„Esame labai skirtingi, dažnai nueiname labai skirtingais keliais, daugybę dalykų darome kitaip, tačiau pagrindiniuose gyvenimo išbandymuose mes kartu“, – LRT.lt laidoje „Miške su Violeta“ pasakoja žurnalistė, rašytoja Jurga Baltrukonytė. Ji atskleidžia, kad poroje turi susitarimą – tas, kuris yra stipresnis, imasi iniciatyvos paguosti, paimti, įtraukti į problemos sprendimą. „Yra tokių situacijų, kurios nėra vieno žmogaus pareiga, bet kartais tu žinai, kad galima apsikeisti rolėmis“, – sako Jurga.
– Supranti visus vyrų norus?
– Vieno vyro.
– Pasakyk man tą paslaptį, tau reikėjo 15 metų? Visa Lietuva aidėjo, tokios gražios vestuvės, bet po 15 metų, kaip tau pavyko? Kaip jūs tokie du, tokie tolygiai nuostabūs, esate kartu?
– Buvo labai atvirkščiai, Algis jau daugybę metų turėjo tradiciją, jog kiekvinais metais piršdavosi. Piršdavosi per Paulos gimtadienį, dovana mamai – vėl paklausiama apie vestuves. Aš sakydavau: „Kam to reikia, viskas ir taip nuostabu“. Paula užaugo, jai jau buvo 11 m. ir ji pasakė: „Mama, baik išsidirbinėti, jau atsibodai“.
– Ir pasirašei?
– Taip, bet tik su viena sąlyga, susigalvojau scenarijų, kokios vestuvės turi būti ir, kai pasakiau Algiui, kaip galvoju kad jos turi atrodyti, jis pasakė: „Ačiū Dievui, galvojau sugalvosi nesąmonę“. Bet aš ir sugalvojau didžiausią nesąmonę, nes tai tiko mums.
– Tada tu supratai, kad jūs abu labai panašūs?
– Taip, kaip tik šiandien norėjau rašyti įrašą, jog esame labai skirtingi, dažnai nueiname labai skirtingais keliais, daugybę dalykų darome kitaip, tačiau pagrindiniuose gyvenimo išbandymuose mes kartu.
– Kodėl jūs nusprendėte važiuoti į Ispaniją?
– Fuerteventūrą išsirinkome atsitiktinai, nesame ten buvę, bet buvome atmetę visas kitas turistines salas, nes ten daug žmonių, daug veiksmo, mums netinka. Tada laiku gimė Paula, aš turėjau motinystės atostogas. Buvo mano slaptas noras pabandyti pasimatuoti gyvenimą svetur, kaip žmonės jaučiasi, kai išvažiuoja.
– Mažas kūdikis ant rankų ir tu išvažiuoji pasimatuoti savęs kaip ko: mamos, žurnalistės, keliautojos?
– Kaip žmogaus. Vaikas nesudarė mums jokių problemų, aš supratau, kad jis laimingas, kai tėvai jaučiasi laimingi, nekelia problemų, nepanikuoja.
– Kiekvienais metais išbandote dideles keliones, kuriose pasitikrinate ką?
– Į tas dideles keliones aš spiriu šeimą. Algiui jau labai patogu ten, kur jis yra, tie jaukūs namai, atmosfera, kuri yra mūsų šeimos antroji idilė po mūsų pirmųjų namų Vilniuje, du rojaus kampeliai, kuriuose visada gerai jautiesi. Tačiau ta aistra pažinti manyje neblėsta.
– O kas tai stimuliuoja?
– Šeimoje aš tai stimuliuoju, dabar važiavome į Kostą Riką, prieš tai buvome Kuboje. Kai nemoki ispanų kalbos, tai viskas atrodo labai gražu, bet kai jie pradeda pasakoti apie savo gyvenimą ir kodėl tos senos mašinėlės vis dar Kuboje, kad jie negali nusipirkti naujų ir jiems draudžiama jas atsigabenti, tai pasidaro baisu. Kiekvieno sutikto žmogaus aš klausiau, ar jie turi viltį, jog kažkas pasikeis, ir nebuvo nė vieno žmogaus, kuris pasakytų, kad pasikeis.
– Kai kuriems COVID-19 atėmė darbus, kai kuriems atėmė santykius, o jus patikrino?
– Žmonės be reikalo tikisi, kad į santykius nereikia įdėti daug darbo, nereikia pataisyti. Žmonės turi per daug fantazijų apie žmogų, kuris yra šalia, – tu to žmogaus nepakeisi, jeigu jis tau brangus, tie pokyčiai įvyks, bet jie nebus staigūs.
– Ką tu esi nuslėpusi nuo Algio, ko jis iki šiol dar nežino?
– Daug dalykų. Algis žino, ką aš meluodavau tėvam, tad jis mane žino. Pavyzdžiui, meluodavau, kiek kainuoja mano daiktai, mano rūbai, batai. Jis mato, kai aš meluoju. Esame išsidirbę tam tikrą sistemą, nemoku jam meluoti. Dėl to ir sutikau tekėti, Algis savyje turi daug empatijos. Anksčiau jos neturėjo, visai neturėjo. Dabar jis išmoko.
Poroje vienas turi būti stipresnis. Mes turime susitarimą – tas, kuris yra stipresnis, imasi iniciatyvos paguosti, paimti, įtraukti į problemos sprendimą. Yra tokių situacijų, kurios nėra vieno žmogaus pareiga, bet kartais tu žinai, kad galite apsikeisti rolėmis.
