, kurioje auga saulašarės, taip pat nyksta. Kartu su pelkėmis nyksta ir pačios saulašarės“, – liūdnai konstatuoja A. Kulbis.
Saulašarės žmogui bijoti nereikėtų. Atvirkščiai, tai vaistinis augalas. Pasak gamtininko, yra sakoma, kad vienas suvalgytas lapelis pagerina virškinimo darbą.
„O iš tikrųjų saulašarės yra vartojamos nuo kvėpavimo takų ligų. Ir ne tik liaudies medicinoje plačiai naudojami šie augalai, – pabrėžia laidos svečias. – Saulašarės naudojamos ir mokslinėje medicinoje. Vis tik didelių saulašarės paruošų rinkti nederėtų, nes beveik visos pelkės, kur jos auga, dažniausiai yra ir botaniniai draustiniai.“
LRT.lt primena, kad pasaulyje yra žinoma apie šimtą saulašarių rūšių. Daugelis auginamos kaip kambariniai dekoratyviniai augalai, dalis turi vaistinių savybių.
Lietuvoje auga keturios savaiminės saulašarių rūšys:
apskritalapė saulašarė (Drosera rotundifolia),
ilgalapė saulašarė (Drosera anglica),
bukalapė saulašarė (Drosera ×intermedia),
mažalapė saulašarė (Drosera intermedia),
Visas pokalbis su gamtininku A. Kulbiu apie vabzdžiaėdžius augalus – laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
