„Diedukas visada mokydavo, kalbėti reikia tik tada, kai turi ką pasakyti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ prisimena poeto Justino Marcinkevičiaus anūkė, humanitarinių mokslų daktarė Salomėja Bandoriūtė-Leikienė. Studijuodama Vokietijoje, Salomėja ilgėjosi Lietuvos, o kai grįžo apsigynė daktaro laipsnį. Iš senelio paveldėjusi humoro jausmą, disertaciją mokslininkė rašė apie juokaujančio žmogaus fenomeną šiuolaikinėje Lietuvoje.
Dabar Salomėjos mokslo tyrimus nurungė papuošalai – ji tapo kuriančia autore. Moteris sako, kad nauja veikla jos gyvenime atsirado iš praktinių sumetimų – besiruošiant draugės vestuvėms neturėjo kuo pasipuošti.
„Tuomet nusipirkau kokius penkis metrus kaspinų ir susisukau apyrankę. Draugės pasistebėjo, tačiau vestuvėse pastebėjau kitų susidomėjimą [...] Rankų darbas suteikia pasigerėjimo, pats procesas malonumo duoda“, – sako S. Bandoriūtė-Leikienė.
Tai buvo visai atsitiktinai gimusi verslo idėja, sako humanitarinių mokslų daktarė. Kurianti rankų darbo pastelinių spalvų papuošalus, darbštumą ir nagingumą ji paveldėjo iš močiutės – garsaus poeto ir dramaturgo Justino Marcinkevičiaus žmonos. Nors šiandien Salomėja sudvejoja. „Galbūt tokia mano veikla diedukui ir nepatiktų“, – svarsto ji.
Greta rankų darbo papuošalų mokslų daktarė šiuo metu tvarko senelio Justino Marcinkevičiaus archyvą. Anūkė atrenka, tyrinėja nuotraukas, laiškus ir kaskart su nostalgija grįžta į praeitį.
„Kai išėjo anapilin babytė, jinai mirė porą metų vėliau už dieduką, labai tvarkingai viską paliko. Daiktai buvo gražiai sudėti į dėžes. [...] Tiesą sakant, iš pradžių mes nežinojome, kas yra tose dėžėse. Mes negalėjome iš to didelio sielvarto, liūdesio, jų praradimo jausmo atidaryti tų dėžių. Reikėjo emociškai aprimti ir subręsti tam. Po kiek laiko atidarėme dėžes, jos buvo aukštos – iki kelių. Ten radome labai daug nuotraukų, – pasakoja garsaus poeto anūkė. – Dėžėse buvo niekur nepublikuotos nuotraukos.“
Būsima raštų knyga Salomėja nori įprasminti poeto ankstyvosios kūrybos kelią. Vėlyvąją kelio dalį mokslininkė matė savomis akimis. Nelankė darželio ir dažnai dienas leisdavo senelių namuose. Sako, visada žinojo, kada galima dieduką trukdyti, o kada yra šventas jo laikas.
„Kai mes atvažiuodavome, jeigu matydavome, kad kabineto durys yra uždarytos, mes ten neidavome. Tik kai pats diedukas išeidavo, tada pasisveikindavome. Jeigu durys atidarytos, tada visada galime įeiti. Ten du foteliukai ir staliukas pas jį kabinete stovėjo. Tada susėsdavome ir kalbėdavomės apie viską, truputį patylėdavome“, – prisiminimais dalinasi Salomėja.
Poeto anūkė prisimena, kad senelis dirbdavo labai įdomiu laiku – ankstyvais rytais. Tuomet, pasak jos, būdavo tylu, tuščia, niekas neskambindavo nei telefonu, nei į duris.
„Tokiu metu dar ir laikraštis neįkrisdavo į pašto dėžutę. Žodžiu tai buvo laikas, kai dar nespėji įaudrinti savo minčių, – sako S. Bandoriūtė-Leikienė. – Aš atsimenu, kad jisai dirbdavo labai anksti rytais. Šitą perėmiau ir aš, kai rašiau disertaciją. Dabar, kai reikia, irgi gebu atsikelti tarp ketvirtos-penktos valandos. Tuomet tris-keturias valandas dirbu žymiai kokybiškiau, negu dirbčiau nuo aštuonių iki penkių. Švari galva tuomet būna. Jis taip pat sakydavo, kad tokiu metu švariausia galva, o dar po miego atsikėlus ir naujos mintys aplanko.“
Salomėja pasakoja, iš dieduko nėra girdėjusi nei pamokslavimų, nei barnių, bet gavo vertingų gyvenimo pamokų. „Aš esu labai laiminga savo gyvenime turėdama žmogų, jis iki šiol yra šalia manęs mintyse ir absoliučiai yra mano idealas. Jis niekados nėra pakėlęs balso, jis niekados nėra buvęs piktas, visada buvo labai išmintingas, jis buvo kaip enciklopedija, aš jam visada galėdavau paskambinti.
