Lietuvai šių metų „Eurovizijoje“ atstovausianti Monika Linkytė LRT laidoje „Dienos tema“ pasakojo, kaip gimė idėja dalyvauti „Eurovizijos“ atrankoje, kokią žinutę skleidžia jos daina „Stay“ ir ko galime tikėtis iš jos pasirodymo Liverpulyje. M. Linkytė teigė, kad garsinti Lietuvos vardą jai yra itin svarbu ir kad tikisi pačių geriausių pasirodymo rezultatų.
– Monika, kaip bėga pastarieji mėnesiai, koks darbo grafikas ir koks krūvis, nes, įtariu, kad ir išsimiegoti nėra kada?
– Išsimiegoti tikrai nelabai yra laiko, grafikas, be abejo, visokių darbų pripildytas, bet tuo pačiu pati žinojau, kur kišu savo rankas, kojas ir visą širdį. Tiesiog bandau išlaikyti aštrų protą ir save visą šiuo metu atiduoti tai didžiajai dienai gegužės 11-ąją.
– Tas rankas, kojas ir širdį, kaip sakėte, kišate jau antrą kartą. Pirmąkart prieš 8-erius metus kartu su Vaidu Baumila likote aštuoniolikti. Kokia jūs dabar grįžtate į didžiąją „Eurovizijos“ sceną?
– Man atrodo, kad grįžtu truputį subrendusi, paaugusi. Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad esu ir viena iš dainos autorių. Visiškai kitomis spalvomis, visiškai kitomis akimis, man atrodo, matau šį kartą „Euroviziją“. Jaučiu žymiai daugiau džiaugsmo šitame kelyje. Man atrodo, kad jaučiuosi ir tokia gal pasiruošusi, brandos momentas man asmeniškai labai prisideda prie to džiaugsmo.
– Esate viena iš dainos autorių, kaip tik paminėjote. Apie ką ši daina? Ne visi Lietuvoje kalba, supranta angliškai.
– Jeigu reikėtų išrinkti vieną žodį, kuris apibūdintų šitą dainą, aš sakyčiau, kad tai yra gijimas. Ji yra apie gijimą, apie asmeninį gijimą, nes tai yra istorija iš mano asmeninės patirties, bet man atrodo, kad gijimo šiuo metu reikia visai Europai, tad paliečiama ir būtent tai. Ir ta „čiūto tūto“ frazė, kurią aš parinkau iš lietuvių liaudies muzikos, iš sutartinių, ji irgi yra tokia magiška, tarsi burtažodis, kuris kviečia sugrįžti į save, išgirsti save ir gyventi iš širdies.
– Kitaip tariant, daina tokia autobiografinė?
– Tikrai taip.
– Monika, ką kitokio pamatysime gegužės 11-ąją didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje, nei kad matėme LRT studijoje didžiajame Lietuvos finale?
– Žymiai didesnę sceną.
– Kurią vakar jau atidengė karalius Karolis III su žmona Camilla.
– Šmaikštauju, kad didesnę sceną, bet iš tiesų galiu, tikiuosi, pasakyti, kad ir kitus rūbus. Yra tam tikros detalės, kurių mes tiesiog nenorime keisti, pavyzdžiui, gintaro motyvą – jis ir liko, visa spalvinė gama. Man atrodo, kad pasirodymas tikrai bus šiek tiek kitoks. Pačiai labai įdomu, kai išvažiuosiu ten ir po pirmos repeticijos bus galima pamatyti, kaip visa tai atrodo kamerose. Aišku, tas dvi savaites mes ten ir esame, kad galėtume tobulinti pasirodymą.
– Vizualiai pasirodymas bus kitoks, minėjote kitokius drabužius. Galbūt kažkas labai smarkiai skirsis?
– Smarkiai, man atrodo, turėtų ir skirtis tai, kad ta scena yra visai kitokių galimybių ir visai kitaip gali susiplanuoti savo 3 minutes ant scenos. Bet dabar, be abejo, vėl šneku taip hipotetiškai, o kaip visa tai atrodys, galėsime pasakyti tik po pirmos repeticijos.
