„Kiti man klijavo etiketes, kad esu per mažai berniukiškas ar vyriškas“, – LRT tinklalaidėje „72 atspalviai“ sako menininkas Dominykas Vaitiekūnas, save vadinantis ne heteroseksualiu žmogumi, ir pasakoja, kad su savo lytine tapatybe niekada neturėjo konflikto.
Lyties tapatybę kaip kultūrinį konstruktą jis mėgsta dekonstruoti savo kūryboje per filosofinę ir žaidybinę prieigą, auditorijai pristatydamas savo vidines danguoles ir sandrutes. Tačiau atlikėjas prisipažįsta, kad dėl žmonių susimąstymo jam kartais tenka paaukoti saldžius aplodismentus.
Apie vidinius „gėjų ratelius“, kuriuose jis pastebi daug toksiško vyriškumo, ne heteroseksualaus žinomo vyro sunkumus bandant susirasti romantinį partnerį ir frazės „gėjus gali atpažinti iš išguldytų laukuose rugių“ interpretacijas – pokalbis LRT tinklalaidėje „72 atspalviai“.
– Dominykai, pradėjai koncertinio albumo „100 AŠ“ turą. Su kuria asmenybės dalimi buvo sunkiausia susigyventi? Galbūt ta asmenybės dalis buvo susijusi su lytine tapatybe?
– Gal sunkiausia man gyvenime – nepriimti iš asmenybės dalių tokios figūros kaip pirmūnas, darboholikas. Labai sunku priimti jautrųjį „aš“, ožkutį „aš“, kuris zyzia, gaili savęs, jam viskas negerai. Tos dalys, galbūt, yra labiausiai nepatogios.
Kol kas savo programoje šiek tiek tyrinėju burbančios tetos figūrą savyje, kiek manyje pabunda skųstis norinti ir praeities besiilginti teta. Aš ją vadinu savo vidine Danguole. O kitas personažas, kur aš save šiek tiek bandau išmėginti, išeiti iš komforto zonos – vidinė Sandrutė, ji turi rožinį peruką ir į gyvenimą žiūri su meile.
O kas dėl lytiškumo, tai man buvo pakankamas iššūkis, kaip nebijoti drąsiai žaisti nagrinėjant, pavyzdžiui, moteriško tipo figūrą savo koncertinėje programoje. Tai yra šioks toks tabu dėl to, kad dalis mano klausytojų yra pakankamai konservatyvūs.
– Ko tu nebekartotumei, iš dabartinės perspektyvos žiūrėdamas ir labiau susigyvenęs su savo lytine tapatybe?
– Imant savo santykį su kūnu ir vyriška lytimi, aš neturėjau jokio konflikto. Visada pakankamai aiškiai jaučiau savo lytį. Tiesiog kiti man klijavo etiketes, kad aš esu per mažai vyriškas, per mažai berniukiškas, kas turėjo labai daug įtakos man pasirenkant tam tikrus pomėgius, nes neleidau sau kai kurių dalykų daryti.
Mano berniukiška pusė pradėjo skleistis, kai man suėjo 27–29 metai. Atradau, kad, pavyzdžiui, man žiauriai faina važinėti riedlente, šokti gatvės šokius, su bernais važinėti mašina. Man šiaip patinka su bernais leisti laiką. Nors vaikystėje man visada kabindavo etiketę, kad esu labai jautrus ir poetiškas vaikas, sutariu su mergaitėmis, su berniukais nesutariu. Ir aš kažkaip augau su tuo.
– O kaip yra su seksualine orientacija? Jūs vadinate save gėjumi, homoseksualiu vyru, ne heteroseksualiu vyru ar dar kokia nors tapatybe?
– Vadinu save gėjumi arba homoseksualiu vyru, nors iš principo laikau save ne heteroseksualiu žmogumi. Man didžiausias konfliktas buvo save apibrėžti, nes homoseksualių vyrų visuomenėje, imant LGBT, man atrodo, labai stipriai paplitęs toksiškas vyriškumas, palyginus su hetero bendruomene. Jeigu patenki į „gėjų ratelius“, kuriuose bendrauja vien homoseksualūs vyrai, supranti, kad ten egzistuoja visiškai savos normos.
– Grįžtant prie jūsų naujo albumo „100 AŠ“. Skaičiau, kad daina „Propagandistas“ yra parengta iš 200 žmonių pasisakymų apie homoseksualumą socialiniuose tinkluose.
