LRT tinklalaidėje „72 atspalviai“ lyčių lygybės ekspertė, nevyriausybinės organizacijos „Ribologija“ bendraįkūrėja Rugilė Butkevičiūtė ir Lygių galimybių plėtros centro ekspertė, mokslininkė Vilana Pilinkaitė-Sotirovič pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką tokių garsenybių, kaip Viktorijos Siegel ir Lauryno Suodaičio ar Amber Heard ir Johnny Deppo konfliktai gali padaryti visuomenei ir kaip tai kenkia lyčių lygybės diskursui.
– Kuo įdomus ar fenomenalus yra šis, V. Siegel ir L. Suodaičio konfliktas, ką jis apskritai iliustruoja iš feministinės, lyčių lygybės diskurso perspektyvos?
R. Butkevičiūtė: Įdomiausia žiūrėti visuomenės reakcijas. Pirmosiomis dienomis po įvykio didesnis palaikymas buvo skiriamas Viktorijai. Turime statistiką, kad 1 iš 3 moterų ir 1 iš 5 vyrų nukenčia nuo smurto. Vyrai dažniau nukenčia nuo kitų artimoje aplinkoje esančių vyrų.
Situacija pasikeitė po pirmojo Lauryno interviu ir po to, kai jis pradėjo dalintis vaizdais socialinėse medijose, nes, kai mes matome vyrą, kuris yra iškrakmolintais marškiniais, kalba ramiu tonu, kalba apie vaikus, šeimą, vertybes, automatiškai užteko šito, kad didžioji dalis palaikymo pereitų į jo pusę. Per visą šitą istoriją Viktorijos sekėjų skaičius mažėjo, o Lauryno tris kartus išaugo. Įdomu stebėti, kad tiek moterys, tiek vyrai yra linkę palaikyti būtent Lauryną.
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Pasižiūrėjau į žmonių reakcijas ir, manau, tiek ankstesnė J. Deppo ir A. Heard istorija, tiek ši, pačiam diskursui apie smurtą artimoje aplinkoje daro labai neigiamą reikšmę. Paaiškėjo, visuomenė nepripažįsta smurto artimoje aplinkoje kaip didelės problemos, parodė, kad aukų kaltinimas kyla labai greitai, nesigilinant į situaciją. Tai, ką šneka tiek vienas, tiek kitas yra tik jų pozicijos.
Smurtas nebūtinai yra tik fizinis, tai yra ir prievartinės kontrolės ratas, kuriame daug mechanizmų, kaip kontroliuojami asmenys. Iš esmės, mes kalbame apie nelygiaverčius galios santykius, smurtas vyksta tada, kai vienas turi galią, o kitas jos neturi, apie tai pokalbių nėra. Tai, kad abejojama moters teigimu, kad ji patiria smurtą ar ja manipuliuojama, tai yra blogai.
– Ar tai reikštų, kad V. Siegel istorija užtušuoja gilesnius smurto artimoje aplinkoje klausimus? Ar moterims dabar pasidarys sunkiau apie tai kalbėti?
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Manau, kad taip. Toms moterims, kurios nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje, kalbėti visada yra sudėtinga, jos jaučia, kad jomis yra nepasitikima, jų parodymus kvestionuoja tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek visuomenė. Kai tu išdrįsti kalbėti, tau reikia ne tik drąsos, bet ir palaikymo, o kai tu matai, kas vyksta viešoje erdvėje, kai yra netikima, pradedama kaltinti, o tas visuomenės kaltinimas yra stiprus. Tai rodo ir tyrimai. Dažniausiai sakoma, jog moteris pati kalta, kad į tokius santykius įsivėlė, neva ji žinojo, kad taip bus. Toks galvojimas daro poveikį, kaip moterys, nukentėjusios nuo smurto kalbės arba kreipsis pagalbos.
– Kitaip tariant, šiuo atveju ir A. Heard atveju, tos moterys yra prigaudinėjamos, žmonės viešoje erdvėje bando rasti klaidas jų pasakymuose, kuriami memai. Moterys tapo pašaipa, ar jūs norite pasakyti, kad susiklosčius kitai tokiai situacijai, iš po stalo šis atvejis bus ištraukiamas kaip priminimas?
R. Butkevičiūtė: Labai dažnai taip būna. Jeigu jau būna apkaltinamas vyras, o dar žymus vyras – stojama į tą pusę. Dėl memų kūrimo, kalbant apie Siegel ir Suodaičio atvejį, abu jie dalinasi nuotraukomis, vaizdo įrašais apie vaikus. Tačiau iš Viktorijos pasidalinimų yra tyčiojamasi, replikuojama, kiek ji gali verkti, primenama, jog ji juk karjeristė, „niekada tų vaikų ir nenorėjo“. Jeigu vaikai su aukle – jie numesti. O Lauryno pasidalinimai tokio atsako nesulaukia. Šie atvejai buvo ir bus ištraukiami. Kai yra paliečiama galia, vyrai, kyla kitoks visuomenės požiūris ir automatiškas palaikymas.
