Kiekvieno iš mūsų kitoniškumas yra lobis, įsitikinusi LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ pašnekovė, žurnalistė Jurga Baltrukonytė. Kitokių žmonių ji sutinka ir taksi automobilyje, ir turguje, o kadangi nebijo jų užkalbinti, gali papasakoti daugybę istorijų, kurios ir įkvepia susimąstyti, ir gerokai nustebina!
J. Baltrukonytę kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
– Ką naujo apie save sužinojai per karantiną?
– Greičiausiai sužinojau tokį įdomų dalyką, kad galiu būti ne tik gera ir šilta moteris, bet ir pikta ragana. Tos piktos raganos savybės išlindo per karantiną. Pradėjau nervintis, pykti ant šeimos narių. Gal dėl to, kad gyvenome labai uždaroje erdvėje, Ispanijoje, mūsų saloje, buvo draudžiama išeiti iš namų net kokiu nors ypatingu tikslu – galėjai išeiti tik tam tikromis valandomis ir tam tikrais ketinimais, o vaikai iš viso neišėjo niekur – jiems nebuvo galima atsidaryti durų.
Paula neišėjusi iš namų prasėdėjo 60 dienų. Galima įsivaizduoti, kokia elektra trankėsi namuose. Todėl ta pikta ragana, kurios gal buvo tik mažos užuomazgos ir kuri buvo valdoma ne karantino metu, po dviejų savaičių ėmė išlįsti. Supratau, kad turiu kažką daryti su ta pikta ragana, nes jeigu tai truks ilgai, tai gali pakenkti šeimos mikroklimatui, santykiams su vyru Algiu, dukra Paula.
Mano mėgstama vieta yra turgus. Į turgų susirenka knygų veikėjai, už bobučių ir diedukų slepiasi istorijos.
– Aš tavęs prašiau į laidą atsinešti istorijų, nutikimų, pokalbių su žmonėmis, kurie tave labiausiai įkvėpė, pakeitė tavo gyvenimą, požiūrį.
– Tokių žmonių kiekvienas sutinkame kas dieną, tik gal ne visi drįsta juos užkalbinti. Manęs irgi klausia, kaip tu juos užkalbini, išdrįsti prieiti, kalbėti apie tokius, atrodo, atvirus dalykus... Dabar važiavau taksi, buvo toks fainas taksistas, mes su juo išsikalbėjome. Tai irgi vienas iš žmonių, kuris įkvėpė mane ir paprastumu, ir atvirumu, ir tuo, kad kalbantis galima pajudėti link problemos sprendimo.
Tas taksistas, paklaustas, ką veikia gyvenime, atvirai sako: dabar važiuoju iš psichoterapeuto. Sakau, kažkokios rimtos problemos gyvenime? Sako, iš vaikystės driekiasi situacija, tik dabar supratau, kad tai baisūs toksiški santykiai su tėvais, man reikia su tuo kovoti, nes turėjau jau tris merginas ir trys santykiai baigėsi lygiai taip pat. Merginos susirinkdavo daiktus ir jį palikdavo.
Jam apie 40 metų – jis suprato, kad tai tęstis negali. Psichoterapeutas grąžino jį į vaikystę. Tėtis jį visą laiką laikė menkesniu, ūdė, kad jis viską daro blogai. Kas man buvo baisiausia – aš apsiverkiau, taksistas irgi verkė, – kad tas tėvas neleisdavo jam net žaisti, nes jis net žaisti nemokėjo taip gerai, kaip tėvas. Kalba ėjo apie lego pilių statymą ir mašinas su motorais, kurias vaikai turi patys susikonstruoti. Tėtis jį niekino ir žemino net žaidžiantį. Be abejo, tai turėjo palikti vidinę traumą... Tai man davė puokštę emocijų, kurios galbūt man padės kitoje situacijoje.
Kažkodėl galvojame, kad žodis „kitoks“ turi blogą prasmę. Bet jei pagalvotume, kuo kiekvienas esame išskirtinis, būtų atitikmuo. <...> Kiekvieno iš mūsų kitoniškumas, išskirtinumas yra lobis, mes turime jį savyje įžiūrėti.
– Keliaudama iki LRT perskaitei knygą, labai gerą ir, tikiuosi, su laiminga pabaiga.
– Dar viena mano mėgstama vieta yra turgus. Į turgų susirenka knygų veikėjai, už bobučių ir diedukų slepiasi istorijos. Visai neseniai susipažinau su tokiu vyru labai keista išvaizda: garbanotais žilais plaukais, be priekinių dantų, labai sulysęs, su dviračiu... Jis kiekvieną dieną ten būna su gėlėmis. Man buvo labai įdomu, kur jis tas gėles renka ir kas jis toks.
Vėl išgirdau nerealią istoriją, kaip jis, buvęs inžinierius, susirgo depresija ir jį gydo tik miškas. Jis metė savo darbą, gyvena iš miško, mišku ir miške. Sakau, o ar jums užtenka pinigų iš to miško? Jis sako: na, dar esu aktorius, filmavausi viename Holivudo filme, vaidinau karalienės raštininką, vėl buvo atranka, atrinko prabangaus prekės ženklo pasaulinei reklamai... Galvoju, gal nuo to miško žmogus ir kliedėti pradėjo, bet širdis jaučia, kad ne visai melagis. Sužinojau vardą, pavardę ir namuose vos negavau infarkto – tas žmogus su ramunėmis ir be dantų žvaigždžių žvaigždė!
– Mes kalbamės apie kitokius žmones. Jūs su Algiu, Arnoldu, Akvile, Orijumi, Agne kūrėte „Panelę“ – gaivališką, drąsų, nepataikaujantį, nenušlifuotą, kitokį žurnalą. Kokia tu pati buvai panelė? Ar buvai kitokia ir ką tau reiškia šis žodis?
– Kažkodėl galvojame, kad žodis „kitoks“ turi blogą prasmę. Bet jei pagalvotume, kuo kiekvienas esame išskirtinis, būtų atitikmuo. <...> Kiekvieno iš mūsų kitoniškumas, išskirtinumas yra lobis, mes turime jį savyje įžiūrėti.
Būdama panelė tikrai to nesupratau, bet tas savybes, kurios man patiko, padėjo dirbti, teikė džiaugsmą kasdieniniame gyvenime, puoselėjau. Dar ką turėjau – šiek tiek avantiūrizmo, drąsos ir durnos energijos. Jeigu reikdavo kelionei pinigų ir aš jų neturėdavau, galėdavau rinkti butelius šventėse ir man tai neatrodė nei žema, nei baisu.
– Augini Paulą, kuri tuoj pat bus paauglė. Ar yra dalykas, kurį norėtum, kad ji iš anksto žinotų?
– Norėčiau, kad ji labiau savimi pasitikėtų. Gal mūsų auklėjimas ankstesniais laikais tą blokavo. Dar ką davė ankstesnis įprastas auklėjimas – konkurenciją, vertinimą, lyginimą. Noras save visą laiką įvertinti pagal kažkokią skalę, būti geriausiam sukūrė bėgimo, noro pirmauti atmosferą – tai jaučiasi net šeimoje. Pastebiu, kad net šeimoje prasideda konkurencija: kas geriau? Norėčiau, kad Paula to išvengtų – begalinio tempo bėgant pagal įvertinimą.
Daugiau įkvėpimo iš J. Baltrukonytės – liepos 9 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
