Tris dukras užauginusi ir šiuo metu ketvirto vaiko besilaukianti 47-erių metų fotografė Rūta Andre pasakoja, kad pasirinkusi brandžią motinystę ne kartą susidūrė su atmestiniu medikų požiūriu, sulaukė įvairių replikų, kad tokiame amžiuje gimdyti jau nederėtų. Apie išsipildžiusią svajonę turėti sūnų, visuomenėje vyraujančius stereotipus, nėštumo metu užklupusius iššūkius ir naujausią parodą pasakoja fotografė Rūta Andre.
– Rūta, ar vėlyvai motinystei ruošėtės iš anksto, ar tai buvo gana spontaniškas sprendimas?
– Gyvenu tėkmėje. Su mylimuoju labai norėjome vaikelio, tačiau palikome tai Dievo valiai. Viskas, kas šiuo metu vyksta, mums yra pati geriausia mūsų gyvenimo versija (šypsosi – red. past.).
– Kam pirmam pranešėte šią džiugią naujieną?
– Pirmam šią džiugią naujieną, žinoma, pranešiau vyrui, o po to savo vaikams.
– Kaip reagavo Jūsų dukros?
– Viena dukra po tokios naujienos liko šokiruota, tačiau kitos dvi dukros reagavo ramiai. Mažoji ypač palaiko šį mano sprendimą.
– Rūta, o kada sužinojote būsimo kūdikio lytį?
– Kai padarėme genetinį tyrimą. Labai apsidžiaugiau, nes visą laiką norėjau sūnaus. O mūsų šeimoje tai tikra retenybė (šypsosi – red. past.).
– Ar jau išrinkote mažyliui vardą?
– Turime sugalvoję kelis vardų variantus. Nuspręsime, kai sūnus gims, manau, tuomet pajausime, koks vardas tiktų labiausiai. Juk sako – žmogus gimęs dažnai pats atsineša vardą. Tad mums su vyru beliks tik jį „išgirsti‘‘.
– Kaip ruošiatės vaikelio atėjimui į šį pasaulį?
– Iš anksto reikia rūpintis savo sveikata, būti subalansuotai tiek dvasiškai, tiek fiziškai, jausti save ir savo kūną. Šiuo metu aš greičiau pavargstu, bet viskas čia labai individualu, todėl kiekvienai moteriai, manau, yra skirtingai.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte šio nėštumo metu?
– Didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, tai atmestinis kai kurių medikų požiūris. Pasirodo, vis dar populiariu stereotipu laikoma, kad tokiame amžiuje moterims jau geriau negimdyti.
– Kuo šis Jūsų nėštumas skiriasi nuo ankstesnių?
– Visi jie skirtingi, tačiau kartu ir kažkuo panašūs. Gražiausia yra pati laukimo būsena. Tik dabar skirtingos aplinkybės nei anksčiau, o ir aš pati jau daug gražių patirčių gavusi.
Šiuo metu sulaukiu ypač daug palaikymo iš savo draugų. Mano rate taip pat labai daug panašaus amžiaus tėvų. Iš jų jau gavau daug patarimų ir palaikymo. Auginsime vaikus kartu (šypsosi – red. past.). Didžiulė meilė ir dėkingumas jiems už tokį nuoširdų palaikymą.
– Vis dar dirbate, ar jau pristabdėte fotografės veiklą?
– Šiuo metu aš vis dar jaučiuosi gerai, todėl dar dirbu. Žinoma, jau neimu sudėtingų užsakymų ar projektų. Tačiau man labai patinka mano darbas, tai tarsi gyvenimo būdas. Dirbdama pamirštu net, kad esu nėščia (šypsosi – red. past.).
– Kiek metų jau užsiimate fotografija?
– Fotografuoju nuo 2001 metų, kai nusipirkau pirmą profesionalų fotoaparatą. Dar studijuodama dalyvavau fotoparodose. Laimėjau pirmą vietą už geriausiai perteiktą emociją.
– Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe?
– Labiausiai žavi kūrybinis procesas, saviraiška, būdas suteikti žmonėms naudą. Malonu, kai žmonės džiaugiasi rezultatu. Per fotografiją galima iškelti įvairių temų.
Kovo 23 dieną Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninėje Kauno klinikose Onkologijos ir hematologijos klinikos Hematologijos skyriuje atidaryta mano paroda „Rūko gaudytoja“. Paroda sukurta su operos soliste Agne Sabulyte. Nuotraukose ji įkūnija skirtingus moters portretus.
Šiuo metu pati išgyvenu stebuklą, po krūtine nešioju ketvirtą gyvybę, šis etapas – vidinės ramybės ir pasitikėjimo laikas, atėjęs po ilgų ieškojimų einant į šviesą, klausant širdies balso. Tad savo kūryba noriu įkvėpti žmogų tikėti šviesa. Viskas ateina ir praeina. Pagavus rūką, išaušta.
– Gimus vaikeliui planuojate grįžti į darbus?
– Jau turiu suplanuotų fotosesijų nuo liepos mėnesio. O vaikelio atėjimas, žinoma, dar šiek tiek viską pakoreguos. Tad kažkiek laiko visos orbitos suksis aplink jį (šypsosi – red. past.).
– Rūta, o ar viešai pasidalinus žinia apie nėštumą Jums neteko susidurti su stereotipiniu visuomenės požiūriu į vėlyvą motinystę?
– Tikrai teko, mačiau įvairius žmonių komentarus. Tačiau aš manau, kad senatvė ateina tada, kai jau nieko nebenori ir niekuo nebesidomi. Tad viskas priklauso nuo mūsų minčių. Būna ir jaunų žmonių, kurie nenori vaikų, nori gyventi dėl savęs, nenori įsipareigojimų.
Kiek žmonių, tiek ir norų bei nuomonių. Man svarbu, kaip aš pati jaučiuosi, ko noriu ir ko nori šalia esantis mano mylimas žmogus.
Gyvenimas palengvėjo, nes dabar yra daug lengvinančių aplinkybių. Turime daug galimybių ir kartu keliauti su kūdikiu, ir darbus rinktis nuotoliniu būdu. Man tai yra didžiulė dovana. Be to, mano vyras nori perduoti savo vaikui visas savo sukauptas žinias.
Tad noriu paskatinti moteris gimdyti ir tokiame amžiuje, nes žmonės dabar gyvena ir ilgiau, ir turi dar daugiau galimybių prižiūrėti savo sveikatą. Taip pat dabar daug lengvesnės sąlygos augti, dirbti, keliauti.
– Kaip manote, kodėl žmonės taip jautriai reaguoja į šią temą?
– Gal dėl baimės. Iš tiesų, kuo daugiau mes kalbėsime apie tai, kas moteris ir vyrus skatina ar atstumia kurti šeimas, tuo labiau dekonstruosime stereotipus. Tuomet ir patys laisviau rinksimės, o ne kažkas už mus spręs, kaip gyventi ir ką, kada daryti.
– Ką privalu žinoti renkantis vėlyvąją motinystę?
– Vėlyva motinystė nieko nesiskiria nuo motinystės jaunystėje arba skiriasi tiek, kiek mes jos laukiame ar nelaukiame. Gal dabar daugiau vidinės ramybės ir pasitikėjimo. O iššūkių gyvenime visada buvo ir bus.
