Miškų šlaitai nusidažė tamsiai mėlynai – pražydo žibuoklės. Vienas dažniausių pavasarį žydinčių augalų žymi įsitvirtinantį pavasarį ir pritraukia į miškus būrius lankytojų, ieškančių pavasario požymių. Gamtininkas, mokinių neformaliojo švietimo centro atstovas Almantas Kulbis laidoje „Laba diena, Lietuva“ pasakoja apie tikrąjį šių gėlių pavadinimą bei prašo žibučių neskinti puokštėmis.
Kai kurie gamtos fanai net įsimena vietas, kuriose kasmet pražysta pirmosios žibutės, stebi neįprasta spalva – rožine, balta – pražydusius kerelius. Yra ir tokių, kurie skina pirmųjų pavasario gėlių puokštes. Vis dėlto gamtininkas, mokinių neformaliojo švietimo centro atstovas Almantas Kulbis prašo to nedaryti.
„Pats žibuokliavimo procesas, išėjimas ir pasidžiaugimas gamta yra labai malonus. Kelių žiedų nusiskynimas gamtai tikrai nieko blogo nepadarys, tačiau skynimas didelėmis puokštėmis, vėliau pakelėse galima matyti pribarstytų nuvytusių šių gėlių. Nei mums, nei žibuoklėms nėra gerai ir nuo to reikėtų susilaikyti“, – visuomenės atsakingumo prašo A. Kulbis.
Žibuoklė arba žibutė – mums įprastas pavasarį skelbiančios gėlės pavadinimas. Tačiau senovėje lietuviai ją vadino visiškai kitaip. Gamtininkas A. Kulbis sako, kad labiausiai paplitęs žibučių pavadinimas seniau buvo palazdės arba palazdos. „Nuo lazdyno, nes šios gėlės auga dažniausiai po lazdynais“, – sako gamtininkas.
Keisčiausia, kad prigijo žibuoklių pavadinimas, stebisi A. Kulbis. „Jeigu atsimenate Kazio Binkio eilėraščių ciklą apie gėles, tai pamenate ir apie žibuokles. Ten jis rašo: „žibuoklių kvapas ore plauko, nors pievoj jų ir nematyti“. Atrodo, kad labai daug botaninių klaidų padarė K. Binkis.
Visų pirma, jei uostėme žibuoklę, tai ji visiškai nekvepia. Nebent žiedadulkių galime įkvėpti. Jos nekatarinių net neturi. Tai iš kur tas kvapas?, – intriguojančiai pasakoja pašnekovas. – Kita klaida, kad „pievoj jų dar nematyti“. Pievose jos neauga.“
Iš tikrųjų K. Binkis, pasak gamtininko, jokių klaidų nepadarė. Paslaptis paprasta – žibuoklėmis anksčiau vadintos visai kitos gėlės.
„Žibuoklėmis visada buvo vadintos kvapiosios našlaitės. Tačiau normindami kalbą, gamtininkai šitą augalą (palazdes – LRT.lt) pavadino žibuoklėmis. Toks pavadinimas prigijo ir dabar visi vadiname tik žibuoklėmis“, – šypsosi A. Kulbis.
Moksliniai tyrimai kaimyninėje Lenkijoje rodo, kad vienas žibuoklių keras gali išgyventi ilgiau kaip 50 metų. Nepaisant to, pats augalas žydi vos porą savaičių.
Plačiau apie miškų šlaituose pražydusias žibuokles – LRT reportaže.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
