Nekalbadieniai – vienas iš populiariausių būdų spręsti kilusius ginčus ar nesutarimus šeimoje. Tačiau retas žino, kad tokia įtampos kupina tyla yra priskiriama psichologinio smurto rūšiai. Kodėl šeimose vyksta nekalbadieniai? Kaip tėvų tyla veikia vaikus? Ką daryti, kad nekalbadieniai netaptų skyrybų priežastimi? Apie tai išsamiai pasakoja psichologė-psichoterapeutė, pedagogė, populiariųjų psichologijos knygų autorė Lina Dirmotė.
– Kas yra nekalbadieniai? Kaip šį terminą apibrėžia psichologai?
– Nekalbadienis – tai turbūt pats gražiausias pavadinimas šiai psichologinio smurto rūšiai. Dar nekalbadienius galima būtų vadinti psichologinėmis gynybos strategijomis, bet tai irgi pernelyg mielas pavadinimas tiems procesams, kurie vyksta tarp dviejų žmonių, specialiai atsisakančių vienas su kitu bendrauti. Manyčiau, kad tiksliausiai nekalbadienius apibrėžia žodis bausmė. Bausdami vienas kitą nekalbėjimu žmonės atsiriboja, ignoruoja, manipuliuoja, siekia norimo rezultato.
– Kaip manote, kodėl šeimoje dažniausiai vyksta toks baudimas tyla?
– Žmonės tokiu būdu mėgina spręsti santykių problemas. Ar tai būtų santykiai tarp sutuoktinių, partnerių ar tarp tėvų ir vaikų. Negebėdami santykių problemų išspręsti brandesniu būdu, žmonės imasi tokio smurto. Nekalbėjimas ir demonstratyvus kito žmogaus ignoravimas sukelia stiprų emocinį skausmą. Aukos smegenyse vyksta tokie patys fiziologiniai procesai kaip ir fizinio smurto atveju. Neuromokslai tą jau patvirtino tyrimais.
– Kokie žmonės yra labiau linkę rinktis nekalbadienius kaip smurto formą? Ką tai pasako apie jų asmenybę?
– Kaip ir kitas smurto rūšis, taip ir baudimą ignoravimu renkasi įvairūs žmonės. Tai gali būti ir nebrandžios asmenybės, menkavertės asmenybės. Tie, kurie jaučiasi bejėgiai rasti kitokių sprendimų; tie, kurie šiaip yra kupini pasyvios agresijos. Taip pat tie, kurie tokios poveikio strategijos yra išmokę iš savo tėvų, patys tokiu būdu būdavo baudžiami. Galbūt dar tie, kuriems tokios bausmės asocijuojasi su „aukštesne“ problemų sprendimo kultūra. Juk jie nerėkia, nesimuša... Nedrįsčiau apsiriboti vienu konkrečiu tipažu.
– Lina, o ar Jums kada teko susidurti su stereotipu, kad nekalbadienius dažniau renkasi moterys nei vyrai? Ar tai tiesa?
– Taip, egzistuoja toks stereotipas, tačiau nekalbadienius kaip smurto rūšį taiko tiek vyrai, tiek moterys. Tai ne lyties klausimas. Ir ne amžiaus. Nekalbėjimu ir ignoravimu savo tėvus baudžia ir paaugliai.
– Kada nekalbadieniai yra normalu, o kada tai jau tampa tam tikra pasyvios agresijos forma?
– Jeigu kažkoks vieno žmogaus elgesys kelia skausmą kitam, tai visuomet yra smurtas. Poreikis atsitraukti ir pabūti vienam neturi nieko bendro su noru savo nekalbėjimu pamokyti ar nubausti kitą žmogų. Adekvačiai išreikštą vienatvės poreikį artimi žmonės gerbia ir supranta.
– Kaip dažnai ši problema pasitaiko šeimose?
– Įvairiausių fizinio ir psichologinio smurto apraiškų galime aptikti daugelyje šeimų. Spėju, kad nekalbadieniai galėtų būti populiaresni vadinamosiose kultūringose šeimose.
– Ar geriau bandyti nutraukti tylą, ar vis dėlto išlaukti?
