Prieš penkerius metus nusipelnęs Lietuvos gydytojas psichiatras Leonas Kačinskas išgirdo baisią diagnozę – vėžys. Maža to, gyventi medikui buvo prognozuota vos apie pusmetį. Tačiau praėjo jau dešimt pusmečių – penkeri metai, – o Leonas toliau dirba savo mėgstamą darbą, tapo paveikslus, kolekcionuoja kaklaraiščius ir neatsispiria pagundai kavą gerti vis iš kito puodelio.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ L. Kačinskas pripažįsta, gyvenimas, susidūrus su klastinga liga, pasikeitė. Vis tik garsus Kauno psichiatras, net ir sirgdamas nepagydoma liga, nebijo pasišaipyti iš, regis, visai nejuokingų dalykų. Sako, kad tai labai gerai veikia jį patį. Anot Kaune gyvenančio ir dirbančio laidos svečio, jis taip išgąsdino vėžį, jog šis labai gailisi, mat apsigyvenus jo kūne ligai tenka vargti.
Kaip ten bebūtų, ir kas ką gąsdintų, žinomo Kauno mediko gyvenimas vietoje tikrai nestovi. Leono kasdiena kupina veiklų, sumanymų ir malonumų – vyras tikina tiesiog negalintis gyventi be darbo ir jam patinkančių veiklų.
Vyras kalba filosofiškai ir nepasiduoda – sako nesąs uolus katalikas, tačiau Dievo buvimas jam patinkąs. Užrašas „Man patinka Dievo buvimas“ pasitinka kiekvieną, peržengusį žinomo gydytojo namų slenkstį. Pasak jo, toks užrašas namuose puikuojasi ne be priežasties.
Jeigu mes netikim Dievu, jeigu galvojam, kad jo nėra ir jis savo nedaro, tai mes labai klystam.
„Buvo kartą tokia sudėtinga situacija, daug žmonių, o sprendimą rasti – sunku. Staiga ta situacija ėmė ir išsisprendė. Aš tada stoviu ir sakau: „Man patinka Dievo buvimas“. Aplankė toks jausmas, kad be Dievo įsikišimo sprendimo ten būti negalėjo. Paskui praėjo kiek laiko ir aš supratau, kad noriu to užrašo ant sienos, jį nuolat matyti. Dabar su tuo gyvenu ir man labai patinka“, – sako L. Kačinskas.
Praėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai Leonas išgirdo sunkios ligos diagnozę su prognoze, kad gyventi liko vos apie pusmetį. „Tačiau esu gyvas. Tai kaip galima netikėti tuo, kas akivaizdu?“, – retoriškai klausia optimizmo nestokojantis gydytojas. – Manyje telpa viskas: mano pačio gyvenimas, aplinka, požiūris į pasaulį, netgi mano liga. Dievas padarė, kad aš turėčiau ligą, Dievas dabar saugo mane – aš dar gyvas. Aišku, su medikų pagalba. Jeigu mes netikim Dievu, jeigu galvojam, kad jo nėra ir jis savo nedaro, tai mes labai klystam. To, ko aš nesuprantu, tai nereiškia, kad to nėra.
Mano vaikai dažnai sakydavo netikį Dievu arba tai tiki, tai netiki. Man taip neįdomu. Sakydavau, kad kažkada patys pajus, ateis tas jausmas. Prisimenu, kartą jauniausias sūnus man skambina ir pasakoja jam keistai nutikusią situaciją. Aš jo klausiu, ką jis tuo man nori pasakyti? O jis pasakė, kad be Dievo joje tikriausiai neapsieita. Sakau, tai taip, bet gi Dievo nėra. Abu juoktis pradėjom. Galvoju, sakyk, ką nori, viskas tvarkoj su tavo Dievu širdelėj, viskas gerai. Mes dažnai vis bandom paneigti Dievą – tai tiesiog kažkas dar nepribręsto.“
Jei negerbiu žmogaus, aš demonstratyviai sukišu rankas į kišenę ir neduodu rankos. Aš tą sau leidžiu daryt.
