„Kas nuolat gyvena kalnuose, nebeišmoksta vaikščioti lyg žmogus, jis tampa laisvas, išsilaisvinęs nuo žemės pritraukimo jėgos“, – daugiaprasmė alpinisto Reinholdo Messnero citata. Vis daugiau žmonių laisvės nori ieškoti kalnų viršūnėse. Kaip pasiekti viršūnę, jei iki šiol kalnais kopinėjai tik sapnuose ar mintyse?
Per silpnas kalnams
Tingite kopti į kalnus, bet norite pamatyti kalnų grožį? Paprastiems kalnų pasivaikščiojimams specialiai fizinės formos ruošti nebūtina. Vis dėlto, „Montis Magia“ instruktorius Andrius Smirnovas sako, kad bet kokiai kelionei reikia paruošti planą, pasirengti žemėlapius, pagalvoti apie orą ir tinkamus drabužius: „Net dienos žygiui turi pasiruošti. Oras gali kisti dienos bėgyje. Kylant temperatūra gali keistis, 1 km. aukštyn reiškia 6–7 laipsniais žemyn.“
Sakartvele gyvenanti ir turistinius žygius organizuojanti alpinistė Ema sako, kad lengvam žygiui į kalnus reikia tik gerų sportinių batų, kuprinės, gertuvės, akinių ir kremo nuo saulės. Tačiau visuomet reikia įvertinti trasos sudėtingumą, nes ir turistams pritaikytuose maršrutuose gali kilti rimtesnių išbandymų, reikalaujančių didesnio fizinio pasirengimo.
Abu alpinistai visiškiems naujokams pataria pradėti nuo... Lietuvos! Instruktorius Andrius rekomenduoja Neries regiono parko kalvas. Jeigu norisi pasibandyti rimčiau, kalnų profesionalai rekomenduoja Slovakijos arba Lenkijos kalnus. „Pradėčiau nuo Slovakijos Aukštųjų Tatrų. Bandyčiau įveikti įvairaus atstumo atkarpas ir kaupčiau patirtį“, – patikslina alpinizmo instruktorius.
Noriu kopti!
Tatrų kalnų trasos numindytos, sportinių batų padai nusitrynę, o nugairinti žvarbaus vėjo skruostai nenumalšino meilės kalnų grožiui? Štai šioje pirmų žingsnių patirties ir svajonės akistatoje gali prasidėti chaosas galvoje: o kas toliau?
„Jeigu ruošiesi kelionei į ekspediciją, tuomet reikia pradėti ruoštis rimtai. Ten susidursi su įvairiomis oro sąlygomis, nepatogumais, ant pečių tempsi visą savo gyvenimą: palapinę, miegmaišį, kilimėlį, dujas, puodus, drabužius. O kuprinę neša raumenys ir ištvermė“, – vardija Andrius.
Ištvermė suskamba ir Emos lūpose: „Turi pasirengti fiziškai ir psichologiškai. Kalnuose be galo svarbu ištvermė. Kaip ją ugdyti? Bėgioti bėgioti bėgioti. Turi stiprinti širdį, kraujotaką. Savu laiku su bendražygiais nubėgdavome ir po 30–40 km. Tiek bėgti tikrai nebūtina, tačiau bent 3 kartus per savaitę po kelis kilometrus – privalu. Arba galima bėgioti į devynaukštį laiptais aukštyn – žemyn.“
Jeigu fizinį pasirengimą gali lavinti savarankiškai sporto salėje, tai alpinizmo technikos ar pažinties su įranga mokytis geriausia specialiuose alpinizmo kursuose. Treneris Andrius nuoširdžiai rekomenduoja kreiptis į patyrusius instruktorius, kad būtumėte tikri, kad iš tiesų medžiagą įsisavinote teisingai: „Šiais laikais daug ką gali išmokti savarankiškai, tačiau informacijos perteklius trukdo atsirinkti patikimą informaciją. Kursuose mokaisi ne tik judėti ar dirbti su virvėmis ir kitomis priemonėmis, bet labiausiai mokaisi saugumo, priimti patikimus ir saugius sprendimus.“
