„Žinau, kad perdegimas yra baisus dalykas, esu ne kartą susidūręs“, – sako atlikėjas Audrius Petrauskas-Gebrasy, jis prisipažįsta pavargdavęs ne tik nuo darbų tempo, bet ir nuo nuolatinių kelionių traukiniu iš gimtojo Kauno į darbus sostinėje. Taigi lapkritį jis ryžosi permainoms ir persikėlė į Vilnių.
– LRT TELEVIZIJOS projekte „Aš esu muzika“ televizijos žiūrovai gavo progą išvysti jus atliekantį skirtingų žanrų muziką. Kaip jums tokia avantiūra ir kuris žanras tapo didžiausiu išbandymu?
– Projekte jaučiuosi labai gerai, dirbu su komanda, su kuria jau esu dirbęs ankstesniame projekte, taigi labai smagu vėl sugrįžti į tą atmosferą. Be to, labai džiaugiuosi, kad visi dalyviai tarpusavyje labai susibendravome ir vienas kitą labai palaikome, vieni kitiems padedame, kaip tik galime. Tai man pati smagiausia projekto dalis, o, kalbant apie didžiausius iššūkius, kol kas didžiausias iššūkis man buvo operos žanras.
– Palyginti neseniai gyvenime įvyko šiokių tokių pokyčių – iš gimtojo Kauno lapkritį persikėlėte į Vilnių.
– Šis žingsnis tyliai jau buvo planuojamas kurį laiką, tiesiog reikėjo išlaukti tinkamos progos. Iš tiesų dalyvaudamas įvairiuose projektuose ar keliaudamas į įrašų studiją nuoširdžiai pavargau važinėtis pirmyn atgal. Būdavo savaičių, kai į sostinę tekdavo keliauti po 5 kartus, o per mėnesį susidarydavo 20 kelionių.
Traukiniuose sugaišdavau labai daug laiko, nuo nuolatinio važinėjimo pavargdavau ir psichologiškai jausdavausi išsekęs. Gyvenant Vilniuje viskas daug paprasčiau: televizijos ir radijo stotys – čia pat, galiu daug spontaniškiau planuoti savo dienotvarkę.
– Vilniečiai ir kauniečiai nevengia vieni kitų patraukti per dantį, tarp didžiausių šalies miestų jau daugybę metų tvyro savotiška konkurencija...
– Aš jos niekada nesupratau, o į tas dramas niekada ir nesivėliau, juolab kad, kaip ir minėjau, jau kurį laiką, galima sakyti, gyvenau tarp abiejų miestų. Yra daugybė priežasčių, kodėl Kauną labai myliu ir kodėl jis man svarbus, tačiau ir Vilnius man labai patinka.
– Atrodo, kad sostinėje gyvenimo tempas ir ritmas daug intensyvesnis nei jūsų gimtajame Kaune, pritartumėte?
– Čia tikrai aktyvesnis pramogų pasaulis, naktinis miesto gyvenimas. Tiesa, niekada nebuvau dažnas barų ar naktinių klubų lankytojas, nors, apsigyvenęs sostinėje, čia užeinu kiek dažniau, kol kas prie klubų kultūros dar nesu įpratęs. Kadangi nevartoju alkoholio, dar sunkiai randu sau vietos tokioje aplinkoje. Taigi, lyginant mano gyvenimą Kaune ir Vilniuje, skirtumų tikrai yra.
– Visiškai nevartojate alkoholio?
– Taip, tačiau to visiškai nesureikšminu. Nors kai kam tai atrodo keista, jokios paslapties čia nėra – man tai tiesiog neaktualu. Gyvenime taip viskas susiklostė natūraliai – niekada nejaučiau nei noro, nei poreikio pabandyti, tad taip ir nepradėjau. Tiesa, pastebiu, kad tai labai rūpi aplinkiniams. (Šypsosi.) Kai kam tiesiog smalsu, kodėl nevartoju, kitiems maga įtikinti mane ko nors paragauti.
– Nors panašu, kad kai kurie įpročiai nesikeis, veikiausiai yra dalykų, kuriuos persikraustymas pakeitė. Sakoma, kad permainos yra gerai, nes padeda neužsistovėti vienoje vietoje ir skatina judėti į priekį.
– Pagalvoju, kad galbūt Kaune jau ir buvau kiek užsistovėjęs, kita vertus, dėl ramesnio gyvenimo tempo turėjau daugiau laiko kūrybai. Sostinėje laikas, rodos, kažkur tiesiog dingsta, pralekia taip greitai, kad nespėju padaryti visko, ką būnu numatęs. Dabar jei noriu prisėsti kurti, dažniausiai nutinka kas nors, kas pakeičia mano planus.
Tikiuosi, kad, įpusėjus projektui „Aš esu muzika“, turėsiu daugiau laiko tam, kas, mano manymu, yra vienas svarbiausių dalykų atlikėjo kelyje, – kūrybai, tačiau džiaugiuosi ir tuo, kad įsikūriau sostinėje, sulaukiu daugiau įvairių pasiūlymų, kurių nebūčiau sulaukęs Kaune.
