LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos sporto žurnalisto, prodiuserio, pirmo akredituoto aukščiausio rango regbio arbitro Lietuvoje gyvenimas pastarąjį dešimtmetį mestelėjo rimtų išbandymų. Pirmos žmonos vienas su dviem vaikais paliktas vyras jautėsi kaip nugarmėjęs nuo skardžio, tačiau gyvenimas greitai dovanojo naują laimę. Tiesa, į ją prieš kelis metus kėsinosi erkinis encefalitas, sportišką vyrą paguldęs į patalus ir privertęs iš naujo išmokti vaikščioti.
R. Grumbinui gyvenime atsitiesti teko ne kartą – ir emociškai, ir fiziškai, – kai nusiritęs nuo skyrybų skardžio liko vienas su dviem sūnumis, ir kai pakirstas erkinio encefalito buvo priverstas iš naujo mokytis vaikščioti ir valdyti savo kūną.
Televizijoje gerai atpažįstamą sporto žurnalistą prieš dešimt metų pasitiko skaudi žinia – skyrybos su žmona. Maža to, ant vyro pečių nugulė ir abiejų vaikų auginimas. Tuo metu daugelį tokia naujiena šokiravo – visuomenėje dar nebuvo įprasta, kad motina paliktų ne tik vyrą, bet ir savo du vaikus.
Paklaustas, kodėl apie tokį nutikimą niekada anksčiau nepasakojo, Ramūnas sako, kad niekas jo apie tai niekada ir neklausė. Tiesa, prisipažįsta pašnekovas, dar prieš penkis metus apie tai kalbėti būtų buvę sunku.
Bėda ta, kad mes patys dažnai užsidedame rožinius akinius, vaikštome per gyvenimo rutiną ir drąsiai galvojame, kad ji tęsis amžinai.
„Vaikystėje dažnai viską piešiame rožine spalva. Jos daug mūsų visų gyvenime, tačiau, deja, daug ir juodos spalvos, – savo pasakojimą pradeda žurnalistas. – Taip jau buvo, kad likau su dviem berniukais: vienam tuo metu buvo devyneri, kitam – 16 metų. Tiesiog tokia gyvenimo citrina man pakliuvo – viskas buvo labai netikėta. Bėda ta, kad mes patys dažnai užsidedame rožinius akinius, vaikštome per gyvenimo rutiną ir drąsiai galvojame, kad ji tęsis amžinai.“
Ramūnui įprasta gyvenimo rutina vieną dieną ėmė ir susidrumstė. Vyras prisimena atsisėdęs ant akmens, žiūrėjęs į tolį ir savęs klausęs: kodėl taip nutiko būtent man? Ilgai analizavęs santykius, sporto žurnalistas sako įžvelgęs pranašiškus ženklus, tačiau jų, teigia jis, dažniausiai mylintis žmogus nemato arba nenori priimti.
Manau, sūnums buvo sunkiausia. O man teko visa tai tiesiog priimti ir ieškoti atsakymų į tai, ko aš nepadariau, kodėl nebuvau toks, kuris galėtų išsaugoti santykius.
„Gyvendamas šeiminį gyvenimą tų ženklų nemačiau – jie tiesiog praslysdavo pro akis. Žinia apie žmonos išėjimą man buvo labai netikėta. Bet aš suaugęs žmogus, o štai vaikai yra vaikai – jiems ši žinia buvo kur kas skaudesnė. Abu berniukai. O juk berniukai, ne paslaptis, labai užsidarę savyje.
Kur gi Lietuvoje pamatysi daug šnekantį ar labai atviraujantį vyrą? Na taip, yra tokių, bet labai jau maža dalis. Labiau įprasta, kad berniuko ar vyro jausmai tiesiog užrakinti verda viduje. Dėl to, manau, sūnums buvo sunkiausia. O man teko visa tai tiesiog priimti ir ieškoti atsakymų į tai, ko aš nepadariau, kodėl nebuvau toks, kuris galėtų išsaugoti santykius“, – pasakoja R. Grumbinas.
Vaikai išėjo pas draugus, o aš sėdėjau namie vienas... Tuomet galvojau, kad priėjau gal ne gyvenimo kryžkelę, bet skardį ir nuo jo nugarmėjau žemyn.
