Architektė Eglė Varapeckytė, nusprendusi atnaujinti paveldėtą senelių butą, stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos. Išliko ne tik medinės grindys, bet ir čekoslovakiškų baldų komplektas, kurį seneliai įsigijo grįžę iš Kubos. Visi gobelenai, tikina interjero architektė LRT PLIUS laidoje „Veranda“, buvo atnaujinti pagal močiutės pageidavimus, pasirenkant artimiausią buvusį įvaizdį. Greta istorijos suderėjo ir šiuolaikiško minimalistinio interjero detalės.
Praverkime interjero architektės Eglės Varapeckytės namų duris. Čia buvo rekonstruotas senelių būstas ir išsaugota autentika. Ilgą laiką močiutė gyveno viena, o kai iškeliavo, sprendėme, ką daryti su šiais namais, pasakojimą pradeda architektė.
„Labai gaila buvo parduoti močiutės butą, kadangi visą laiką čia susitikdavome per šventes. Visa šeima, giminė, nusprendėme, kad geriausiai šį butą realizuos ir įgyvendins interjero dizainerė. Taip šitas butas atiteko man, – šypsosi pašnekovė. – Norėjosi išsaugoti viską, kas yra brangu, kas vertinga. Visą laiką norėjau medinių grindų namuose, tad pirmiausia, restauravome jas ir baldus išsaugojome.“
Eglė pasakoja, kad jos seneliai į šį butą atsikraustė gyventi dar 1959 metais. Paskui senelis gavo komandiruotę į Kubą, į kurią kartu su močiute buvo išvykę porai metų, pasakoja dizainerė.
„Grįžę jie gavo talonus, už kuriuos įsigijo visą čekoslovakiškų baldų komplektą. Seneliai juos labai saugojo, neleisdavo net kojų užsikelti ant sofos. Dėl to tie baldai labai gerai atrodo – praktiškai medinės dalies net nereikėjo restauruoti. Tik tai minkštąją dalį pervilkome ta pačia originalia spalva, kaip buvo, kad močiutei nebūtų neįprasta. Manau, kad šio viso buto puošmena yra būtent šie baldai“, – neabejoja E. Varapeckytė.
Paklausta, ką reikėjo šiame bute atnaujinti, Eglė trumpai patikina, kad viską, kas buvo nefunkcionalu. „Tai ir sieninės spintos miegamajame kambaryje, virtuvė, – vardina ji. – Stengiausi daryti kuo neutraliau, balta spalva.“
Valgomojo erdvėje matome tris sekcijas. Pasak dabartinės namų šeimininkės, viena iš jų buvo komoda, bet senelis nusprendė, kad reikia trijų vienodo aukščio sekcijų. „Senelis tiesiog padarė dar vieną papildomą lentyną, įdėjo veidrodžius ir taip dar labiau praplėtė erdvę“, – senelio interjero sprendimu žavisi pašnekovė.
Architektė pasakoja, kad senelių jaunystės laikais buvo madinga eksponuoti dovanotus servizus, taures, vazas. O štai dabar norisi tas erdves užpildyti knygomis, skulptūromis, iš kelionių atsivežtais kažkokiais dalykais, pastebi ji.
„Sekcijose matote tik vieną servizą, kuris man gražus ir todėl jį pasilikau, – neslepia interjero architektė. – O visa kita sekcijų erdvė yra užpildyta knygomis. Taip pat dar sekcijose liko senelių iš Kubos parsivežtas koralas.“
Remonto metu atsisakėme visų durų, gan neįprastą sprendimą pristato pašnekovė. Vis dėlto vėliau buvo sprendžiama, kuriuose gi kambariuose durų reikėtų – kur norėtųsi didesnio privatumo.
„Iš šešių durų atsirado tik dvejos. Koridoriuje dar galvojau, kad reikia veidrodžio. Į miegamąjį nesinorėjo durų su stiklu, kaip buvo prieš tai, bet nesinorėjo ir ateiti tiesiai į sieną – nusprendžiau kabinti veidrodį ant durų“, – pasakoja interjero dizainerė.
Didelę dalį miegamojo kambario „atima“ kaminas, kurio nepavyko lengvai pašalinti, sako E. Varapeckytė. „Gal ir buvo įmanoma, tačiau nesiėmėme to daryti, o nusprendėme miegamojo spintomis tarytum apkabinti tą kaminą, – surastą sprendimą komentuoja pašnekovė. – Lovos vieta liko ta pati, tik šalia atsirado du pakabinami šviestuvai iš gipso.“
Kai močiutė gyveno šiame bute, virtuvė buvo L formos, prisimena Eglė. Pasak jos, tik įėjus patekdavai į plautuvę, o priešais ją stovėjo šaldytuvas, kuris beveik uždengdavo visą langą.
„Sėdėti prie valgomojo stalo buvo gana nepatogu, dėl to man norėjosi tokios „galerinio“ tipo virtuvės, kur būtų tiesiog sienoje kuo daugiau įmontuojamų baldų. Tai ir šaldytuvas įmontuojamas, orkaitė atsirado akių lygyje, taip pat indaplovė ir skalbimo mašina, kurios nebuvo šiame bute. Labai džiaugiuosi skulptūriniu virtuvės staliuku, prie kurio visada malonu gerti kavą“, – pritaikytus inovatyvius sprendimus dėsto dizaino architektė.
Norėjosi kažko savito ir savo, tad manau, kad daug objektų šiame interjere yra kaip meno kūriniai, neslepia pašnekovė ir beda į originalų akmeniu laikomą staliuką, paveikslus, plakatus, parsivežtus iš Portugalijos, Italijos ir Indijos. Virš miegamojo lovos puikuojasi pačios dizainerės kurtas molio tinko paveikslas.
Namų šeimininkė atvirauja, kad vos perėmusi šį butą norėjo kuo greičiau atsikratyti jame buvusiais augalais. Vienus dovanojo, kitus – tiesiog išmetė. Tačiau vėliau, juokiasi ji, bute ir vėl pradėjo „veistis“ augalai.
„Augalai vis tiek suteikia jaukumo, kadangi šito interjero spalvos tokios žemiškos, žalias gobelenas, tai norisi dar daugiau tos žalumos, – šypsosi interjero architektė ir čia pat priduria, kad mėgstamiausia jos erdvė yra supamasis krėslas po toršeru. – Jame suptis labai jauku, klausantis vinilinių plokštelių ar skaityti knygą, ar tiesiog stebėti paveikslų galeriją.“
Visą reportažą apie šiuolaikiškai pertvarkytą močiutės butą žiūrėkite LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