– Monika, išduokite, kada labiausiai linksta kojos „Eurovizijoje“ – ar kai lipi į sceną ir lieka kelios sekundės ir žinai, kad tuoj pradės ir tu ekrane būsi prieš milijonus Europos ir viso pasaulio žiūrovų, ar užkulisiuose, ar per repeticijas, o gal toks stresas, kad jau nėra galvoti, kada ta baimė?
– Kadangi aš kitaip jaučiu šitą savo patirtį, bent jau iki šito momento, bus labai įdomu palyginti. Iš pirmos savo eurovizinės patirties galiu pasakyti, kad labiausiai 2015-aisiais metais linko kojos tuomet, kai jau mikrofonai buvo rankose, mes jau stovėjome prie pat scenos ir tą minutę, kai rodo eurovizinę atvirutę apie šalį ir atlikėjus. Tai aš galvojau: „O Dieve, taigi Užkuraičio balsas dabar skamba, jisai truputį virpa, nes prieš kiekvieną Lietuvos pasirodymą jis surimtėja, iš labai ilgų sakinių lieka tik keli žodžiai. Tai čia dabar apie mane.“ Atsimenu, kad tą momentą atrodė, kad iškirs mane, kad aš tiesiog atsijungsiu, be sąmonės liksiu. Tai nuvijau visas tas mintis, mąsčiau, kad dabar tiesiog reikia kažkaip užsimiršti, stovėti ant scenos ir dainuoti.
– Paminėjote Užkuraitį, šįkart skambės ne Dariaus Užkuraičio, o Ramūno Zilnio balsas. Įdomu tai, kad jūs sėkmę „Eurovizijos“ lietuviškoje atrankoje bandėte 7 kartus. Artėjate prie rekordininkų, tik jūsų skirtumas tas, kad jau du kartus laimėjote. Kaip sportininkams olimpinės žaidynės, taip jums – „Eurovizija“?
– Aš tiesiog žemaitė, aš nelinkusi pasiduoti. Jeigu turiu kažkokį tikslą, tai tiesiog eisiu tol, kol jį pasiimsiu. Bet šis kartas „Eurovizijoje“ buvo ir šmaikštus, ir, man atrodo, labai toks leidžiantis mėgautis gyvenimu ir primenantis, kad gyvenimas kartais mus atveda ten, kur mes turime būti.
Aš tiesiog išvažiavau į Londoną ir norėjau kelių pamokų su vokalo mokytoja, kurią radau per socialinius tinklus, ir kadangi mes kažkaip labai gerai susibičiuliavome, ji sako: „Tai, žiūrėk, po šitų pamokų gal nori nuvažiuoti iki vieno bariuko, ten bus open mic, gal, jeigu norėsi, galėsi nueiti ir padainuoti, ir visa kita, susipažinsi su mano draugėmis.“ Viena iš tų jos draugių yra labai didelė „Eurovizijos“ gerbėja, o aš visiškai juokaudama pasakiau: „Nicola, tai jeigu tu esi tokia didelė gerbėja, gal man reikėtų sudalyvauti vėl „Eurovizijos“ atrankoje Lietuvoje, aš pamėginčiau laimėti, jeigu laimėčiau, galėčiau tau tiesiog duoti bilietą į „Euroviziją“, nes Londonas ir Liverpulis labai arti.“ Mačiau, kad <...> ji manė, kad aš tikriausiai juokauju ir tuoj visas tas pokštas baigsis kitą rytą. Bet aš kažkaip pagalvojau, kad su mano žemaitišku charakteriu reikia tuo užsiimti. Turėjau 3 savaites parašyti dainą, kažkaip įgyvendinti visa tai ir galų gale ta pati mergina, su kuria mes čia prisijuokavome, dabar stovi ant tos eurovizinės scenos. Tiesiog, man atrodo, kad esu pavyzdys, kad kartais reikia pasitikėti, šmaikštauti gyvenime, ir kaip yra tas angliškas posakis „go with the flow“, tai to reikia nepamiršti.