Pamenu, buvau kokioj šeštoj-septintoj klasėj, „Google“ tada dar nebuvo, ir klausiu jo, kada koks karas buvo, kas ten vyko ir kodėl? Ir jis man tuojau pat viską išdėstydavo. Tai buvo labai ypatingas žmogus, – jausmingai senelį prisimena anūkė. – Aš visą laiką buvau auklėjama su visais pasisveikinti, atsisveikinti, pasikalbėti – visiškai nesvarbu, ar tai ofisą valanti valytoja, ar bendradarbis. Tokios žmogiškos elementarios taisyklės.“
Tačiau Salomėja prisipažįsta, nebuvo lengva, mat šeimos pavardė jai neleisdavo atsipalaiduoti, o ir įpareigodavo nenusižengti viešumoje. „Reikėjo nuolat galvoti, kaip ką pasakyti, kad neskambėtų ir neatrodytų prastai. Na tiesiog yra tam tikros taisyklės, turi žinoti savo vietą. Gal tas posakis „žinoti savo vietą“ ir neskamba gerai.
Tiesiog noriu pasakyti, kad, galbūt, nereikia kalbėti, jei tavęs niekas neklausia arba sakyti, piršti savo kategorišką nuomonę, jeigu nesi iki galo įsitikinusi dėl to. Reikia mokėti kitą išklausyti – tai elementarūs mandagumo dalykai. Jų aš dabar ir savo dukrą mokau, nesvarbu, ar kaimynas sveikinasi, ar ne, aš liepiu sveikintis, nes nuo to blogiau niekam nepasidaro, o kažkam gal labai malonu“, – įsitikinusi Salomėja.
Humanitarinių mokslų daktarė sako, ją visada labiausiai žavėjo dieduko savybė – kuklumas. Moteris prisimena, kad garsus poetas net nesigirdavo apie naujai leidžiamą knygą.
„Jei išeidavo kokia nauja knyga, jis nesigirdavo. Jis buvo kuklus net prieš mus, – pasakoja S. Bandoriūtė-Leikienė. – Parengdavo, gaudavo leidinį ir visada man užrašydavo: Salutei nuo dieduko. Tuomet gaudavau knygą dovanų. [...] Bet irgi pagalvoji, nepradėdavai skaityti... Čia yra baisus faktas – nepuldavau skaityti jo kūrybos. Kažkoks keistas santykis. Atrodo, žmogus toks gilus, kad paskaitysiu jo kūrybą, kažkoks bus gilus sukrėtimas. Ir dabar skaitau, yra dar didesnis sukrėtimas, ypatingai skaitant jo jauno laiškus. Manau, tokių žmonių yra reta [...]“
Keturiolikos Salomėja laimėjo stipendiją mokytis Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje. Tačiau tąkart diedukas nelabai pritarė sprendimui apsigyventi svetur.
„Nepasakyčiau, kad diedukas buvo patenkintas šituo sprendimu, – prisimena Salomėja. – Jis visą laiką kartojo, kad mano tikslas ir misija yra išmokti gerai užsienio kalbą, vokiečių kalbą, pasisemti daug gyvenimiškos ir visokios kitokios patirties ir grįžti atgal į Lietuvą.
Galiu drąsiai teigti, kad aš išgyvenau emigracijos visas tris fazes. Ypatingai man įsiminė euforijos fazė, kai supratau, kad esu be tėvų, keturiolikos metų, aplinkui vien draugai. Paskui, aišku, atsitokėji – reikia mokytis, bet tikrai ypatinga patirtis. Aš dėkinga savo tėvams, kad jie nepabijojo išleisti manęs, nes tikrai keturiolikos metų esi dar vaikutis.“
Vokietijoje Salomėja praleido dešimtmetį, išmoko griežtos tvarkos. O kai baigė gimnaziją, pasuko į politologijos ir germanistikos studijas. Šiandien prisipažįsta, gyvenimas svetur priminė kino dramą.