Laidos herojus itin jautriai prisimena pirmuosius Naujuosius metus, sutiktus be žmonos. Ramūnas atvirauja, kad tuomet į galvą plūdo įvairiausios pesimistinės mintys, vyras jautėsi tarsi nugarmėjęs nuo skardžio.
„Žmona šeimą paliko prieš Kalėdas, tačiau tiek Kūčios, tiek Kalėdos yra tokios šventės, kuomet lankai tėvus, bendrauji su jais ir čia dar nebuvo justi labai didelio vienišumo jausmo. O štai Naujieji metai – visai kas kita. Naujųjų išvakarėse eini švęsti su draugais, ne pas tėvus. Aš tuo metu tikrai niekur nenorėjau eiti.
Vaikai išėjo pas draugus, o aš sėdėjau namie vienas..., – prisiminimais dalijasi žurnalistas. – Tuomet galvojau, kad priėjau gal ne gyvenimo kryžkelę, bet skardį ir nuo jo nugarmėjau žemyn. Sėdžiu to skardžio apačioje ir suvokiu, kad reikia save iš tų sudužusių dalių sudėti iš naujo ir pradėti gyventi toliau.“
Iš vienos pusės supranti, kad esi kryžkelėje, šiek tiek nusiridenęs nuo skardžio, apdaužytas, bet, iš kitos pusės, esi tėvas, turi du vaikus ir turi gyventi toliau.
Tuo metu Ramūnui buvo 40 metų. Atrodytų, kad prie tokių gilių apmąstymų galėjo prisidėti ir vadinamoji vidurio amžiaus krizė. Tačiau vyras taip nemano, atvirkščiai, tikina jis, jaunesniam tokioje situacijoje būtų sunkiau.
„Kai esi 40-ties, jau esi brandus, turi susiformavusį požiūrį į gyvenimą. O štai koks 25-erių vyras į tokią situaciją sureaguotų visai kitaip – jis tiesiog leistų sau kažką kitą apkaltinti ir įtikinti save, kad yra geras, fainas ir pūkuotas, – svarsto jis. – Kai esi vyresnis, supranti, kad nėra kalčių tik vienoje poros pusėje, kaip ir nėra teisybės tik vienoje jų. Iš vienos pusės supranti, kad esi kryžkelėje, šiek tiek nusiridenęs nuo skardžio, apdaužytas, bet, iš kitos pusės, esi tėvas, turi du vaikus ir turi gyventi toliau.“
Žmonos susigrąžinti R. Grumbinas sako nebandęs, mat keli anksčiau nutikę įvykiai parodė, kad vargiai įmanoma toliau statyti bendrus santykius. Nors pats vaikų mamos išėjimas ir buvo netikėtas, tačiau, sako jis, prie jo buvo einama.
Rutina, vaikai, nesėdėjimas vietoje man labai padėjo – čia darbas, čia mokyklos reikalai. Juk niekas tavęs neišleidžia akademinių apsisvajojimo, apmąstymo ar skyrybinių atostogų.
„Atitrūkimas ir išėjimas nebuvo staigus, tačiau buvo tam tikrų įvykių, po kurių aš supratau, kad su tuo žmogum gyventi aš jau nebegaliu. Dėl to man nebuvo tokių svarstymų, kaip susigrąžinti ją – aš tiesiog žinojau, kad negaliu grįžti ir turiu gyventi toliau. Rutina, vaikai, nesėdėjimas vietoje man labai padėjo – čia darbas, čia mokyklos reikalai. Juk niekas tavęs neišleidžia akademinių apsisvajojimo, apmąstymo ar skyrybinių atostogų“, – net ir į sudėtingą gyvenimo situaciją su humoru geba pažvelgti R. Grumbinas.
Gyvenimas čia atima, o čia jau kažką naujo duoda – kartais net dvigubai atgal ir labai greitai. Taip nutiko ir psichologiškai nuo skardžio nugarmėjusiam laidos herojui. Į vienišo sporto žurnalisto rutiną naujos spalvos pasibeldė vos po kelių mėnesių. Dabar Ramūnas yra laimingai vedęs ir turi mylimą žmoną Mariją, vadovaujančią vienai kelionių agentūrai ir iš vyro užsikrėtusiai aistra bėgiojimui.
Man labai pasisekė, kad Marija buvo protinga ir nesistengė iš manęs padaryti tokio vyro, kokio jai reikia, o priėmė mane tokį, koks esu.
