Jaunystėje Natalija Apanavičienė dirbo kruiziniuose laivuose, svajojo keliauti ir pažinti pasaulį. Šiandien Natalija LRT RADIJUI sako, kad tikroji jos kelionė prasidėjo namuose, kai jos sūnui buvo diagnozuotas autizmas ir diabetas. „Supranti, kad prie sūnaus verkti negali, bet jei išeini į koridorių, tai tiesiog raudi ten balsu ir galvoji: Dieve tu mano, aš turbūt šito nepakelsiu, aš toliau gyventi tiesiog negalėsiu ir tai jau bus pabaiga“, – jautriai apie išgyventas vidines patirtis pasakoja moteris.
Natalijai gyvenimas davė ne tik išbandymų, bet ir jėgų juos apkabinti. Susipažinkite – darbų saugos ir sveikatos specialistė Natalija Apanavičienė. Moters praeityje buvo nerūpestingas ir įdomus gyvenimo laikotarpis – darbas kruiziniuose laivuose, Londono Nothing Hille bei įgyvendinta vaikystės svajonė pagyventi už Atlanto esančiose Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).
„Pradėkime nuo to, kad aš išvažiavau dirbti į kruizinius laivus būdama 20-ties metų ir iki to aš gyvenau miegamajame Vilniaus rajone – labai pilkame, nuobodžiame. To rajono gyventojai, kaimynai buvo, švelniai tariant, šiek tiek ne mano rato – santykiai mūsų buvo pakankamai nekokybiški. Apsidairiusi aplinkui, aš pamąstydavau: Dieve tu mano, nejaugi dabar tas mano gyvenimas toks ir bus?
Toks pilkas – arba juoda linija, arba pilka ir nieko, iš principo, nevyksta. Žmonės čia mąsto tiktai apie tai, kaip užsidirbti arba net kaip pavogti... Nebuvo net su kuo aukštesnėmis materijomis pasišnekėti“, – savo pasakojimą vaizdingai pradeda N. Apanavičienė, kaip pati sako, visada norėjusi siekti kažko daugiau: pakeliauti, pamatyti pasaulį.
Žmonės čia mąsto tiktai apie tai, kaip užsidirbti arba net kaip pavogti... Nebuvo net su kuo aukštesnėmis materijomis pasišnekėti.
Nemačiau kitos išeities kaip tik išvažiuoti ir padirbėti kažkur užsienyje, sako Natalija. Jeigu žmogus siunčia mintį visatai, jinai ją pagauna ir, pasak moters, kažkokiu būdu tai vyksta.
„Taip ir nutiko. Išvažiavau dirbti į kruizinius laivus, – pasakoja pašnekovė ir prisimena, kad kelias į emigraciją nebuvo rožėmis klotas. – Visų pirma finansiškai reikėjo pasiruošti, buvo tikrinama sveikata, anglų kalba, žinios būtent toje srityje, taip pat saugumo srityje, svetingumo srityje, aptarnavimo srityje, žodžiu, kas susiję su restoranų verslu, tu turėjai turėti patirtį, būti sveikas, turtingas – visi šitie dalykai kažkaip suėjo į vieną tašką. Aš praėjau labai sunkų interviu, tai buvo pirmas mano laimėjimas, kuriuo aš labai didžiuojuosi.“
Vos atvykus į už Atlanto esantį Majamį, Natalija pasijuto tarsi būtų atsidūrusi visai kitame pasaulyje. Moteris neslepia, kad nuostabos ir aikčiojimų tikrai buvo daug – tai buvo senos ir labai lauktos svajonės išsipildymas. Vaikystėje dažnai sapnuodavau ir svajodavau apie San Franciską ir apskritai apie Ameriką, sako Natalija.
Tada Lietuva dar buvo tiktai besivystanti šalis ir mes matėme visa tai tiktai per televiziją. O aš visa tai tada patyriau savo kailiu.