– Kiek suprantu, ta minėta draugė dabar viena iš pritariančiųjų vokalisčių. Tai papasakok trumpai, kas tos merginos ant scenos, kurios jums palaiko kompaniją. Jos užsienietės, gyvena Londone ir išmoko „čiūto tūto“?
– Labai kažkaip lengvai šita frazė į jų širdis [pateko] ir per jų balsus skamba. Vienos iš tų merginų istoriją jau išgirdome. Bet Debbie yra mano kurso draugė, mes su ja studijavome kartu Londone. Kai jau parašėme dainą, kai planavome visą pasirodymą, tai pirmas žmogus, kuriam skambinau, buvo Debbie, ir pasakiau: „Gal tu nori prisijungti?“ Sako: „Žinoma.“ Tai tam draugė ir yra. Tuo pačiu ji pasikvietė dar kelias savo drauges. Viena iš jų taip pat yra iš choro „London Community Gospel“, kuriame Debbie kartu dainuoja su Yvonne, o su tuo choru „London Community Gospel“ mano santykis irgi labai gražus.
– Monika, užsiminėte apie savo šaknis. Esate žemaitė, sakėte, iš Gargždų kilusi. LRT archyve daugybė jūsų įrašų, kai dar vaikas, po to paauglė dalyvaujate „Dainų dainelėje“ ir kituose projektuose. Kiek suprantu, jūsų mama buvo vokalo mokytoja ir jus atvedė į sceną?
– Mano močiutė labai norėjo būti dainininke ir jos planas buvo būti operos soliste, bet taip išėjo, kad mama į gyvenimą įsiveržė. Mama vis dar užsiima pedagogine veikla, yra ne vokalo mokytoja, bet muzikos mokytoja mokykloje ir turi savo kolektyvą.
– Man labai įdomus jūsų profesinis kelias. Iš pradžių jūs studijavote visuomenės sveikatą Vilniaus universitete, tada perėjote į teisę ir galiausiai spjovėte ir į teisę ir išvažiavote, supratote, kad norite muzikos, ir baigėte universitetą Londone. Kodėl? Pagaliau supratote, kad tai jūsų kelias?
– Labai daug klausydavausi kitų žmonių nuomonių, kaip jie mane mato, kuo jie nori mane padaryti, į kokias roges įstatyti, o po pirmosios „Eurovizijos“ mano ryšys su muzika labai sustiprėjo. Gal pasitikėjimas savimi paaugo, ūgtelėjo ir nusprendžiau, kad gana neklausyti savęs ir savo širdies, reikia kažkaip girdėti save ir tai, ko aš iš tikrųjų noriu, nes vėliau nenoriu krizių, kai būsiu penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų, ir galvoti, kaip mano gyvenimas galėjo atrodyti. Aš noriu jį gyventi čia ir dabar ir taip, kaip aš dabar jaučiuosi.
– Ką jums reiškia atstovauti Lietuvai didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje, didžiausiame Europos dainų konkurse?
– Tai visų pirma man reiškia labai didelę garbę. Tai man reiškia labai didelę atsakomybę. Aš tikrai labai išdidžiai sakau Lietuvos vardą, tai tiesiog noriu kažkaip Lietuvos, nors esam maža teritorija, vardą skleisti kuo įmanoma plačiau ir garsiau, matyti save greta didelių vardų, kurie garsina Lietuvą, yra labai didelė atsakomybė.
– Monika, turbūt visi to klausia, bet kokie pačios tikslai scenoje, koks rezultatas tenkintų, kad jaustumeisi padariusi viską ir atidavusi save ne be reikalo?
– Pirma vieta tikriausiai būtų jau toks rezultatas, kuris, sakyčiau, tenkina mus visus, bet aš į skaičius stengiuosi kol kas nekreipti dėmesio. Man atrodo, kad visaip gali nutikti. Aš tik žinau, kad tai, kas nuo manęs priklauso, aš jau darau ir galiu visiškai drąsiai pasakyti, kad visą savo širdį, visą savo energiją atiduodu būtent šitam pasirodymui gegužės 11-ą dieną ir, tikiuosi, 13-ą dieną. O kokie bus skaičiai ir kokie rezultatai – tikiuosi pačių geriausių.