Ligos nėra nuosprendis, pats savo kailiu įsitikino laidos pašnekovas. Anot L. Kačinsko, tiesiog tokia būna gyvenimo kaina.
„Kažkodėl ligos yra suskirstytos į įvairius tipus: gera, bloga, tokia, anokia... Aš sakau taip: arba liga, arba ne liga. Ir viskas. Jeigu aš susirgau, tai ką darau? Einu pas specialistą. Bet kokia liga susirgęs aš einu pas specialistą! Kitas klausimas yra, o ką aš dariau, kad nesusirgčiau? Nieko. Ar aš turėjau susirgt? Turėjau. Aš gyvenau taip, kad turėjau susirgt. Man jokio stebuklo čia nėra.
Jeigu aš būčiau sveikas numiręs, būtų žiauriai įdomu. Kaip mano sūnus sakė: „Tėtukai, jeigu tu normalus žmogus būtum, normaliai gyvenęs, tai 200 metų sulauktum. Tai tiesa. Bet aš ir nenoriu tų 200 metų. Aš noriu pilnaverčio gyvenimo tokio, kokį aš suprantu: dirbt, padėt, džiaugtis – aš visko noriu! Ar čia dabar aš krištolinė kurpaitė, kurią saugot reikia?“, – šypsosi garsus Kauno psichiatras.
Ir taip visa mokykla suprato, kad aš nei žvairas, nei ryžas, nei iš kaimo.
Darbas visada buvo ir liks vienas didžiausių gydytojo malonumų gyvenime. Vyras sako nuolat besistebintis tais, kurie renkasi jiems patiems visai nemielus, o kartais – net nekenčiamus – dalykus: darbą, supančius žmones, aplinką.
„Žmonės kažkodėl sau leidžia tokią prabangą – dirbt darbą, kuris jam yra nemielas, gyvent su žmonėm, kurių nemyli, bendraut irgi su bet kuo, kas pakliuvo. Būna žmonės nekenčia, nevertina, o tas kitas vis tiek bendrauja. Negerbia, o vis tiek bendrauja..., – stebisi Leonas. – Tai įsivaizduojate, kiek tu ten prisikrauni? Aš, iš tikrųjų, kartais elgiuosi labai negražiai kitų akim. Jei negerbiu žmogaus, aš demonstratyviai sukišu rankas į kišenę ir neduodu rankos. Aš tą sau leidžiu daryt. Aš per daug nugyvenau, esu pakankamai senas ir galiu nesielgti nepagarbiai su savimi ar duočiau ranką žmogui, kurio negerbiu.“
Gydytojas sako nebijantis būti nepopuliarus ir teigia palaikantis muštynes. Tačiau, pabrėžia jis, tik gynybos tikslais, kuomet nesi muštynių iniciatorius. Leonas prisimena, kad savęs apgynimas mokykloje apsaugojo jį nuo jau prasidėjusių patyčių.
„Vaikystėj, kai pradėjau mokytis Alytuj, buvau ryžas, žvairas ir iš kaimo. Buvo visas komplektas. Taigi nukirtau dviem metais už save vyresnį, kuris pabandė iš manęs tyčiotis. Ir taip visa mokykla suprato, kad aš nei žvairas, nei ryžas, nei iš kaimo. Su ta diena supratau, kad taip daugiau nebus – aš elgsiuosi taip, kad save gerbčiau. Ir viskas.“
Kalbėdamas apie karjerą, Leonas prisimena nuolatinę darbuotojų konkurenciją. Pasak psichiatro, tokios kovos yra ydinga praktika, žmogų žlugdanti psichologiškai.
„Galima ir garbingai, nestumiant, bet rodant savo gebėjimus. Juk ne veltui sakoma, kad ateis laikas. Juk iš tikrųjų tų postų, tokių neprastų ir didelių, gyvenime buvo, bet nė vieno karto pats nesisiūliau! Pasirodo, galima gražiai (siekti karjeros – LRT.lt). Tiesiog dirbi, darai, kiek galima geriau, myli darbą, myli žmones, ir viskas ateina“, – dėsto L. Kačinskas.