– Man buvo tiesiog įdomu, kaip žmonės, mano sekėjai, kurie yra išsilavinusi, pakankamai lojali, stabili auditorija, iš ko jie atpažįsta, kad žmogus yra LGBT narys arba gali turėti polinkį į homoseksualų elgesį. Uždaviau kelis klausimus. Pagrindinis klausimas buvo: „Jeigu jūs esate LGBT, iš ko jūs atpažįstate, kad žmogus turi kažkokį polinkį į homoseksualumą?“ Surinkau maždaug du šimtus komentarų.
Perskaičiau, ir vienas vienintelis buvo, kurį parašė mano pažįstamas žmogus, su kuriuo lankiau mokyklą, kad gėjus gali atpažinti iš išguldytų laukuose rugių. Pagalvojau, kad taip, tai yra ta frazė, į kurią sutelpa visa pasaulio teisybė. Nuo tos frazės atsispirdamas pradėjau rinkti visas nesąmones. Kuo didesnes nesąmones žmonės man rašė, tuo jos labiau tiko. Atsirado, aišku, ir labai nuvalkiotų naratyvų – kaip atiminėja vaikus, griauna šeimas.
– Sakėte, kad jūsų kūryba – ne protestas. Ar manytumėte, kad LGBT aktyvizmas netinka kūrybai?
– Aš tiesiog bandau laikytis principo, kad mano LGBT tapatybė nėra vienintelė sudedamoji dalis. Nenorėčiau savo karjeros, kūrybos ir gyvenimo mauti ant to vieno arkliuko. Albumą „100 AŠ“ kuriu ne dėl to, kad įrodyčiau, jog esu daugiau negu ne heteroseksualus vyras.
Man tiesiog yra tiek daug įdomių temų pasaulyje. Aš visada, kiek įmanoma, kaip kūrėjas, kaip pilietis, kaip žmogus stengiuosi, jeigu randu tam tinkamą erdvę ir laiką, nepramesti tos temos. Kartais dėl žmonių susimąstymo tenka paaukoti saldžius aplodismentus.
Mano, kaip kūrėjo ir LGBT bendruomenės atstovo, tikslas – kiek įmanoma padaryti, kad šioje šalyje mano bendruomenei būtų galima ramiau gyventi, būtų mažiau atskirties, emocinio smurto. Manau, kad mano kartai tas pokytis gal ne taip jausis ir ne toks svarbus bus. Visgi žiūrint į jaunesnes kartas, man atrodo, geriausias dalykas, ką gali padaryti, jeigu tik turi jėgų – kurti tokią aplinką, kokios pats neturėjai.
– Labai įdomu, kaip vis dėlto žinomas žmogus Lietuvoje ieškosi partnerio. Žinomumas uždeda kažkokią papildomą naštą?
– Uždeda. Dalis vaikinų mane pamatę iš karto blokuoja, nes esu viešas pavojus. Bet dabar aš kažkaip į tai žiūriu pozityviai – ačiū Dievui, kad durniai nukrenta patys pirmi. Pradžioje tas šiek tiek liūdindavo, bet dabar tai priimu kaip sąlygą, kuri yra ne apie mane, o apie mūsų visuomenę.
Sudėtingas momentas būnant viešu asmeniu, nesvarbu, ar tu LGBT narys, – kad dalis žmonių į tave žiūri iš gerbėjo arba tarsi skaitytojo pozicijos. Tada būna labai sunku rasti lygiavertišką santykį. Pliusą uždedu tiems, kas sugeba apsimesti ir subtiliai išlaviruoti, padėti tą įvaizdį, kurį turi apie mane, į stalčiuką, ir pabandyti pasidomėti, apie ką aš esu šiandien, šiuo gyvenimo periodu.
O kitas dalykas – mane trikdo stereotipizavimas ir toksiškas vyriškumas gėjų bendruomenėje, kuris labai stipriai, man atrodo, reiškiasi ypač pasimatymų programėlėse. Mane gal labiausiai gąsdina bendraujant su vaikinais, kad vis dar dalis gėjų arba „gėjų rateliai“ tiki labai griežtomis binarinėmis santykių struktūromis. Reiškia, kad kažkas turi turėti vyrišką energiją, kažkas – moterišką, kažkas turi dominuoti, o kažkas turi leistis dominuojamas. Man atrodo, kad tai yra didelė problema.
Plačiau – spalio 13 d. laidos „72 atspalviai“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