„Aš pavydėjau savo klasiokams, likusiems Lietuvoje. Jiems nepasisekė mokykloje, kažkas įžeidė, jie pareina kilometrą-du namo, užsidaro kambary, įsijungia teliką ir gali išsibliauti. O aš pareinu penkiasdešimt metrų, gal tik trisdešimt, į kambarį, užsidarau duris, užsirakinti negaliu, nes negalima rakinti durų, buvo tokie saugumo reikalavimai. Negana to, negali bliauti, nes aplinkui visi girdi...
Egoistinį prisiminą galiu pasakyti. Mokiausi Vokietijoje ir ten iš karto stojau po gimnazijos į universitetą. Mano diedukas labai gerą humoro jausmą turėjo, nors visiems atrodė labai rimtas ir gal net liūdnas. Visiškai ne. Kai grįžau namo per Velykų atostogas, jis manęs paklausė, kur po gimnazijos stosiu. Atsakiau, kad pirmu numeriu į odontologiją, o antru – į farmaciją. Jis taip pažiūrėjo į mane didelėmis akimis ir tepasakė: žinok, Salute, odontologija negerai. Tai buvo vienintelis dalykas, kuriam jis pasakė ne“, – šypsosi pašnekovė.
Vis dėlto atėjo laikas ir Salomėja grįžo į gimtąjį Vilnių. Prisimena, dėl grįžimo draugai jos nepalaikė, kad ir kaip prastai ji jautėsi svetimame krašte.
„Kas antras sutiktas žmogus paklausdavo: kodėl aš grįžau?, – prisimena Justino Marcinkevičiaus anūkė. – Na kurių velnių tu parvažiavai? Juk ten geriau! Aš kažkaip net nenorėdavau diskutuoti ta tema.“
Beje, humoro jausmą Salomėja paveldėjo iš dieduko. O kai įstojo į doktorantūros studijas, ėmėsi disertacijos apie juokaujančio žmogaus fenomeną šiuolaikinėje Lietuvoje. Pasak mokslininkės, dėl studijų pasirinkimo teko atlaikyti kritikos laviną.
„Aš labiausiai sulaukiau netgi ne skepticizmo, o, pasakysiu tiesiai šviesiai, – patyčių. Tačiau į jas visiškai nekreipiau dėmesio. Kai aš rašiau disertaciją, tai mano bendraamžės ir bendraamžiai būdavo klausia: tau laikas gimdyti vaikus, kam tu tai darai? Kam to tau reikia? Arba sakydavo: kam moteriai reikia daktaro laipsnio? Matyt aš įsižeidžiau, kad tai prisimenu ir netgi žmones prisimenu, kurie taip sakė. Manau, kad čia yra lietuviškas takto neturėjimas, nepatylėjimas – pasistebėk sau ramiai, tačiau nereikia įžeidinėti žmogaus.“
Akademiniame pasaulyje Salomėja laužo stereotipus, domisi socialiniais tinklais ir šiuolaikiniais humoristais. Tikina, lietuviai tikrai moka juoktis. „[...] Man patinka toks išlaisvėjimas, pradedame mokėti iš savęs pasijuokti. Mūsų stand-uperiai yra žinomi asmenys, iš to savo žinomumo irgi kartais pasijuokia, ypatingai savo socialiniuose tinkluose“, – komentuoja Salomėja.
Nors nuo poeto Justino Marcinkevičiaus mirties praėjo dvylika metų, Salomėja nepamiršta paskutinių jo dienų. Sako, po netekties pakito visos jų šeimos gyvenimas.
„Prasmingiausia diena būdavo Kūčios. Mano mama nebegali švęsti Kalėdų, nes ta nelaimė įvyko prieš tai, – pasakoja poeto anūkė. – Ten būdavo ypatingas vakaras, kuris baigdavosi dideliais juokais ir panašiai. Švęsdavome vasario 16-tą, kovo 11-tą. Žinoma, diedukas dažniausiai tomis dienomis turėdavo kažkur išeiti ir dalyvauti renginiuose, tačiau mes kitą dieną atsigriebdavome. Babytė buvo labai svetinga, visada viską papjaustydavo gražiausiose lėkštutėse, servizuose – tokia tikrai ponia buvo. Negalėjai ateiti ir ant stalo kojų susikelti – tiesiog neišeidavo ir net mintis tokia nekildavo. [...]“
Šiandien Salomėjos kasdienybė sukasi tarp akademinio darbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, verslo plėtros ir šeimos. Moteris tikina, visur jai padeda dėsniai ir išmintis, atsinešta iš senelių ir tėvų namų.
Visas pokalbis su Justino Marcinkevičiaus anūke Salomėja – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