Leonas pasakoja niekada nemėgęs skolintis, skolinti ar kažkaip kitaip turėti galvos skausmo dėl finansinio saugumo. Dėl to, šypsosi vyras, ramiai miegojo ir miega. Psichiatras pastebi, kad dauguma žmonių bėdas tiesiog susikuria patys, mat taip galima lengvu būdu pritraukti kitų dėmesį.
„Jeigu tu gyveni šiandiena, tau tikrai nėra įtampos, nėra dėl ko, juk rankos ir kojos sveikos! Net ir jei nesveikos, pavyzdžiui, nusilaužei koją, tai gulėsi ligoninėje. Tai gerai, reiškia būsi prižiūrėtas! Kur čia problema? Nėra problemos! Deja, bet mums patinka turėti problemų, – tiesiai šviesiai konstatuoja gydytojas. – Tada dėmesį gali pritraukti.“
Jei žmona sako, kad kažko reikia, aš atsakau: „veskis piniginę“.
Leono žmona vadovauja kelionių agentūrai, tačiau jis įsitikinęs, šeimos finansiniai rūpesčiai – vyrų reikalas. Tad psichiatras įdomiai rūšiuoja poreikius ir atsakomybes.
„Moters pinigai yra moters pinigai, o vyro pinigai yra visų pinigai. Ir visas klausimas tuo išspręstas. Jei žmona sako, kad kažko reikia, aš atsakau: „veskis piniginę“. Girdžiu vyrai bando tarsi klausti, tarsi priekaištauti, kam žmonai reikia penkto rankinuko. Tačiau toks klausimas yra kvailas! <...> Kodėl reikia klausti klausimo, į kurį tikrai bus atsakymas, ir jis bus teisingas, bet tu jo nesuprasi? Kam? Kam užsiiminėti savęs dusinimu? Jeigu esi skūpas, tai taip ir sakyk, kad neturiu pinigų ir viskas bus tvarkoje, bet neklausk, kodėl žmonai to reikia“, – svarsto L. Kačinskas.
Žinomo psichiatro įsitikinimu, gyvenimo džiaugsmą visada sunaikina lūkesčiai – jie lemia nusivylimą. Gydytojas sako, lūkesčiai – tai nepagrįstas žmogaus noras tikėti, kad kažkas ypatingo įvyks arba kažkas kažką turi padaryti. Dauguma tikisi, pastebi Leonas, kad senatvėje jais pasirūpins vaikai. Tačiau vaikai, anot pašnekovo, neprivalo to daryti, nes jų rūpestis – jų šeima.
Žiauriai smagūs, iš tikrųjų, sekmadieniniai pietūs, kuomet susirenka visi vaikai, visi anūkai. [...] Bet kai išvažiuoja – dar fainiau.
„Kas man stiklinę vandens paduos? Galima girdėt tokius pasakymus. Na tikrai ne vaikai! Taip, jie esant reikalui padės, paskambins į ligoninę ir paklaus, kaip jaučiatės, gal kotletą atveš. Ir tai bus labai malonu. Bet tik tiek!, – įsitikinęs gydytojas. – Tikrai neprivalo rūpintis ištisai, nes juk jų pareiga jau bus rūpintis savo gyvenimu, savo šeima ir savo vaikais. Ir jie turi taip rūpinti savo vaikais, kad man nereiktų rūpintis anūkais.“
Leono tėvas buvo veterinaras, dirbo kolūkio pirmininku. Sako, žmonių buvo mylimas ir gerbiamas, mokėjo pasakyti tiesą, neužgaudamas. Leonas pasakoja, daug ką iš jo ir paveldėjęs.
