„Jeigu oficialiai sukursime šeimą, tai padarysime niekur kitur, tik Lietuvoje“, – LRT TELEVIZIJAI tvirtina Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė. Moteris siekia ne tik savo svajonės įgyvendinimo, bet ir gina visų žmonių teises. Laidoje „Svečiuose Nomeda“ – pokalbis apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, problemas, kurių visuomenei kol kas nepavyksta išspręsti.
„Nežinau, ar aš čia filmuočiausi, jei man šitas klausimas nebūtų svarbus ir jei negalvočiau apie paauglius ir jaunus žmones“, – sako apie save kalbėti nemėgstanti Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė.
„[...] galime juodu ant balto pažiūrėti į Lietuvos teisinę sistemą ir kas joje yra. Joje praktiškai nieko nėra, kas apsaugotų tos pačios lyties šeimas arba tokių šeimų gyvenimą, – tvirtina Jūratė. – Žmogus, suprasdamas, kad yra homoseksualus, biseksualus galvoja: „O tai kas manęs laukia ateity?“ Be viso šito mėšlo, atsiprašau už žodyną, verdančio socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje, kas manęs laukia, kaip žmogaus, kuris bando suprasti, kas aš esu, kokia mano rolė gyvenime, kokie yra pasirinkimai, ką man šita visuomenė duoda?“
Pasak žmogaus teisių centro direktorės, 14-16 metų paaugliai tiesiog pastatomi prieš visuomenę. Jei nori būti savimi, privalai užimti tam tikrą poziciją arba išlaikyti atstumą nuo visuomenės.
„Savaime tavo buvimas reiškia tam tikrą poziciją. Aš nenoriu 15 metų būti kažkokioje pozicijoje, deklaruojant tokį santykį su visuomene. Aš tiesiog norėjau augti, bręsti. Paaugliai, kuriems dabar 14-16 metų, vis dar turi rinktis poziciją, kurioje jie turi išsitiesti, turėti stuburą ir sakyti, kad aš esu ir aš būsiu. [...] Tai yra ne vaikiškos problemos. Daug gyvenime yra sunkių dalykų. Pavyzdžiui, miršta tėvai. Tačiau tai yra neišvengiama, o homofobija – išvengiama.
Man tai yra paradoksas. Kam viso to reikia? Kam reikia visos šitos priešpriešos. Kam reikia augti su tokiu įsitempimu ir galvojimu: kaip atlaikyti, ką pasakyti, kaip jaustis vakarėlyje, kuriame visi reziumuoja, kad tu esi heteroseksualus ar heterosekuali? Ar kažką pasisakyti? Bet tas pasisakymas jau reikš pozicijos deklaravimą“, – dėmesį į itin skaudžias ir aktualias homoseksualių paauglių problemas atkreipia J. Juškaitė.
Civilinė sąjunga ar partnerystės įstatymas yra seniai uždelstas klausimas, įsitikinusi savo homoseksualumo neslepianti moteris. „Jis turi būti priimtas ir mes neturime žvalgytis atgal, o žiūrėti pirmyn, – tikina pašnekovė. – Būtina užtikrinti žmonių teises, užtikrinti, kad jie nebėgtų iš Lietuvos, kad jie jaustųsi saugūs, nes tai niekam nieko nekainuoja. Dėl to, kad kažkas galės sudaryti partnerystę, nuo to niekam nesumažės savų teisių.“
Iš Niujorko į Lietuvą Jūratė sugrįžo vedina meilės. „Liepą bus dešimt metų, kaip mes kartu“, – sako žmogaus teisių aktyvistė.
Paklausta, kodėl nenori su drauge Birute Sabatauskaite susitiktuoti, pavyzdžiui, Niujorke, kur tai būtų teisiškai legalu ir dėl to nekiltų jokių kliūčių, Jūratė sako tokį svarbu gyvenimo įvykį norinti patirti būtent savo gimtojoje šalyje.
„Tai turi įvykti čia. Nežinau, kokia tai forma bus, ar mes kalbame apie santuoką, ar apie partnerystę, bet šitas žiedas (apsuka aplink pirštą – LRT.lt) taps kažkuo čia, – tvirtai įsitikinusi kalba J. Juškaitė. – Jis netaps kažkuo formaliu Amerikoje, Portugalijoje, Danijoje ar kur tai bebūtų.“
Paklausta, kada to tikisi, Jūratė labai lakoniškai, tačiau viltingai nukerta: „Tikiuosi, greitai.“
Jūratė ir Birutė augina romų vaikus. Šeimoje šiuo metu auga trys vaikai. O čia rūpesčių mamoms tikrai netrūksta. „Jūs net neįsivaizduojat, kiek kartų man teko pasirašinėti už Birutę, kad vaikus nuvežčiau į ligoninę, nes oficialiai jie įvaikinti jos vardu [...]“, – laidos vedėjai Nomedai Marčėnaitei pasakoja Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.
Visas jautrus pokalbis su Jūrate – LRT TELEVIZIJOS laidos „Svečiuose Nomeda“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