„Kai aš atvažiavau į Majamį pirmą kartą, nustebau, pagalvojau: Dieve tu mano, koks kitoniškas tas pasaulis! Aš negalėjau įsivaizduoti, kad kitoje šalyje gali būti tiek kitaip, negu ten, kur aš gyvenu – Lietuvoje. Tada Lietuva dar buvo tiktai besivystanti šalis ir mes matėme visa tai tiktai per televiziją. O aš visa tai tada patyriau savo kailiu. Atsimenu skrydį lėktuvu ir kai mes jau leidomės, pamačiau pro tuos lėktuvo langelius žydrą, gražų vandenį ir saleles. Iškart pajutau, kad štai dabar mano svajonė tikrai pildosi.
Galvoje, kaip dabar prisimenu, sukosi daina „Welcome to Miami“. Atsimenu tą momentą, kai atsidarė lėktuvo durys ir tas karštis iš lauko tvokstelėjo į saloną – kaip kokioje pirtelėje pasijutau. Žodžiu, gerai atsimenu tą jausmą, tą šilumą, tą kvapą – būtent laisvės, būtent tai, kad kažkas tikrai gali būti kitaip. Jaučiau, kad čia yra pradžia ir esu teisingame kelyje“, – maloniais prisiminimais dalinasi N. Apanavičienė.
Atsimenu skrydį lėktuvu ir kai mes jau leidomės, pamačiau pro tuos lėktuvo langelius žydrą, gražų vandenį ir saleles. Iškart pajaučiau, kad štai dabar mano svajonė tikrai pildosi.
Moteris džiaugėsi išsipildžiusia svajone pakeliauti ir pamatyti pasaulį, tačiau niekada negalvojo pasilikti gyventi svetur. „Nemąsčiau apie tai. Aš ieškojau, galbūt, nuotykių, avantiūros, labiau norėjau užsidirbti pinigų, pamatyti pasaulį, o apie gyvenimą svetur niekada net nesvajojau, – tikina pašnekovė. – Tiesą pasakius, Amerika nėra ta šalis, kurioje aš norėčiau gyventi.“
Įgyvendinusi savo vaikystės svajones, Natalija grįžo į Lietuvą, kurioje įsimylėjo ir susilaukė vaikų. Vieno jų – Natalijos sūnaus – atėjimas į moters gyvenimą tapo tarsi dar vienu universitetu, dar viena mokykla, ir tokia įdomia pačios asmenybės transformacija.
Gyvenimas mane tiesiog įstūmė į tokias sąlygas, kai aš turėjau pradėti keistis pati. O diagnozė vaikystės autizmas, kurią mano sūnelis gavo būdamas dvejų metų, buvo labai netikėta ir jinai man apvertė visą gyvenimą aukštyn kojom.
„Aš ilgą laiką gyvenau gyvenimą be konkretaus tikslo ir plano, rūpinausi žemiškais dalykais, visai nematydama Visatos man siunčiamų signalų, kad laikas keistis. Buvo buitis, finansai ir visi kiti dalykai, tačiau to negana – žmogus turi būti harmoninga asmenybė, – pasakoja N. Apanavičienė. – Turi būti balansas tarp dvasinio gyvenimo ir žemiškojo. Ir man šitoje vietoje, matyt, buvo spraga, tad gyvenimas mane tiesiog įstūmė į tokias sąlygas, kai aš turėjau keistis. O diagnozė – vaikystės autizmas, kurią mano sūnelis išgirdo būdamas dvejų metų, buvo labai netikėta ir apvertė visą gyvenimą aukštyn kojom.“
Įprastas gyvenimas, kaip pasakoja moteris, kardinaliai pasikeitė ne per vieną naktį. Kelias buvo ilgas, ji praėjo neigimo, priėmimo, euforijos ir kitas stadijas – transformacija neįvyksta per naktį.