„Pats gyvenimas duoda tokius dalykus, to suplanuoti tiesiog negali, – apie laimę sutikti dabartinę žmoną kalba Ramūnas. – Aš toks vienas su dviem vaikais suradau merginą, kuri buvo taip pat viena ir su dviem vaikais. Tik pas mane du berniukai, o pas ją – dvi mergaitės. Žinoma, iš pradžių buvo tų žiežirbų ir nesutarimų.
Mes buvome kaip du krumpliaračiai – jie pradžioje labai nesusieina. Tačiau man labai pasisekė, kad Marija buvo protinga ir nesistengė iš manęs padaryti tokio vyro, kokio jai reikia, o priėmė mane tokį, koks esu. Viskas judėti į priekį gali tik tada, kai žmonės vienas kitą priima, o ne laužo ragus.“
Po vienos gyvenimo citrinos sekė kita – prieš ketverius metus Ramūną netikėtai užklupo klastinga liga, sportišką vyrą paguldžiusi į ligoninės patalus. Pašnekovas sako dabar net negalintis patikėti, kad buvo taip blogai... Erkinis encefalitas, pasakoja R. Grumbinas, jį tiesiog išjungė.
Aš lipu į tą ketvirtą aukštą ir net keturis kartus belipdamas pasiilsiu. Kiekviename aukšte sustojęs stebėdavausi: „Dieve, man niekada taip nebuvo gyvenime!“
„Esu aktyvaus laiko gamtoje mėgėjas. Kaip įprasta, bėgiojau gamtoje ir ruošiausi 70-ties kilometrų bėgimui iš Kernavės į Vilnių. Tiksliai nežinau, ar pasiruošimo metu, ar jau pačio bėgimo metu įsisegė erkė“, – pasakoja žurnalistas.
Ramūnas tikina pačios erkės nė nematęs. Būtent dėl to vyrui buvo sunku suprasti, kodėl kasdien jaučiasi vis silpniau ir prasčiau. Tas nepastebėtas smulkutės erkės įsisegimas, tikina jis, pridarė man milžiniškų bėdų.
„Pačios erkės aš nė nemačiau: aš jos neišėmiau iš savo kūno, nemačiau išvis kažkokio kontakto, – prisimena pašnekovas. – Tiesa pasakius per visą gyvenimą nesu turėjęs į save įsisegusios erkės, kurią matyčiau ir išimčiau. Kiti žmonės vaikšto po mišką ir tas įsisegusias erkes išsirenka, o aš tokio incidento neturėjau, tačiau, pasirodo, tas vienintelis kartas buvo labai jau taiklus – laimėjau loterijoje atvirkštine prasme.“
Erkinio encefalito sukėlėjais užkrėsta erkė nors ir ilgai neužsibuvo Ramūno kūne, tačiau spėjo perduoti ligą. Klastingas virusas savo veidą pradėjo rodyti jau po savaitės. Bėgioti mėgstantis vyras iškart pajuto pasigavęs virusinę ligą, jautėsi blogai, pakilo temperatūra, tačiau, kad tai galėtų būti erkinis encefalitas – nė įtarti negalėjo.
Nuėjau į vonią išsivalyti dantų ir tuo metu mane tiesiog pradėjo „išnešinėti“...
„Nuvažiavau į Santariškes vėlų šeštadienio vakarą. Pasakiau, kad labai blogai jaučiuosi, labai silpna. Man suleido lašelinę, davė nuo temperatūros vaistų. Numušė temperatūra ir išleisdami namo pasakė, kad nieko daugiau nemato. O erkinis encefalitas taip lengvai, pasirodo, nėra pastebimas. Tam daromi specialūs tyrimai. Taigi, mane tada paleido namo“, – pasakoja R. Grumbinas.
Grįžęs namo Ramūnas pajautė nedidelį pagerėjimą ir su virusu be medikų pagalbos gyveno dar savaitę. Juokingiausia ir tragiškiausia, sako R. Grumbinas, kad šeima tuomet keitė gyvenamąją vietą ir kraustėsi.
„Reikėjo pervežti daiktus iš vieno buto į kitą. Tuo pačiu metu naujajame bute dar vyko statybos darbai ir teko nešti plyteles į ketvirtą aukštą, – juokiasi sporto komentatorius. – Tai buvo toks laikas, kai aš lipu į tą ketvirtą aukštą ir net keturis kartus belipdamas pasiilsiu. Kiekviename aukšte sustojęs stebėdavausi: „Dieve, man niekada taip nebuvo gyvenime!“ Anksčiau nešdavau plyteles ir vargo nematydavau, o tada jaučiau, kad kažkas su manimi negerai darosi.“
Tu guli, matai savo ranką, bet jos pakelti negali.