– Jei pats esi tas žmogus, kuris baudžia savo artimuosius nekalbadieniais, tuomet atsakymas vienareikšmis – kuo greičiau nustok tą daryti. Jei esi nekalbadienių auka, tuomet viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Jei jauti, kad už nekalbėjimo slypi galinga agresijos banga, galinti išvirsti dar didesniu smurtu, galbūt geriau būtų šiek tiek palaukti. Jei tokios grėsmės nejauti, vertėtų bandyti kalbėtis, nors ir monologu. Svarbu besielgiančiajam pranešti, kad net jei tu apsimeti, kad manęs nematai ir negirdi, aš vis dėlto egzistuoju.
Deja, patyrę nekalbadienių meistrai labai sunkiai pasiduoda išjudinami iš savo pozicijos. Tarsi ir patys joje užstringa ir nebegali išeiti. Tuomet, jei leidžia galimybės, geriau iš tokio santykio pasitraukti fiziškai: kažkur išvažiuoti, išeiti, nebūti tame pačiame kambaryje, taip save apsaugant nuo tiesioginio šio smurto poveikio.
– Ką nekalbadieniai pasako apie santykius?
– Jeigu žmonės tarpusavio santykių problemas sprendžia smurtu, o nekalbadieniai ir yra viena iš skaudžiausių smurto rūšių, tuomet savaime suprantama, jog šių santykių būklė prasta. Skaudindami vienas kitą nebendravimu žmonės tolsta. Problemos, kurias reikia aptarti ir spręsti, nesisprendžia, o šeimą ištikusios krizės paliekamos savieigai. Nenuostabu turbūt, kad tokios situacijos lemia ir skyrybas, nors jas lemia ir kiti ne mažiau nebrandūs konfliktų sprendimo įpročiai, tokie kaip nuolatiniai barniai, neištikimybė ar panirimas į priklausomybes.
– Kaip išsaugoti darnius santykius poroje?
– Atsisakyti smurto. Mokytis bendrauti. Ne tik kalbėtis! Daugelis šiuolaikinių porų, prisiskaitę patarimų apie santykių kūrimo meną, pasičiumpa dažniausiai girdimą idėją, kad reikia tiesiog apie viską kalbėtis ir kalbasi, kalbasi. Kalbėjimasis priveda prie nesibaigiančio analizavimo ir nuolatinio santykių aiškinimosi. Kalbėjimasis nėra savaimis gėris ir panacėja, gelbstinti nuo skyrybų. Reikia mokytis bendrauti, o ne tik kalbėtis. Bendrauti – tai reiškia girdėti vienas kitą, klausytis vienas kito, jausti vienas kitą, norėti suprasti, gebėti atliepti. Tam, kad galėtum taip bendrauti, tavo širdyje neturi likti jokio polinkio į smurtą. Bendrauti gali tik su žmogumi, kurio nelaikai savo priešu ar konkurentu, kurio nenori įveikti, perauklėti ar pastatyti į vietą.
– O kaip tėvų nekalbadieniai veikia vaikus?
– Labai blogai. Vaikas į šią tėvų taikomo smurto rūšį dažniausiai reaguoja kaip į atstūmimą. Jis gali jaustis blogas, nevertas meilės, bejėgis, niekinis. Toks smurtas netgi labiau nei žodinė agresija menkina vaiko savivertę, dažnu atveju lemia savęs praradimo jausmą, su į tolesnį gyvenimą išsinešamomis išvadomis apie save: „aš esu niekas“, „aš niekam nereikalingas“, „aš nematomas“, „manęs nėra, aš negyvenu“.
– Ar matydami tokį santykių pavyzdį jie nekartos šio elgesio modelio ateityje?
– Tai priklausys nuo žmogaus asmeninės brandos, sąmoningumo. Kaip viena iš gynybos ar puolimo strategijų, tokia smurto rūšis jo atmintyje, žinoma, liks.
– Ką patartumėte tėvams, kurie iškilusias krizes santykiuose visgi sprendžia nekalbadieniais?
– Patarčiau pasidomėti brandesniais konfliktų sprendimo būdais, apsilankyti tėvams skirtuose mokymuose ir negalvoti, kad nekalbėjimas – tai pati kultūringiausia bausmė. Pasikartosiu, nekalbėjimas – viena iš žiauriausių bausmių, kurias tėvai taiko savo vaikams. Kai baudžiate savo vaiką nekalbėjimu, įsivaizduokite, kad jūsų vaikas kiekvieną kartą išgyvena savo tėvų netektį ir jaučiasi taip, lyg būtų paliktas vienui vienas negyvenamoje dykumoje, iš kurios nežino, kaip grįžti. Ar vaiko nusikaltimas tikrai toks baisus, kad reikia tokios žiaurios bausmės?