„Žmogus keičiasi tik tada, kai gyvenimas jį bando įlenkti, prispausti. Kai tu jau esi pačiame dugne ir tau atrodo, kad tau jau nėra kur trauktis, tada tu pradedi gyventi, kad padaryti taip, jog būtų rezultatas. Aš, kaip dauguma tėvų, irgi taip pat galvojau, kad aš žinau geriau už vaiką, ką jam valgyti, kaip jam elgtis, su kuo žaisti ir kaip jam žaisti. O čia, pasirodo, visiškai ne taip yra. Vaikystės autizmo diagnozė išmokė, užgrūdino mane, aš tapau lankstesnė, atidesnė ir atlaidesnė. Turėjau ieškoti tam tikrų mygtukų, nes vaikas nereagavo į kalbą – jis nesuprato kalbos. Jisai buvo labai išrankus maistui, labai ribotas buvo tas jo racionas. Jis verkdavo ir man buvo neaišku kodėl, ką man daryti? Tiesiog verkia, lūpos iki mėlynumo pasidaro ir tu jį pradedi kratyti, kad jis tiesiog atsigautų, neuždustų.
Raidos centre mes turėjome tris metus tokių užsiėmimų, intensyvių, kurie labai padėjo man, kaip visiškai „žaliam“ žmogui, niekada anksčiau nesusidūrusiam nei su psichologe, nei su ergoterapija. Aš apskritai tada pirmą kartą su negalia susidūriau.
Tada staiga supratau, kad aš kažką darau ne taip, nes jisai labai priešinasi. Raidos centre mes turėjome tris metus tokių užsiėmimų, intensyvių, kurie labai padėjo man, kaip visiškai „žaliam“ žmogui, niekada anksčiau nesusidūrusiam nei su psichologe, nei su ergoterapija. Aš apskritai tada pirmą kartą su negalia susidūriau. Tos negalios negali apibūdinti keliais žodžiais, nes spektras labai platus ir tau kartais atrodo, kad viskas, kas vyksta, yra labai gerai ir normalu, ir ko čia iš mūsų dabar nori. Vaikas yra vaikas, keistai elgiasi, galbūt paverkė – kokių tik vaikų nebūna“, – atvirauja N. Apanavičienė.
Natalija atvirauja, kad įtarinėti, jog kažkas dedasi negerai su vaiku, pradėjo dėl to, kad sūnelis labai ilgai niekaip neprakalbo – tiesiog tylėjo. Mano vaikas tylėjo, nekalbėjo iki keturių metų, toliau pasakoja sūnų su negalia auginanti moteris.
„Diagnozę mums nustatė ganėtinai anksti. Tai čia buvo jam metai ir aštuoni mėnesiai – kaip tik pats tas laikas, kada tą diagnozę nustatant galima tikėtis labai gerų rezultatų. Iš pradžių diagnozės nebuvo, ji nustatoma tiktai tada, kai specialistai patikrina vaiką ir stebi jį kokias tris savaites, nes negali iš akies pasakyti autizmas ar ne. Tai raidos centre buvo egzaminavimas to vaiko ir paskui išrašus skaitau ir negaliu suprasti, kaip taip gali būti, kad vaikui jau du metai, o jo kalbos supratimas kaip kūdikio, kuris išvis nieko nesupranta. Taip pat jis buvo labai jautrus kvapams, pernelyg jautrus garsams. Žodžiu, nežinai, iš kurios pusės prieiti prie to vaiko ir kaip jam padėti.
Raidos centras dirba kaip ir visos institucijos mūsų – nuo aštuonių ryto iki keturių popiet, o tai reiškia, kad aš negaliu dirbti, tai reiškia, kad aš neturiu pajamų, tai reiškia, kad mano savivertė krenta – sunkūs buvo, vienas kitą vejantys išbandymai.