Kraustynės, nepaisant Ramūno lėtesnio tempo, vyko sklandžiai. Tačiau išaušo lemtingas rytas, kuomet nepadėjo nei lėtesnis tempas, nei pasiilsėjimai. Ramūnas pasakoja, kad įprastai pabudęs ir nuėjęs valytis dantų pajuto, jog galva ir kojos jo jau nebeklauso.
„Nuėjau į vonią išsivalyti dantų ir tuo metu mane tiesiog pradėjo „išnešinėti“ – svaigo galva, nejutau kojų. Pajutau, kad nebegaliu pastovėti ant kojų. Pradėjau smukti žemyn, mane tarsi kažkas pradėjo „atjunginėti“, nebegalėjau visiškai kontroliuoti savo kūno“, – tarsi įtempto siužeto filmo scenarijų skaitytų R. Grumbinas.
Žmonos paragintas Ramūnas vyko į klinikas darytis tyrimų. Po visų jų vyras apsilankė ir infekcinių ligų ligoninėje. Atsakymas visur skambėjo panašiai – tyrimų atsakymai geri, jums tik galvą skauda, važiuokite namo. Tuomet įsikišo Ramūno žmona, pareikalavusi konkrečios diagnozės, o jei jos negausianti, niekur iš ligoninės nevažiuosianti.
„Medikai nusileido ir paguldė mane laisvoje lovoje tuberkulioziniame skyriuje. Sakė, kad pagulėsiu iki rytojaus, padarys visus tyrimus ir jau kitą dieną žinosime rezultatus. Tačiau kitą rytą aš jau net iš lovos išlipti negalėjau, – prisimena pašnekovas. – Negalėjau net žingsnio žengti, nes mane tiesiog į šonus mėtė. Nuo tada mane visur vežimėliu stumdė...“
Tuomet medikai Ramūno pasiteiravo, ar nebuvo įsisegusi erkė. Vyras patikino niekada jokios erkės ant savo kūno nematęs. Vis tik gydytojai nusprendė padaryti tyrimus erkiniam encefalitui diagnozuoti. Nors atsakymai turėjo ateiti po dienos, tačiau Ramūnas jau buvo guldomas į palatą, kurioje erkinį encefalitą gydėsi kiti du pacientai.
„Mane ten įstūmė vežimėliu, įkėlė į lovą. Tiems kitiems dviem papasakojau savo istoriją, o jie, pasakė, kad man tikrai erkinis encefalitas. Po dienos palatos draugų diagnozę patvirtino ir medikai“, – pasakojo sporto žurnalistas.
Aplinkiniai nervinosi ir jaudinosi, o aš kaip koks debesėlis jaučiausi – ramus, nes visos mano nervų ląstelės atjungtos buvo.
Į ligoninės patalus Ramūnas atsigulė liepos 1-ąją, o jau antrą-trečią dieną vyrui buvo nustatyta diagnozė. Laidos herojus pasakoja išgyvenęs iki tol niekada nepatirtą būseną.
„Erkinis encefalitas yra nervinė liga, smegenų liga. Tu guli, matai savo ranką, bet jos pakelti negali, – sunkiais prisiminimais dalinasi vyras. – Vaistų nėra, niekas tau padėti negali. Gerai yra tai, kad ligoninėje tave prijungia prie lašelinių ir neleidžia tavo kūnui dehidratuoti. O tai yra labai svarbu, nes sergant erkiniu encefalitu pats nei valgyti, nei gerti visai nenori. Tokiu būdu esi tiesiog pasmerktas dehidratacijai. Tai medikai stebi ir tuo pačiu lašelinių pagalba maitina organizmą, kad turėtum energijos tai kovai, nes kovoji pats.
Va tada aš išsigandau. Ne tada, kai gulėjau komoj ir negalėjau rankos pajudinti, bet tada, kai nepadariau nei vieno atsispaudimo!