– O daugiau pasiūlymų reiškia ir daugiau darbų. Ankstesniame interviu esate pasakojęs, jog teko patirti pervargimą ir perdegimą. Nebaisu, kad įsisukant darbų tempui vėl galite nespėti laiku pagauti savęs už rankos?
– Tiesa, ne kartą esu su tuo susidūręs ir žinau, kad tai yra baisus dalykas. Manau, jis ištinka tada, kai per daug užsibūni prie vieno dalyko ar įninki į stiprią monotoniją. Supratau, kad muzikanto darbas yra dėkingas tuo, kad iš monotonijos gali lengvai ištrūkti.
Tarkime, jei kuri 30 dienų iš eilės ir pasieki būseną, kai nebegali žiūrėti į kompiuterį ar pianiną, pora koncertų gali greitai pataisyti nuotaiką ir pakelti ūpą, nes tai yra visai kitokia veikla nei darbas studijoje. Kita vertus, atlikėjo darbas nėra labai stabilus – būna laikotarpių, kai turi mažiau darbo, o būna, kad vos spėji suktis, nes viskas vyksta kone vienu metu. Galbūt kartais norėtųsi daugiau balanso.
– O kaip sugrįžti į save, kai jau visko būna per daug?
– Nežinau, neturiu gero atsakymo. Jei jaučiuosi pervargęs, reikia save išjungti bent dienai ar dviem ir atsigauti, tačiau būna ir taip, kad perdegimą įveikiu pasinėręs į darbų sūkurį, kai paprasčiausiai neturiu laiko susivokti dėl savo būsenos.
– Psichologai sako, kad labai gerai turėti pomėgių, mat šie kartais tampa puikiu gelbėjimosi ratu. Turite tokių veiklų?
– Anksčiau tai buvo kompiuteriniai žaidimai, tačiau dabar ir juos matau kaip tam tikrą darbą. Turėdamas laisvo laiko tiesiog mėgstu užsiimti dalykais, kurie padeda išjungti galvą: pasižiūrėti ką nors jutube, įsijungti kokį nors animės epizodą, labai mėgstu rengti vakarienes draugams, galbūt su stalo žaidimais. Kaip ir minėjau, nesu klubų ar barų žmogus, tad su artimiausiais bičiuliais man labiausiai patinka susitikti taip.
– Artėja „Eurovizijos“ dainų konkursas, galbūt bus dar viena proga papramogauti su bičiuliais. Pats ne kartą dalyvavote atrankoje, ar esate konkurso gerbėjas?
– Nuo mažens tikrai buvau didelis gerbėjas, kiekvienais metais stebėdavau konkurso užkulisius, žiūrėdavau įvairių tinklaraštininkų įrašus ir viską, kas susiję su konkursu. Tačiau pastaraisiais metais pastebiu, kad esu mažiau įsitraukęs.
Galbūt stinga laiko, galbūt kai kurie dalykai man jau tapo kiek nuspėjami. Žinoma, ir dabar šiek tiek domiuosi ir manau, kad kai Švedija sau atstovauti pasirinko Loreen, šių metų nugalėtojai tapo aiškūs. Loreen pasirodymas, mano galva, puikiai paruoštas.
– Galbūt vieną dieną konkurse išvysime ir jus – atrankose laimę bandėte bene tris kartus?
– Iš tiesų yra buvę ir daugiau bandymų, tačiau pats esu linkęs įskaityti tris – tada turėjau aiškią viziją ir planą, kaip mano pasirodymai turi atrodyti, o ankstesniais kartais, pripažįstu, nebuvau specifiškai pasiruošęs.
Pamenu, pirmą kartą į atranką atėjau po to, kai vienas užsienio autorius man tiesiog pasiūlė šūsnį dainų ir tiesiog išsirinkau man labiausiai patikusią. Tada net pačiam buvo sunku patikėti, kad viskas gali būti taip paprasta. Dabar gerai suprantu, jog, norint laimėti atranką, tik turėti gerą dainą neužtenka. Reikia nemažai įdėti.
– Ar tarp jūsų, kaip atlikėjo, siekių yra ir tikslas pasirodyti didžiojoje „Eurovizijoje“?
– Žinau, kad tai būtų nuostabi patirtis. Daug metų tvirtai tikėjau, kad man būtinai reikia, bet dabar jau nelaikau to savo pagrindine siekiamybe. Jei galvoji apie patvarią karjerą, negali likti tik tame burbule. Kurdamas muziką, koncertuodamas taip pat gali suburti savo auditoriją.
– Ką dabar ruošiate savo auditorijai?
– Dabar esu susitelkęs į naują etapą ir šiemet pristatyti planuojamą debiutinį albumą, o šylant orams visada smagu žmones pakviesti ir į lauko koncertus. Manau, kad šią vasarą jų tikrai bus.
