„Krūvis labai didelis, diena iš dienos. Nežinau, iš kur buvo jėgų. Matyt jaunystė. Kokį kelią nustatė, toks ir buvo“, – LRT laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakojo aktorius Vytautas Rumšas, pripažįstantis, kad dėl teatro ne visada būdavo šalia augant sūnui. Vis tik šiandien aktorius yra žinomas visiems – vieniems iš teatro, kitiems – iš kultinio serialo „Giminės“. Jis šypteli, kad dėl seriale suvaidinto chirurgo dar ir dabar kai kurie žiūrovai jį vadina daktarėliu.
„Buvau šešerių. Prieš tai tėvelis išmokė mane šaudyti. Vesdavosi, rodydavo, kaip reikia taikyti. Rudenį atsidarau langelį ir pasidėjau šautuvą. Daug varnų, lapų nėra, o apačioje šluoja kiemsargis. Aš nusitaikau ir šoviau į varną. Iš pirmo šūvio. Ji nukrito priešais kiemsargį. Aš nenustojau – krenta antra, tada jau kiemsargis pradėjo žvalgytis. Paskui tėvelis pasigedo šovinių, tad teko prisipažinti“, – savo vaikystės išdaigas prisiminė V. Rumšas.
Jo tėvai, kaip ir jis, stipriai žemaičiuodavo, tad pirmasis jo iššūkis mokykloje buvo išmokti taisyklingos lietuvių kalbos. Tačiau pirmuosius metus mokykloje dabar aktorius atsimena ne tik dėl įgytų akademinių žinių.
„Kieme visi vaikai kalbėdavo žemaitiškai. Bet žinojome, kad mokykloje turime kalbėti literatūrine kalba. Pradinė mokykla man labai daug davė, ypač auklėtojo žmona. Ji parašiusi keturias knygas apie Plungę, ji mokytoja, skiepijusi smalsumą. Tuo metu atrodė, kad tai, ką ji kalba nėra svarbu. Tačiau gyvenimo vidury supratau, kas man įskiepijo idealistines idėjas, estetikos ir gamtos supratimą. Ji buvo pirmoji, kuri atvėrė dvasinius vartus, esančius ir knygoje, ir gamtoje, ir žmonėse“, – atsimena V. Rumšas.
Aktoriui sulaukus septynerių, šeimoje gimė brolis Algirdas. Nors pagal oficialią tėvų versiją, už jį Vytautas turi dėkoti gandrui. „Kiekvieną vasarą mane išveždavo į mamos tėviškę arba į tėvelio. Klausiu: kodėl mane taip anksti vežate, dar ne vasara.
Pasirodo, dėl to, kad kovą gimė mano brolis. Grįžtu namo – guli. Kas čia dabar, neturiu jokio supratimo. Tik atsimenu, kad tėvai patikino, jog jį atnešė gandras. Tiesa, brolį pradėjo prižiūrėti tarnaitė, kaip ir mane patį“, – pasakoja jis.
Tačiau tarnaitė anaiptol nereiškė, jog Rumšai gyveno it ponai. Tėvai daug dirbo, tad teko ieškoti pagalbos vaikų priežiūrai, o patiems, kaip pasakoja Vytautas, tekdavo ir eilėje prie duonos pastovėti.
„Atsimenu, kaip mama duodavo pinigų ir kaip eidavau stovėti į eilę prie duoninės, o ten laukdavo eilė maždaug 100 metrų ilgio. Mes, vaikai, žinodami, kur yra kepykla, žiūrėdavome, kada atvažiuoja mašina. Atsimenu pailgas bandas, sukabintas po keturias. Dėl jų reikėdavo ilgai pastovėti“, – pasakoja aktorius.
Vytautui ir po pradinės mokyklos sekėsi su mokytojais. Jie vaiko širdyje toliau sėjo pradą, padėjusį pamatą gyvenimo vertybėms. „Rusų kalbos mokė Petrukienė. Vėliau supratau, ką ji padarė su manimi ir mano draugu Broniumi Mikalausku.
Ji mus įtraukė į dramos būrelį, be to, vesdavosi į savo namus ir rodydavo reprodukcijas. Dabar suprantu, ką reiškia asmenybė – mokytojas. Ji mums vis parodydavo kažką naujo. Šis nekaltas jos aiškinimas, kas kaip yra, įkrito į pasąmonę. Kai jau važinėjau su Eimunto Nekrošiaus „Meno fortu“ po pasaulį, mano pirmieji taikiniai visada buvo muziejai“, – teigia V. Rumšas.
Tačiau ne vien reprodukcijas žiūrint bėhžgo aktoriaus paauglystė. Širdyje jis vis dar buvo tik berniokas iš Plungės, kuriam nesvetimos paaugliškos nuodėmės.
„Su Broniumi prašėme vyresnių nupirkti mums vyno butelį. Įlipome į valtį, išgėrėme pusę litro raudono vyno, po truputį, saldu, skanu. Bet paskui pradėjo svaigti galva, tad ėjome maudytis. Rūkėme lapus, suvyniotus į laikraštį – čia yra vaikystė“, – su šypsena prisimena jis.