Laidos herojus su žmona užaugino keturis vaikus, dabar džiaugiasi jau penkiais vaikaičiais. Šią vasarą, pripažįsta, nekantriai laukia šeštojo mažylio gimimo.
„Žiauriai smagūs, iš tikrųjų, sekmadieniniai pietūs, kuomet susirenka visi vaikai, visi anūkai. Labai faina. Bet kai išvažiuoja – dar fainiau. Tokia tiesa. Taip, jie mylimi, jie svarbūs, jie brangūs, bet sakau, jei reikia pagalbos, į kiną norit nueit, tvarkoj – palikit. Pasimylėt neturit laiko? Gerai – prašau. Bet ne daugiau. Neturi anūkai pas mane miegot. Na, neturi taip būt. Viena marti mūsų sako, kad jai patinka toks požiūris. Klausiu jos, kodėl gi? O ji patikina, kad tai parodo, jog turime savo gyvenimą“, – sako garsus Kauno psichiatras.
Kodėl reikia pinigų laidotuvėms? Aš nesuprasiu tikriausiai.
Kada žmogus pasensta? Gydytojas sako, tada, kai nustoja mylėti. Ir tai prilygsta gyvenimo džiaugsmo praradimui. Taip pat ir gebėjimui jausti malonumą. Vienas iš Leono malonumų – aistra kolekcionuoti gražius antikvarinius baldus, porcelianinius kavos puodelius, net vyriškus kaklaraiščius.
Garsus Kauno gydytojas pripažįsta jaučiantis silpnybę kavai, kurios virimo aparatai stovi net keliose namų vietose. O kolekcionuojami kavos puodeliai psichiatrą žavi keramikos trapumo bei laikinumo pojūčiu. Leonas sako, visada patiko ypatingi daiktai, tarsi turintys dvasią. Dar pats mėgsta lankytis parodose ir netgi tapo. Drobėje, tikina veiklų nestokojantis gydytojas psichiatras, patinka išlieti susikaupusias emocijas ir maištingas mintis.
Leonas lengvai kalba ir apie mirtį. Deja, ji neišvengiama. O netektis, kad ir kaip skaudina, svarbiau prisiminti, kad išėjęs žmogus liktų širdyje ir mintyse. Nors negali prisiglausti, paliesti, tačiau gydytojas sako, su juo gali kalbėtis ir net jausti šalia.
Aš esu pasakęs savo draugams, kad tas, kas per mano laidotuves nesilinksmins, tas manęs bus nemylėjęs. Nustebo visi, net pasipiktino. O aš labai rimtai tęsiau, kad sėdėsiu ant debesėlio ir viską matysiu.
„Man labiausiai keista, kai koks žmogus skundžiasi, kad senatvėje neturi pinigų. Aš klausiu, o kam tų pinigų reikia? Atsako, kad laidotuvėms... Čia man pats stebuklingiausias dalykas. Pinigų laidotuvėms nereikia. Palaidos. Tikrai palaidos, na nė vienas neliko nepalaidotas. Kodėl reikia pinigų laidotuvėms? Aš nesuprasiu tikriausiai. [...] Dar man keistas požiūris į mirusį žmogų. Iškart staiga atsiveria ašarų pakalnė.
Aš esu pasakęs savo draugams, kad tas, kas per mano laidotuves nesilinksmins, tas manęs bus nemylėjęs. Nustebo visi, net pasipiktino. O aš labai rimtai tęsiau, kad sėdėsiu ant debesėlio ir viską matysiu. Tai nejaugi, sakau jiems, aš toksai buvau netikęs žmogutis šiam pasaulyje, kad jums bus nelinksma, jog mane pažinojot, kad su manim turėjot džiaugsmo bendraut, kvailiot, sėdėt pirty, skaniai valgyt? Negi aš tik tiek vertas, kad sėdėt ir verkt? [...]“, – lengvai ir žaismingai dėsto gyvenimu besidžiaugiantis gydytojas psichiatras L. Kačinskas.
Visas pokalbis su gydytoju L. Kačinsku – laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
