LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ savo gyvenimo istorija pasidalino aktorius bei skaitovas Vladas Bagdonas – nuo gyvenimo sovietmečio kankinamoje Lietuvoje, vos susikalbant lietuviškai, iki darbo su Eimuntu Nekrošiumi, besididžiuojant klestinčia teatro kultūra.
„Vieno kambario butas, be jokių patogumų. Kolonėlė vandens lauke, tualetas už 200 metrų, mūrinis su trim skylėm. Koklinė krosnis buvo kambary, ja rūpindavosi tėvas“, – pasakoja V. Bagdonas.
Bene ryškiausias jo vaikystės atsiminimas, kurio, kaip pats prisipažįsta, tuo metu iki galo suprasti negalėjo, buvo Josifo Stalino mirtis.
„Tėvas grįžo iš darbo, metė laikraštį ant stalo ir nusikeikė. Dėl ko iš karto nesupratau, bet apačioje gyveno rusų šeima, kuri labai raudojo. Visa gatvė plėšė raudas Stalino garbei. Šitų dalykų man dar nebuvo galima suvokti“, – pasakoja aktorius.
Jis prisimena ir tai, kad namuose buvo įvesta elektra, bet nebuvo skaitiklio.
„Turėjom nelegalią elektrą. Kokiais 1953 m. tą veiksmą atsimenu, kai tėtis įsukdavo lemputę, o mama iš pradžių uždengdavo užuolaidas, kad kaimynai nematytų, jog deginame elektrą“, – pasakoja Vladas.
Bagdonai šeimoje bendraudavo lenkiškai, o į lietuvių mokyklą berniukui buvo nedrąsu eiti dėl kalbos barjero.
„Tėtis pase buvo lietuvis, mama – lenkė. Visas kaimas buvo lenkiškas ir visi kalbėjo lenkiškai, tik dainavo lietuviškai. Labai į mokyklą eiti nenorėjau, baisiai verkiau, trypiau, klykiau, buvo liūdnas vaizdas. Ir viskas dėl to, kad lietuviškai nemokėjau.
Tėvas mane išmokė kelių žodžių: kai duosiu, tai žinosi. Tai aš tuos įsikaliau. Nors nepamenu, kad būčiau kam davęs“, – sako jis.
Vlado šeima buvo religinga, kiekvieną sekmadienį lankydavosi bažnyčioje. Tačiau vieną sekmadienį mama išsiuntė berniuką vieną į bažnyčią, o jis nepriėjęs išpažinties suvalgė Dievo kūnu vadinamą ostiją. Grįžęs namo jis apie tai papasakojo mamai, o ši labai supyko. Liepė Vladui grįžti į bažnyčią, atsiprašyti kunigas, prisiekti, kad daugiau niekada taip nedarys.
„Nuėjau į bažnyčią verkdamas. Kunigas taip pat mane apšaukė, išvadino begėdžiu. Liepė sukalbėti dešimt „Sveika Marija“ ir dar kažko daug“, – sukrėtusį vaikystės įvykį prisimena aktorius.
Prisipažįsta ne kartą ir nuo tėvo gavęs diržu. Pasak V. Bagdono, atmosfera namuose ne visada būdavo šilkinė, esą pasiginčyti kumščiais su tėvu yra tekę ir jam, kas Vlado galvoje išliko kaip sukrečiantis atsiminimas.
„Mama net užsidarydavo kambaryje ir duris užremdavo kirviu, nes kai tėvas išgerdavo tapdavo aršus. Iki šiol labai gailiuosi, kad vieną sykį esu jam gerai užvožęs. Bet tada jau buvau gerokai paaugęs, gal net į konservatoriją ėjau. Dabar tai atsimenu kaip prasčiausią savo gyvenime veiksmą“, – pasakoja aktorius.
