Patarimų knygą apie ilgaamžę proto ir kūno sveikatą išleidęs gydytojas neurologas Jokūbas Fišas ragina neapleisti smegenų mankštos ir mėgautis kiekviena diena. Gydytojas stebisi savo profesijos atstovais, iš kurių lūpų neretai galima išgirsti gan užgaulius žodžius senjorams. „Poliklinikos daktarai kartais nebejaunam pacientui pasako tiesiai į akis, kad šiam vertėtų į pasą pasižiūrėti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano pasas meluoja“ stebisi J. Fišas.
Vos įžengus pas gydytoją, neurologą J. Fišą, žvilgsnis užkliūva už jo lentynų. Čia – gausybė durklų bei durtuvų.
Žengiame toliau ir susiduriame su kita nedidele, tačiau įspūdinga kolekcija. Kadaise įgyvendinęs vieną iš svajonių, savo akimis išvydęs Leonardo da Vinčio „Paskutinę vakarienę“, gydytojas taip susižavėjo, kad ėmė kolekcionuoti paveikslus šia tema.
Tačiau ir ties šiuo Jokūbo pomėgiu neapsistokime. Su savo pasą jau seniai apgavusiu mediku skubame šnekėti apie jo knygą „Aštrus protas sveikame kūne“. Bibliotekose prie jos net skaitytojų eilės išsirikiavo, bet apie patirtį ir išgydytus pacientus klausinėti neverta. Atsakymai – knygoje.
Jokūbą stebina ir tuo pačiu žeidžia neretai gydymo įstaigose medikų ištariami nepagarbūs žodžiai senjorams. Poliklinikos daktarai, anot jo, kartais nebejaunam pacientui tiesiog pasako: „o ko jūs norite? Pažiūrėkite į pasą!“
„Tai yra, visų pirma, neetiška, tai yra ne pagal Hipokrato priesaiką, tai yra netgi nehumaniška. O ką jau kalbėti apie medicinos etiką..., – nuostabos ir kartu pasipiktinimo neslepia Jokūbas. – Kiekvienas žmogus turi teisę į gydytojo pagalbą. Aš nemėgstu žodžio „paslauga“. Tai gal advokatas teikia paslaugą arba kirpykla, o gydytojai pagalbą suteikia.
Kalbos nėra, kad yra dėl amžiaus atsiradę pakitimai, kurie, ko gero, negrįžtami. Bet tai nereiškia, kad aš turiu su tuo susitaikyti ir nieko nebedaryti. Ir aš, kaip individas, turiu daryti – kovoti su tuo. Tačiau ir gydytojai turi man padėti tuos pakitimus stabilizuoti, sustabdyti arba sukelti regresą, reversiją grąžinti į status quo.“
Anot J. Fišo, sendami mes kasmet prarandame po procentą savo protinių galimybių. Tai, kas lieka sulaukus šimto metų? Jokūbas tikina, kad „protas nuo smegenų tūrio priklauso netiesiogiai“.
„Gali būti didžiulės smegenys su vandene, išbrinkusios, o proto gali visai neturėti. O gali būti smegenys kaip špygutė, bet sveikas ir protingas bus žmogus. Tie žmonės, kurie turi įgimtų savybių ir kurie lavina (smegenų veiklą – LRT.lt), kurie neapkerpėja, nekiurkso be nieko, tai tos smegenys visą laiką atsinaujina, gaminasi neuroniniai ryšiai, gaminasi sinapsėse perdavimas iš vienų neuronų į kitus, ir jos sensta, bet ne taip greitai. O kai kurios savybės – tai tiktai ugdomos yra, vystomos, mokomasi, įsisavinama ir panaudojama tas praktika“, – tikina patarimų knygą apie ilgaamžę proto ir kūno sveikatą išleidęs gydytojas neurologas.
Linksmas, energingas ir smalsus senukas, pasak Jokūbo, jokiu būdu nėra išimtis. Kai kuriose šalyse tokio amžiaus žmonės „yra pats tas tautos žiedas“, tvirtina pašnekovas.
„Vis dėlto mūsų šalyje padėtis irgi gerėja, – sako pastebintis J. Fišas. – Vyresni žmonės tampa aktyvesni, besidomintys, bekeliaujantys, besilankantys parodose ir visur kitur – pamatysiu juos visur. Anksčiau tai to nebuvo.“
Viena J. Fišo knygos citatų skamba taip: „galima sirgti, bet negalima jaustis ligoniu“. Pašnekovas tikina šia teze ne tik pats besivadovaujantis, bet stengiasi ją perduoti ir pacientams.
„Yra kažkoks negerumas, skauda, blogai matai, kad su dubens organais ne visai tvarka. Tai tada randi kompensacines priemones: akinius, sauskelnes, lazdą. Pakeli galvą ir eini toliau į teatrą žiūrėti baleto premjeros ar važiuoji į ekskursiją“, – sako optimizmu garbaus amžiaus žmones užkrečiantis J. Fišas.
Visas reportažas su J. Fišu – LRT mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