Nuo paaugliškų nuodėmių į teisingą kelią aktorių vėl grąžino pedagogai. Ir literatūros mokytojas ir net mokyklos direktorius – visi nejučiomis prisidėjo prie Vytauto kelio į didžiąją teatro sceną.
Baigęs vidurinę V. Rumšas svarstė apie chirurgo karjerą. Tačiau pedagogų įskiepyta meilė teatrui nugalėjo, jis stojo į konservatoriją Vilniuje.
„Skaitau skelbimą, o už manęs atsistoja Sigitas Račkys. Šviesus, garbanotas. Su juo pradėjome kelionę į konservatoriją. Trečio stojamųjų turo metu, slystu kilimu ir griūnu tiesiai pro mokomojo teatro duris, o ten jau sėdi garbinga komisija. Tada dingo visos baimės, nebebijojau, kad neįstosiu. Buvo tik ėjimas į priekį“, – pasakoja aktorius.
Vinco Mickevičiaus Krėvės kūrinys „Žentas“ ir pagal jį pastatytas spektaklis, tada jau trečiakursiam Vytautui Rumšui atvėrė neregėtus dvasios horizontus.
„Teatre yra momentų, kai išeini į visai kitą lygį. Yra jie. Nesi kažko išgėręs ar įkvėpęs, bet jis yra visai kitoks, ten pajunti dvasinį ryšį su kažkuo. Tuo momentu salė nutyla ir tai trunka neilgai. Tai – spektaklių pikai, bet tai – ir tavo pikai, ne režisieriaus, kai tavo emocijų bangavimas tampa aukščiausio lygio. Tas vietas galima apibūdinti kitaip – orgazmas. Tai pakylėjimo reikalas.
Tai buvo repetuojant „Žentą“. Galvojau, kas tai, bet nedrįsau paklausti, ar tai gerai, ar blogai. Vėliau supratau, kad šį dalyką galima kontroliuoti ir plėsti, o ne tik pabūti kelias sekundes“, – prisiminimu dalinasi Vytautas.
Aktorius pradėjo dirbti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Per mėnesį kartais tekdavo suvaidinti ir po keliasdešimt spektaklių.
„Krūvis labai didelis, diena iš dienos. Kartais sekmadieniais būdavo du spektakliai – vaikiškas ir vakare dar vienas. Nežinau, iš kur buvo jėgų. Matyt jaunystė. Kokį kelią nustatė, toks ir buvo. Net negalvojau, kad pavargau, pasirinkimo nebuvo“, – pasakoja jis.
1980 m. aktoriui su žmona Ina gimė sūnus, kurį tėvai taip pat pavadino Vytautu. „Manote, kad buvau prie vaiko? Aš tuo metu filmavausi Arūno Žebriūno filme ir, beje, buvau nusidažęs plaukus šviesiai, peroksidu. Kai sugrįžau pas vaiką, jis manęs nepažino, nes prieš tai matė juodą. Jis augo su mama, nes man buvo teatras, teatras. Pradėjau gastroliuoti su „Meno fortu“, – prisipažįsta V. Rumšas.
1993 m. pradėtas kurti pirmasis po nepriklausomybės atgavimo lietuviškas serialas „Giminės“. Aktorius jame atliko chirurgo Arvydo Baltino vaidmenį ir taip perkeltine prasme realizavo neišsipildžiusią vaikystės svajonę tapti gydytoju.
„Moteriškės, kurioms per 60, dar ir dabar sako: „Daktarėli, kaip gyvenate?“ Yra daug žmonių išaugusių šiame laikotarpyje, jie galvoja, kad esame artimi“, – juokauja Vytautas.
1997 m. antroje santuokoje su žmona Vida aktoriui gimė dukra Ugnė Marija. Tąkart intensyvi darbotvarkė jau nesutrukdė dalyvauti gimdyme. „Tada buvau ten. Vienas vyras sėdi ten, skaito knygą, o aš nervinuosi, vaikštau pirmyn atgal, man keista – kodėl jis toks ramus. Aš jau sulaukiau žinios, kad viskas gerai, einu namo, o jis – tolau ramiai skaito knygą. Ir išties, kai pagalvoji – neprisinervinsi. Nei padėti vis tiek negali“, – dabar su šypsena savo išgyvenimus prisimena garsus aktorius.
Nacionaliniame dramos teatre vaidinęs 27 m., aktorius tapo jo direktoriumi, tačiau ir toliau bandė derinti administracinį darbą su tikruoju savo pašaukimu – buvimu scenoje.
„Jei nebūčiau ėjęs į sceną, ko gero, būčiau iškritęs. Turėjau gerą pavaduotoją Artūrą Lelejevą, jis daug perėmė. Nesiūlyčiau to niekam, teatre reikia vadovauti, o vadovaujant reikia nerti, tada tavęs nebėra. Tavęs, kaip kuriančio žmogaus, nebėra“, – įžvalgomis dalinasi jis.
Visas pokalbis su V. Rumšu – laidos įraše.