Čia galime kalbėti ir apie smurto pateisinimą. Smurtas buvo teisinamas, nes prieš tai ji paliko savo vyrą ir išėjo su jo draugu, neva, taip jai ir reikia, sakoma: pagaliau ją kažkas pastatė į vietą, lygtais tai būtų kažkokia visuotinė šventė. Ar kas nors sakė: pasižiūrėk, jis išėjo su savo draugo žmona, kaip jis galėjo tai padaryti savo draugui? Mes matome unikalų fenomeną, nes dažnai moterys, kurios kreipiasi dėl smurto yra kaltinamos, kad tai daro dėl pinigų, išmokų, nors tai yra šlykštus melas. Šiuo atveju mes turime moterį, kuri turi savo verslą, pinigai yra didžiuliai, tad mes nebeturime naratyvo „vargšė ji, kaip ji dabar galės gyventi“, mes turime naratyvą „iš jo norima atimti, o to daryti negalima“. Ši situacija primena daug stereotipų, tas pasimėgavimas moters kančia nėra nieko naujo.
– Rugile, minėjote smurto pateisinimą, viename iš savo įrašų socialiniuose tinkluose esate rašiusi, jog: „po keturiolikos metų darbo konsultuojant nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusius asmenis, aš visada pasirenku palaikyti įtariamai nukentėjusį asmenį“. Ar tai reiškia, kad palaikytumėte ir vyrą nukentėjusį?
R. Butkevičiūtė: Žinoma. Noriu pakomentuoti vieną atvejį. Kai dirbau specializuotos kompleksinės pagalbos centruose, informaciją mes gaudavome iš policijos. Tikrai būdavo atvejų, kai gauname informaciją apie moterį, nukentėjusią nuo smurto ir gauname informaciją apie vyrą. Ta pati diena, ta pati šeima, du nukentėjusieji. Mes pagalbą pagal įstatymą turime teikti ir tam, ir tam. Tad kaip žinoti, kuris smurtautojas, o kuris nukentėjęs? Nukentėjęs žmogus, žinant visą smurto fenomeną, dažniausiai sakydavo, jog man nieko nereikia, gal galite padėti kitam žmogui, kad jis pasikeistų? Kai skambindavo kita pusė, jie klausdavo savo teisių, kurios priklauso pagal įstatymą, kitaip tariant, tu jauti, kad kalbi su žmogumi, kuris kontroliuoja situaciją.
– Norėčiau grįžti prie to, kai išnyrą į viešumą galimo smurto situacija, tuomet komentaruose rašoma, jog moteris pati kalta, pati to prisiprašė.
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Tokie pavyzdžiai yra kultūrinio seksizmo pasekmė, kuri yra gili mūsų visuomenėje. Ilgą laiką gyvenome patriarchalinėje kultūroje ir vis dar iš dalies gyvename. Tos normos, kurios nusistovėjo ilgus amžius, keičiasi ne taip greitai. Patriarchalinis paveldas daro poveikį tiek vyrų, tiek moterų suvokimui apie vyrų ir moterų vaidmenis visuomenėje, koks jis turi būti: moteris turi rūpintis šeima, vyras vis dar viešojoje sferoje, nepaisant to, kad pokyčių jau yra daug. Tačiau tai nėra kardinaliai pasikeitę.
– Kokios priežastys lemia vyrų smurtinį elgesį prieš moteris?
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Priežasčių yra labai daug, tačiau lyčių stereotipai stipriai veikia, kai mes suvokiama savo vaidmenis visuomenėje ir šeimoje. Stereotipai formuojasi vaikystėje, per visą socializacijos procesą, kai mes darome mokymus, darome pratimą, kai klausiame, ką suaugę pašnekovai prisimena, kas jiems buvo sakoma apie tai, kaip jie turi elgtis, būdami mergaitėmis ar berniukais.
Iš to matome, kad patirtys kartojasi: mergaitės turi būti tvarkingos, gražios, rūpintis kitais, o berniukai turi neverkti, būti lyderiais, siekti vadovavimo. Tie stereotipai yra taip stipriai įdiegiami, kad tampa tavo oda. Jie suveikia ir po to, kaip pozicionuojame save visą likusį gyvenimą. Praėjo 100 metų po to, kai moterys įgavo teisę balsuoti ir užimti aukštas pozicijas politikos ir ekonomikos sluoksniuose, bet vis tiek tų moterų dar ir po šimto metų mes neturime 50/50 santykio, tiek parlamentuose, tiek vyriausybėse, tad viskas nesikeičia taip greitai, jeigu su požiūriu yra nedirbama, jis savaime nepasikeis.
Dabar lyčių lygybė švietimo sistemoje yra kaip šuniui penkta koja, tu niekaip neįtikinsi sistemos, kad lyčių lygybė yra svarbus aspektas. Vėliau mes stebimės, jog ji nėra suvokiama kaip svarbi gyvenimo dalis ir vertybė, be kurios mes negalime pajudėti.