Per mėnesį į Monblaną
Kiek laiko gali trukti pasiruošimas priklauso nuo įvairių veiksnių: žmogaus dabartinio fizinio pasirengimo, jau turimos patirties, gebėjimų ir, žinoma, kelionės tikslo. Andrius tikina, kad žmogus be jokios patirties kopti į Monblaną, be gidų pagalbos, gali pasirengti per mėnesį arba metus: „Žinoma, mėnuo yra labai trumpas laiko tarpas. Tokio plano niekam nerekomenduočiau. Bet tai įmanoma: savaitę mokysiesi technikos, savaitę bandysiesi Tatruose, tuomet skirsi laiką rimtai suplanavimui. O štai per metus pasirengti tikrai galima.“
Kaip žinoti, kad jau esi pasiruošęs? Instruktorius rekomenduoja po kursų išvykti į bandomąją kelionę su treneriais, kad įgytas žinias galėtumėte pabandyti pritaikyti realiomis sąlygomis. Tačiau Andrius mano, kad fizinį pasirengimą taip pat turi pajausti savo viduje, ar nekyla abejonių, išgirdus klausimą: „Ar rytoj gali kopti į Materhorną“? Anot alpinisto, galvoje neturi kilti abejonių: „Abejones gimdo nežinojimas. Tai gali padėti suprasti, kokios baimės kyla, ką reikėtų dar patobulinti, kad tikrai būtum pasiruošęs kelionei.“
Ema pasakoja apie tinkamo pasirengimo ir kolektyvo svarbą: „Tai nėra tik šiaip pasivaikščiojimas. Rimta kalnų kelionė yra atsakomybė ne tik už save, bet ir už visą komandą, kiekvieną narį. Jeigu nesi pasiruošęs, gali sugadinti kelionę visiems, nes per tave gali reikėti visiems sustoti. Taip pat labai svarbu bendraminčių kompanija, kurioje tau būtų gera būti, nes, patikėkite, kalnai gerai išbando žmogų, jo ribas ir santykius. Jeigu kolektyve yra, kas gali nuteikti pozityviai, pajuokauti, tai yra labai svarbu. Ne iš niekur atsirado posakis, kad tave galiu nors į kalnus pasiimti.“
Kalnų jėga
Baigiau kursus, parengiau kūną, išlavinau širdies raumenį, išbandžiau savo įgūdžius Tatruose, susibūriau komandą, išsirinkau viršūnę, o kas toliau? Ema tvirtina, kad svarbu žinoti savo kelionės tikslą. Kodėl nori užkopti į kalną: „Vieni kopia dėl sportinio intereso, kiti nori sau įrodyti, kad gali, treti – gamtos mylėtojai, kuriems svarbu gamtos grožis, susiliejimas su ja, dar kiti nori pažinti save arba išspręsti kokį nors klausimą – motyvacijų daug ir įvairių. Svarbu, kad žmogus būtų motyvuotas, nes jeigu lipsi tik todėl, nes kažkas kitas užlipo, kažkurioje vietoje greičiausiai palūši.“
Instruktorius Andrius drąsina, kad kiekvienas gali lipti į kalnus, svarbu pasirinkti protingą iššūkį, kuris ugdytų ir stiprintų. „Aš tikiu kalnų senąja stichija, nes ji formuoja sveiką, aktyvų, protingą, mąstantį ir stiprių vertybių žmogų“, – savo meilę ir tikėjimą kalnais išreiškia kalnų mylėtojas.
Alpinistė atskleidžia ir tamsiąją kalnų romantikos pusę. Turi būti pasiruošęs bet kam: sušlapti batus, permirkti nuo lietaus, sušalti, eiti su visiškai nutrintomis kojomis ir nesiskųsti, miegoti kažkur ant akmenų pasitiesus kilimėlį, nusvilti saulėje. Emos neatbaido kalnų sunkumai: „Būtent tai ir „veža“. Tu turi išmokti būti kitaip. Išmokti būti taip, kaip yra, su tuo, ką turi.“
