LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ viešėjusi žurnalistė Jurga Baltrukonytė įsitikinusi, kad kiekviena pora, norėdama būti kartu, turi kurti savo tradicijas. Savas su muzikantu, dailininku ir fotografu Algiu Kriščiūnu Lietuvoje ir tolimoje Fuerteventūros saloje pora kuria jau daugiau kaip 15 metų. Sunkumams užklupus atrado netikėtą būdą juos įveikti – laimės projektą.
„Prieš vestuves turėjau tik vieną didžiulę svajonę – kad po jų niekas nepasikeistų. Džiaugiuosi, nes niekas ir nepasikeitė“, – juokauja J. Baltrukonytė.
Tačiau žmonos titulas žurnalistei svetimas, nors ji džiaugiasi įvykusia santuoka, toks pasirinkimas gyvenime esąs ne pirmas.
„Aš ir nesivadinu žmona. Vakar mane aplankė sūnus ir su juo kalbėjome, kodėl mėgstu, kad mane vadintų tiesiog Jurga. Net tuomet, kai jis buvo mažas, aš prašydavau, kad jis nesikreiptų į mane žodžiu „mama“, o vadintų vardu. Man tai kur kas svarbiau nei įvardyti vaidmenį, kas tu esi“, – pasakoja Jurga.
Jurgos ir Algio pažintis tuometiniame darbe peraugo į gražų romaną, tačiau pirmi metai, kaip prisipažįsta pora, vis dėlto nebuvo lengvi.
„Mes abu esame stiprios ir savarankiškos asmenybės. Kartais net vienišos. Pavyzdžiui, Algiui labiausiai patinka vienatvė. Žmonės susiduria ne tik su buitimi, ji yra paprasčiausiai sutvarkomas dalykas, aš kalbu apie gyvenimą vienoje vietoje su vienu žmogumi. Staiga pasijunti, jog esi priklausomas ir apie tai turi galvoti nuo vieno ryto iki kito ryto, ir taip daug metų“, – prisipažįsta žurnalistė.
Kai juodu susitiko, abu jau buvo išgyvenę po vieną santuoką. Tai buvo taip seniai, kad iš dabartinės perspektyvos Jurgai net sunku vertinti, kas prieš tai kurtuose santykiuose buvo negerai.
„Santykių branda, asmenybės branda dar buvo neatėjusi. Labai sunku pasakyti, kaip elgtumeisi dabar, todėl kažką lyginti nėra gerai. Reikia puoselėti tuos santykius, kuriuos turi dabar“, – sako ji.
Pora santykių romantizuoti nebando. Ypatingai socialiniuose tinkluose jie mieliau rodo linksmą, liūdną ir skaudžią realybę. Algis ne kartą yra kalbėjęs ir apie asmeninius išgyvenimus, depresines nuotaikas ir aplankančius liūdesio epizodus.
„Kai vienas eina iš proto, kitas turi labai stipriai neiti iš proto. Visada santykiuose būna taip, kad vieną dieną kažkam kažkas užeina, bet kitas visuomet jaučiasi stipriau ir jis gali padėti“, – aiškina Jurga.
Vidutinio amžiaus krizę sutuoktinis Algis išgyveno sunkiai, tuo metu Jurga suprato, jog privalo įsikišti tam, kad abu galėtų toliau džiaugtis gyvenimu.
„Algis buvo pas psichologus, bandė ir meditacijas, bet jam labiausiai padėjo sportas, vaikščiojimas gamtoje, bėgimas. Tačiau ir to neužteko. Aš esu labai ūkiškas žmogus, jeigu yra problema, aš turiu pasidaryti planą A ir planą B, negaliu žiūrėti ir laukti, kol viskas išsispręs. Tad planas buvo sugalvoti kūrybinį projektą, kad Algis, kuris tuo metu sunkiai bendravo su žmonėmis, turėtų išeiti iš namų ir pakalbinti vieną žmogų bei jo klausti, kas jį daro laimingą“, – pasakoja Jurga.
Dabar Jurga prisimena, kai jau po savaitės Algis grįžęs iš pasivaikščiojimų su užsidegimu pasakodavo apie sutiktus žmones ir jų išgyvenimus ar mažus laimės receptus, ji suprato, jog jos planas veiksmingas.
„Jis jautėsi labai nelaimingas. Aš galvojau, kad bendraudamas su žmonėmis peržengs savo nebendravimo barjerą ir supras, kiek nedaug reikia, kad mes galėtume pasakyti, jog šiandien mes esami laimingi“, – patirtimi dalijasi moteris.
Algis ne kartą žmonai sakė, jog tie pokalbiai privertė jį vertinti tai, ką turi šalia ir įprasminti mažus, kasdienius dalykus.
„Jis išmoko laisviau reikšti savo emocijas. Man tas buvo svarbu, nes aš pati esu emocionali, man patinka apkabinti žmogų, man patinka verkti žiūrint filmą ar girdint kažką pasakojant liūdną ar net linksmą istoriją“, – prisipažįsta žurnalistė.
Nors Jurgos optimizmas ir energija atrodo neišsenkantys šaltiniai, tačiau ji prisipažįsta, kad yra tekę praverti psichoterapeuto kabineto duris, ypač išgyvenus tėvų netektį, kuri kiekvieną dieną atgaivindavo praeities prisiminimus ir užgoždavo kasdienes laimės akimirkas.
„Po penkto karto ta moteris, pas kurią lankiausi, pasakė, jog neturi kuo padėti. Supratau, jog reikia gyventi toliau ir iš to liūdesio turėsiu išlipti pati. Po tėvų netekties buvo labai sunku. Tai nepraeina greitai, norime, kad prisiminimai galvoje nustotų sukęsi, bet taip nebūna, tu žinai, kad to niekas neišgydys, privalai su tuo gyventi“, – teigia ji.
Tuo metu būtent Algis buvo didžiausia atrama, padėjęs jai taip pat, kaip jam anuomet padėjo pati Jurga.
„Mama jau buvo mirusi, o tėtį pasiėmėme gyventi pas save. Jis sugalvojo tėčiui projektą, kaip jam išgyventi tą liūdesį. Mano tėtis mėgo piešti, mes jam nupirkome drobių, molbertų. Jis piešdavo mamą, vietas, kurias jis lankė. Mums abiem tai buvo be galo didelė pagalba“, – šypsosi Jurga.
Kaskart medijose pamačiusi naujienas apie besiskiriančias poras Jurga pagalvoja, kad tai nėra lengviausias būdas būti laimingiems. Tobulinti santykius yra kur kas sunkiau, nei juos griauti.
„Nėra tokios poros, nėra tokių įsimylėjėlių, kurie neišgyvena ir aukštumų, ir duobių. Akiniai būna ir rožiniai, ir juodi. Didžiausia klaida tikėtis nesibaigiančių drugelių. Santykių yra mokomasi kiekvieną dieną“, – teigia ji.
Visas pokalbis – LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ įraše.