Vladas atsimena, jog vaikystėje vieninteliu rimtu hobiu jis laikė žvejybą, kuri padėjo ne tik likti užsiėmusiam, bet džiugindavo ir namiškius. O paauglystėje vis dažniau kildavęs noras užkalbinti bendraamžes ne visada baigdavosi sėkmingai.
„Paauglystė buvo sumišusi su pomėgiu žvejoti, į mergaites irgi žiūrėjau, bet kažkodėl man patikdavo tik tos, kurios gerai mokėsi. Tai vieną, tai kitą buvau įsižiūrėjęs, bet tik iš tolo. Iš arti man buvo tik žvejyba. Mama buvo patenkinta, kad vaikis atneša maisto.
Paskutinėje klasėje bendraklasė pakvietė mane į gimtadienį, sakė, kad bus sauso vyno. Aš žinojau, kas yra sausas spiritas, bet nežinojau, kas yra sausas vynas, tad visą kelią galvojau, ką reikės su juo daryti: ar gerti, ar kramtyti“, – juokiasi Vladas.
Po mokyklos didžiausia Vlado bėda tampa nenoras tarnauti sovietų kariuomenėje. Už viską labiau jis norėtų dainuoti operoje, kaip Virgilijus Noreika, bet nedrįsta. Drąsinamas stoti į konservatoriją jis atsimena, jog koją vėl kiša lietuvių kalba.
„Mane į konservatorija priėmė su viena sąlyga: kad išmokčiau šnekėti lietuviškai, nes visos mano balsės buvo ilgos, priebalsiai netaisyklingi. Tik baigęs ėmiau geriau kalbėti, o kalbos išmokau važinėdamas su rašytojais“, – prisipažįsta aktorius.
Vladas pasakoja, kad į konservatoriją įstojo per papildomą turą, o visos tada dar tik būsimo aktoriaus etiudų temos buvo tragiškos ir nė kiek nekeliančios džiaugsmo.
„Padėjo „blatas“, buvo toks žodis anksčiau. Vladislovas Blinstrubas į spektaklį pakvietė katedros vedėją Ireną Vaišytę. Vaidinau vieną iš pagrindinių vaidmenų, vėliau buvo šokiai, o per juos Irena pagyrė mano vaidmenį, bet nesakė stoti. Kai įstojau vis matydavau ją ir specialiai šypsodavausi. Rudzinskas vis klausdavo, ko dantis rodau, o aš atsakydavau – noriu jums patikti. Savy atradau netikėto lengvo įžūlumo. Kai pasakiau, kad noriu jiems patikti, visi sulindo po stalu, iki šiol niekas tokio noro nebuvo parodęs“, – su šypsena pasakoja Bagdonas.
Pasak jo, mokslai sekėsi nei labai gerai, nei labai prastai, labiausiai jaunajam Vladui trūko noro, kartais kasdienybę užgoždavo jaunuoliški reikalai.
„Nenutolau nuo žvejybos, savų pramogų, buvau įsimylėjęs mergaitę iš Kauno, praleisdavau paskaitas. Be to, nemokėdavau anekdotų, nemokėdavau bendrauti su kursiokais, kažkas man ten nepatikdavo.
Sakė, kad dirbsime tik televizijoje ir niekur daugiau, o televizija mums buvo kaip kapinės. Su profesija baigta. Jei taip pasakytų dabar, tai būtų visai kitaip, o tada tai buvo paskutinis tikslas, kurį sau galėtum sugalvoti“, – teigia Vladas.
1970 m. režisierius Vytautas Čibiras pakviečia Vladą dirbti Jaunimo teatre, tačiau jam nuo sovietinės kariuomenės nepavyksta išsisukti ir darbus tenka atidėti.
„Buvo toks įspūdis, negalėjau patikėti, kad artistai taip gali vaidinti ir man atrodė, kad tai yra mano svajonių teatras. Toks jis ir buvo. Bet gavau šaukimą, buvau iš tų nedaugelio, kuris iš tiesų tarnavo tikroje kariuomenėje Baltarusijoje, raketinėje bazėje. Man pasisekė tik dėl to, jog raketinės bazės majoras mane šeštadieniais išleisdavo namo“, – pasakoja Vladas.