– Požiūrį formuoja ir žiniasklaida, noriu grįžti prie to atvejo, kuris tampa atspirtimi – Suodaitis ir Siegel, tai yra tema, kuri dažnai nugula į pramogų skiltį, ką aš pastebiu, kad giluminio diskurso apie šią situaciją nėra, yra tiesiog generuojamos peržiūros. Kaip jūs vertinate žiniasklaidos vaidmenį tokioje situacijoje, ko pasigendate?
R. Butkevičiūtė: Gilesnės analizės tikrai trūksta, žmonės ima tai, kas parašyta ir nedaro savo analizės. Čia noriu atsispirti nuo Arūno Valinsko citatos: „Šioje vietoje aš būsiu labai nepopuliarus ir atsakysiu tiesiai šviesiai – šiuo atveju aš palaikau vyriškąją pusę, nes kai kurios, atsiprašau, bobos yra k...“. Skatinu diskusiją, nes aš nežinau, ar yra normalu portale po tokiu pasisakymu sulaukti daugiau kaip 500 komentarų per kelias valandas, visų – palaikančio pobūdžio. Buvo nemažai ir vyrų komentarų, tačiau didžioji dalis jų moterų. Čia galime užčiuopti paleistuvės ir šventuolės fenomeną, kad man taip tikrai neva neatsitiktų, kaip atsitiko jai, ji to nusipelnė. Kai pasidalinau šia istorija, skatindama dialogą, tai išsivystė dialogas apie „kurvinimo“ fenomeną mūsų visuomenėje. Moterys pradėjo dalintis istorijomis.
Kai jūs galvojate, jog A. Valinsko žodžiai yra skirti Viktorijai, tai šitie žodžiai yra skirti mums visoms, nes mes kiekviena galime atsidurti skirtinguose kontekstuose: miegi su kažkuo, nemiegi, būni kartu, bet esi neištikima, nebūni su kažkuo, vis tiek tokia būsi. Kai sako: su manimi taip neatsitiks, tai taip gali atsitikti. Kalbant apie feminizmą, mums labai trūksta seserystės koncepto, nes vyriškas solidarumas yra, iš moterų to trūksta.
– Kaip manote, kaip dabar turėtų vykti tas moteriškas solidarumas?
R. Butkevičiūtė: Moteriškas solidarumas galėtų reikštis nepalaikant nė vienos pusės. Aš galiu nepalaikyti Viktorijos, bet, kai girdžiu generalizuotą nuomonę apie moteris, stereotipus apie jas, tai yra ir apie mane, tad moteriškas solidarumas galėtų pasireikšti nebūtinai Viktorijos atžvilgiu, kad aš palaikau būtinai ją, nepaisant visko, bet visų moterų atžvilgiu sakydama: stop, šie stereotipai atsibodo.
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Čia galėtų įsitraukti ir žiniasklaida, kalbėti ne tik apie konkrečią šios šeimos istoriją, bet ir komentarus ir kvestionuoti tų komentarų validumą. Ką tai parodo apie mūsų visuomenę, kokie yra tie lyčių stereotipai.
– Koks yra tas eilinis smurtautojas Lietuvoje? Koks jo portretas?
V. Pilinkaitė-Sotirovič: Mokslininkų atlikta studija 2015 m. apklausė 120 vyrų, nuteistų už partnerių ar sutuoktinių nužudymą. Jie padarė labai gilią studiją, išstudijavo istorijas, iš kokių šeimų jie kilę, ar jie patyrė smurtą vaikystėje, kokį išsilavinimą turi, kokią jų profesija, kokie santykiai buvo jų šeimoje. Tyrinėdami biografijas jie pamatė, kad tie vyrai yra labai įvairūs. Tarp žmogžudžių buvo ir tie, kurie patyrė smurtą biologinėje šeimoje, tie, kurie turėjo griežtus tėčius, tie, kurie turėjo gražias ir mylinčias šeimas. Išsilavinimas svyravo nuo aukšto iki visiško neišsilavinimo. Žalingų įpročių irgi buvo labai įvairi paletė, todėl jie neatrado vieno indikatoriaus, kas visgi juos jungia.
Tačiau vienas aspektas buvo bendras – požiūris į moteris. Jie vertino moterį arba kaip paleistuvę, arba aptarnaujantį asmenį šeimoje. Šis požiūris į moterį ir atskleidžia smurtautojo tipą. Jei jis mato moterį, kaip aptarnaujantį personalą, o ne lygiavertį partnerį, tai tas jį stimuliuoja ir jam atrodo, kad jis turi teisę ją kontroliuoti, jis turi teisę jai nurodinėti, už ją nuspręsti ir ją pamokyti.
Daugiau klausykite LRT tinklalaidėje „72 atspalviai“:
Parengė Emilija Balcerytė.
