„Agresorius turi būti išvytas iš Ukrainos, turime užtikrinti, kad jo agresija nepasikartotų“, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Andrius Mamontovas, trokštantis, kad ateities kartoms nereikėtų susidurti su tokiais išbandymais. Jis prisipažįsta prasidėjus karui abejojęs, ar prasminga muzikuoti, norėjęs atšaukti koncertus, bet šiandien jis tikras – svarbi ne tik materialinė, bet ir emocinė parama, kurią išreikšti galime per kūrybą.
Praėjo lygiai metai nuo vasario 24-osios, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. „Tai buvo siaubinga diena, kupina prieštaringų minčių bei emocijų. Baimė, pyktis, nusivylimas, ryžtas – visa jausmų paletė.
Pamenu, visų pirma pasakiau žmonai, kad sėstų į automobilį ir važiuotų pas Vokietijoje gyvenančius mūsų vaikus. Tuo metu viskas atrodė taip neaišku, nežinojau, kaip bus, ar neįsiverš ir į mūsų šalį, taigi pirmiausia galvojau, ką padaryti, kad mano artimiausi, šeima, būtų saugūs“, – prisiminimais į praėjusius metus sugrįžo A. Mamontovas.
Jis prisipažino, kad buvo sunku patikėti tuo, kas nutiko, nes atrodė, kad visa tai – tik dar vienas bauginti linkusios Rusijos grasinimas. Tačiau vasario 24-osios rytą pasiekė žinia, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir pradėjo šaltakraujišką karą.
Pirmosios pora savaičių, pasak A. Mamontovo, buvo sudėtingos – visas dėmesys buvo sutelktas į naujienas iš karo niokojamos šalies, o galvoje sukosi mintys, ką padaryti, kad tokioje situacijoje būtum naudingas. „Pradėjau aukoti fondams, užsirašiau savanoriu, nors pagelbėti pasisiūliusių savanorių buvo tiek daug, kad reikėjo ilgai laukti savo eilės. Taip pat stengiausi pasinaudoti savo socialiniais tinklais, kad tik kaip nors prisidėčiau“, – pasakojo atlikėjas.
Jis prisiminė, kaip vieną nuo karo siaubo pabėgusią ukrainiečių šeimą vežė iš Vilniaus į Zarasus, kur jai buvo paskirta gyvenamoji vieta. Dainininko automobiliu važiavo besilaukianti moteris, mažas sergantis jos vaikas, nedidelis sūnėnas ir pagyvenę tėvai.
„Nuo Charkivo iki Vilniaus jie važiavo maždaug savaitę – iš tėvynės jiems teko bėgti per Čekijos sieną, taigi, kol pasiekė Lietuvą, jie sukorė milžinišką kelią. Važiuodami į Zarasus visą kelią kalbėjomės, jie man pasakojo savo istorijas... Tai labai paveikia. Ir skaudu, ir pikta dėl to, kas vyksta“, – atsiduso garsus atlikėjas, gerai prisimenantis, kas yra Rusija, ką reiškia gyventi Sovietų Sąjungoje ir kokie skaudūs buvo 1990–1991-ųjų įvykiai Vilniuje.
„Ganėtinai aiškiai susidūrėme su Rusija ir tuo, ką ji atneša savo kaimynams. Deja, tokia jau ta mūsų geopolitinė padėtis – gyvename šalia išprotėjusio, neprognozuojamo kaimyno. Visos aplink jį gyvenančios šalys per istoriją patiria nuolatinių jo bandymų įsiveržti, užimti, atimti.
Manau, kad dabar yra tas istorinis momentas, kai visi privalome susitelkti ir padaryti viską, kad tai sustabdytume. Agresorius turi būti išvytas iš Ukrainos teritorijos. Turime užtikrinti, kad jo agresija nepasikartotų, ir turime aiškiai parodyti, kad nesiruošiame pataikauti, nuolaidžiauti, turime aiškiai priminti, kad valstybių sienos yra neliečiamos. Gyvename 21 a., kai niekas pasaulyje teritorijų nebesidalija.
Gaila, yra vienas didelis ir išprotėjęs monstras, bandantis gvieštis dar, nors ir turi didžiulę teritoriją, kurios jau ir taip nesuvaldo. Labai noriu tikėti, kad šios problemos nepaliksime ateities kartoms. Labai tikiuosi, kad jiems nebereikės to spręsti“, – mintimis dalijosi A. Mamontovas.
Kai prasidėjo karas, atlikėjas jau buvo suplanavęs ne vieną didelį koncertą. „Tačiau pradėjau galvoti – kokia prasmė, kam to reikia, ar apskritai muzikos tokiu metu reikia? Kai kovą Kaune ir Klaipėdoje mano koncertai nuskambėjo, supratau, jog jų labai reikėjo. Pasakojama, kad per Antrąjį pasaulinį karą, kai Winstono Churchillio buvo paklausta, ar nebūtų geriau menui numatytas lėšas skirti karui, šis atsakė: „Dėl ko tada kovotume?“
Ir aš tikiu, kad kultūra turi būti. Kodėl turime kam nors leisti nutraukti mūsų veiklą ir sustabdyti mūsų gyvenimą? Manau, koncertai, spektakliai ir apskritai renginiai dovanoja mums tam tikrą emocinį įkrovimą, tai gali labai padėti mūsų emocijoms, o prasidėjus karui jos buvo labai sukilusios. Supranti, kad koncertai turi vykti. Juk fronte kariai žūsta dėl to, kad visi kiti galėtų gyventi“, – svarstė garsus dainininkas.
Taigi, su grupe „LT United“ savo eurovizinį kūrinį „We Are the Winners“ kiek pakeitė ir uždainavo „You Are the Winners, Ukraina“, o Sausio 13-ąją ukrainiečių kalba atliko ir legendinę dainą „Laužo šviesa“.
Jis pasakoja pasirodžius šiam kūriniui sulaukęs daugybės žinučių ir iš ukrainiečių. „Jie man dėkojo ir džiaugėsi, kad Lietuva yra Ukrainos draugė. Ukrainos žmonėms, palaikymą taip pat labai svarbu perduoti per tam tikrą emocinį dalyką, per muziką ir apskritai per meną.
Žinoma, labai svarbus yra finansinis palaikymas, pagalba reikalingais daiktais, ginklais ir pan., tačiau šalia to ne mažiau reikšminga yra žmogiška emocinė parama, palaikymas, užtarimas. Tai, kad Vilniuje plevėsuoja Ukrainos vėliavos, jiems taip pat labai svarbu. Mums irgi buvo svarbu, kai vyko 1991-ųjų sausio 13 d. įvykiai. Dabar Ukrainos žmonėms svarbu žinoti, kad jie ne vieni kovoje, kurioje atiduoda auką už visų mūsų laisvę ir ramų gyvenimą“, – įsitikinęs kūrėjas.
Gražus šių žodžių simbolis yra ukrainietiška „Laužo šviesos“ versija «Свiтло багаття» – dainos žodžiais reikšdamas paramą karo talžomai šaliai, A. Mamontovas sakė, kad visas už šią dainą surinktas lėšas jis skirs fondams ir organizacijoms, padedančioms kovojantiems už Ukrainos laisvę. Svarbiausia, kaip sako kūrėjas, šią kovą laimėti dabar ir nepalikti jos ateities kartoms.