Porą dienų aš buvau toje perjungimo fazėje, tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas, po kurios organizmas po truputį vėl pradėjo funkcionuoti – vėl galėjau iš dalies kontroliuoti savo kūną. Tuo metu aš supratau, kad kai tau labai blogai, organizmas tave taip atjungia, kad tau pačiam, iš tikrųjų, vienodai – nejauti streso ir negalvoji, kaip tau čia dabar negerai ir sunku. Aplinkiniai nervinosi ir jaudinosi, o aš kaip koks debesėlis jaučiausi – ramus, nes visos mano nervų ląstelės atjungtos buvo.“
Ramūno artimieji buvo kaip reikiant išgąsdinti. Vyrui grėsė gan aukštas procentas liekamųjų reiškinių, medikai neatmetė ir mirtingumo galimybės. Kaip sako Ramūnas, dažnai teko girdėti, kad žmonės po erkinio encefalito grįžta į gyvenimą, tačiau niekada nebūna tokie, kokie buvo.
LRT.lt primena, kad maždaug trečdalis žmonių, persirgusių šiuo virusu, nevisiškai pasveiksta. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai, rečiau – visam gyvenimui liekantis paralyžius.
Niekada negalvojau, kad bus tiek džiaugsmo nueiti pačiam savarankiškai iki tualeto!
„Man pasisekė, kad papuoliau visam mėnesiui į reabilitacijos procedūras. Toje reabilitacijoje bandžiau susidraugauti su savo kūnu, kuris, regis, iš pradžių nelabai buvo linkęs į draugystę. Man tada net žingsnį žengti buvo sunku. Na bet, galvoju, gerai, jei reabilitacija, tai reikia daryti tuos visus pratimus. Anksčiau be vargo ir ramiai padarydavau 50 atsispaudimų. Bandžiau daryti ir...nepadariau nei vieno. Tada aš išsigandau. Ne tada, kai gulėjau komoj ir negalėjau rankos pajudinti, bet tada, kai nepadariau nei vieno atsispaudimo!“ – sako pirmasis akredituotas aukščiausio rango regbio arbitras Lietuvoje.
Ramūnas sako su pavydu pro langą stebėdavęs bėgiojančius žmones. Jie gali bėgti ir nė nesuvokia, kokie yra laimingi, visai nevertina to, ką turi, mąstydavo reabilitacijoje po truputį ant kojų atsistojantis vyras. „Niekada negalvojau, kad bus tiek džiaugsmo nueiti pačiam savarankiškai iki tualeto! O jau po savaitės pats nulingavau iki dušo“, – tuometinius pasiekimus vardina pašnekovas.
„Erkinis encefalitas. Galvojau, kad jis kažkur toli. Kol neatsidūrė mano kūne. Ir iš 82 km nujudėti galinčio vyro, virtau 15 metrų be pagalbos negalinčiu nueiti klipata. Tikiu, kad tai laikinai. Skiepykitės“, – savo Feisbuko paskyroje 2019-tųjų liepą rašė R. Grumbinas.
Galiausiai liko toks vienintelis treniruoklis, vadinamosios „slidės“, kur užlipi ant judančio takelio ir mosikuoji rankomis. Tai galvoju, va, šitą ir darysiu! Ir darydavau po pusvalandį per dieną.
Vis tik medikų prognozės buvo optimistinės – Ramūnui uždegta žalia šviesa visiško pasveikimo link. Nors ir pareikalavusi daug jėgų, reabilitacija sporto žurnalistui buvo sėkminga.
„Ateidavau į reabilitacijos salę ir matydavau, kad negaliu daryti nei to, nei to, nei kažko kito. Tai kojos pakelti negaliu, tai rankos neklauso. Galiausiai liko toks vienintelis treniruoklis, vadinamosios „slidės“, kur užlipi ant judančio takelio ir mosikuoji rankomis. Galvojau, šitą ir darysiu. Ir darydavau po pusvalandį per dieną. Sportas man padėjo pasveikti. Mačiau progresą ir mane tai labai motyvavo judėti toliau.
Nė sekundės nebuvo kažkokių verkšlenimų, abejonių ar norėjimo sustoti. Dažniausias liekamasis reiškinys po erkinio encefalito yra galvos skausmas, o man labai pasisekė, nes galvos neskaudėjo visiškai. Tai man leido sportuoti, nes juk su skaudančia galva tikrai neprisportuosi“, – pasakoja LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnybos sporto žurnalistas, prodiuseris R. Grumbinas.
Visas išsamus Ramūno pasakojimas apie tai, kaip jam pavyko atsitiesti po skyrybų ir klastingos ligos – LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