Jis kariuomenėje tarnauja tik metus, grįžęs toliau dirba teatre, tačiau apie pagrindinius vaidmenis net nesvajoja.
„Gintauto Žilio spektaklyje „Trys seserys“ vaidinau Rode. Jis pasirodo du ar tris sykius, šiek tiek pabrazdina gitara, ką aš šiek tiek mokėjau, dar konservatorijoje grojau. Vėliau buvo masuočių, neketinau iš karto užimti kažkokios pozicijos teatre. Žinojau, kad yra Rolandas Butkevičius, Antanas Šurna, Juozas Jaruševičius, kur čia man su jais konkuruoti“, – atsimena aktorius.
1972 m. 17-metis Rolandas Rastauskas parašo pjesę „Lenktynių aitvaras“, kurioje rokenrolo muzikos fone deklamuojamos amerikiečių poeto Ginsbergo eilės. Jaunimo teatro pastatymas sulaukia milžiniškos sėkmės, o Vlado vaidmuo tampa pirmuoju rimtu ir kertiniu vaidmeniu jaunajam aktoriui.
„Mindaugas Urbaitis parašė dainas, aš dainavau, buvau vienas iš pagrindinių. Kadangi tai buvo psichodelinė pjesė, tai visko ten buvome prigalvoję. Gintautas Žilys sugalvojo, kad net mušimės scenoje iš tikrųjų. Mėgdavome versti vienas kitą, o to niekada nebūdavo. Žmonių eilės rikiuodavosi prie bilietų, tuo metu mes skambėjome kaip reikiant“, – pasakoja Vladas.
Vėliau dar vienas reikšmingas įvykis Vlado aktorinėje karjeroje ištinka 1975 m., kai jam tenka itin svarbus tėvo vaidmuo, jis susilaukia pirmagimės Monikos.
„Laikyti už rankos ir stebėti gimdymo procesą man buvo šventvagiška, kodėl mano akys tai turi matyti, gal moteriai nepatogu. Bet prie lango stovėjau“, – sako jis.
Vėliau Vladas palieka Jaunimo teatrą ir pradeda dirbti Katalikų radijuje, bet į sceną jį greitai grąžina Rūta Vanagaitė, organizuojanti tarptautinį teatro festivalį „Life“. Rūta vėliau tampa antrąja Vlado žmona ir jo sūnaus Juozapo mama.
„Tai buvo įvykis visom prasmėm. Aš buvau paskutinis Bagdonas iš giminės, norėjau, kad Bagdonų giminė tęstųsi. Žiūriu į sūnų Juozapą kaip į Bagdonų giminės tęsėją, ne vien kaip į sūnų“, – šypsosi Vladas.
Aktoriui toliau sekasi ir profesiniame gyvenime, jis dirba su režisieriumi E. Nekrošiumi. Faustas, Otelas... kitam atrodytų tikra kančia, o Vladui tai – malonumas.
„Nežinau su kuo čia gali sulyginti, suvaidinti Otelą reiškia tą patį, kas pagauti labai didelę žuvį arba sutikti labai gražią moterį. Man visada būdavo šventė pabaigti spektaklį. Didžiavausi tuo, ką nuveikiau.
Laikotarpis dirbant su E. Nekrošiumi buvo pasididžiavimo laikotarpis. Tikros kūrybos laikotarpis. Laikotarpis kai tu jauti, jog iš tikrųjų kuri ir sukuri tikrą vaidmenį“, – kalba aktorius.
Nuo nedrąsaus konservatorijos studento, Vladas tapo Lietuvos teatro ir muzikos akademijos (LMTA) profesoriumi, dabar gerai žinomu ne tik senajai, bet ir jaunajai teatro kartai.
Parengė Emilija Balcerytė.
Daugiau žiūrėkite LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“.