Ateina laikas valgyti, jisai verkia, kad nenori valgyti ir verkia iki tokio lygio, jog tiesiog aš niekada nemačiau vaiko, kuris pamatytų tyrelę ar košę ir verktų iki pamėlynavimo. Tos emocijos taip persipildydavo, matyt, kad jis verčiau liks alkanas, negu valgys. Tai buvo keturi metai įvairiausių terapijų. Ir sunkių, – neslepia pašnekovė. – Man į tą raidos centrą reikėjo vaikščioti kaip į darbą. Raidos centras dirba kaip ir visos institucijos mūsų – nuo aštuonių ryto iki keturių popiet, o tai reiškia, kad aš negaliu dirbti, tai reiškia, kad aš neturiu pajamų, tai reiškia, kad mano savivertė krenta – sunkūs buvo, vienas kitą vejantys išbandymai.“
Natalija plačiai šypsosi ir iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotum, kad širdyje ši moteris yra patyrusi tokių sunkių momentų, ne kartą verkusi, nes auginti vaiką, turintį autizmą, reikia labai daug stiprybės. Moteris pasakoja tarsi jau apsidžiaugusi, kad autizmas jos sūneliui diagnozuotas anksti ir buvo galima imtis daug būtinų veiksmų, tačiau likimas prie autizmo prisegė ir dar vieną nemalonią diagnozę.
Dažnas troškulys ar šlapinimosi poreikis nieko blogo nesufleravo, tačiau kartą sūnui pasidarė labai blogai ir teko jį vežti į Santaros klinikas. Natalija tada net neįtarė, kad sulauks tokios diagnozės, po kurios nebesinorės net gyventi.
Mano vaikas per porą savaičių virto labai liguista, tokia tarsi būtybe, vos ne šešėlis paties savęs. Jam buvo sunku judėti, kojos pasidarė nepaklusnios, kalba nerišli, labai sublogo, iš veido pasikeitė. Tuomet prasidėjo gyvenimas su diabetu.
„Kai jau atrodė, kad viskas susitvarkė, ir dabar mes galime gyventi laimingą gyvenimą, nes prie tos sūnaus būsenos, jos nevadinu liga, apsipratome ir autizmas buvo mūsų kasdienybė, draugas palydovas, mes išmokome džiaugtis ir pamatyti dalykus, kurių kiti nemato, netikėtai išgirdome labai baisią diagnozę – pirmo tipo diabetas. Čia buvo baisus gyvenimo lūžis. [...] Mano vaikas per porą savaičių virto labai liguista, tokia tarsi būtybe, vos ne šešėlis paties savęs. Jam buvo sunku judėti, kojos pasidarė nepaklusnios, kalba nerišli, labai sublogo, iš veido pasikeitė. Tuomet prasidėjo gyvenimas su diabetu.
Diabetas, kol tu su tuo nesusiduri, tu net nesuvoki, kas tai yra. Čia yra tokia liga, kur rizika gyvenimui egzistuoja kiekvieną minutę ir tu turi stebėti būseną, ypatingai kai tai yra vaikas. Turi stebėti tai, ką jisai valgo, kaip tas maistas reaguoja į insuliną. Tas pačias dozes taip pat reikia stebėti. Jeigu tu padarysi klaidą, viskas gali baigtis blogiausiai, o tai reiškia – mirtimi. [...] Pamenu, kada jį paguldė į reanimacija, mane tada net per COVID-19 pandemijos karantiną įleido į jo palatą. Aš prie jo sėdėjau, stebėjau. Supranti, kad prie sūnaus verkti negali, bet jei išeini į koridorių, tai tiesiog raudi balsu ir galvoji: Dieve tu mano, aš turbūt šito nepakelsiu, aš toliau gyventi tiesiog negalėsiu ir tai jau bus pabaiga. Visokių minčių buvo. Nenoriu net jų įvardinti...“, – jautriais prisiminimais dalinasi N. Apanavičienė.
Viso jautraus pokalbio su Natalija klausykitės LRT RADIJO laidos „Pažinimai“ radiotekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
