Savo seksualinę tapatybę Žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė suvokė paauglystėje, bet gyvenimas kaime dar ilgam privertė tai slėpti. Studijos Vilniuje, išsikraustymas į JAV, psichoterapeutės kabinete praleistos valandos pagaliau leido gyventi, kaip ji sako, sąžiningą gyvenimą – būti savimi ir neslėpti santykių su savo partnere.
– Kokie gali būti santykiai tarp mamos arba tėčio ir homoseksualaus vaiko?
– Pastaruoju metu viešoje erdvėje matėme daug teigiamų pavyzdžių. Susikūrė ir gana aktyviai pradėjo veikti „Mamos už LGBT vaikus“. Tačiau neseniai jaunos merginos, kurios atsiskleidė savo mamoms, su manimi pasidalino keliais susirašinėjimais.
Tie tekstai, kuriuos jos gavo, šokiruoja. Jie tiesiogine prasme necenzūriniai. Tai ne tik atstūmimas, sakymas, kad negaliu, nežinau, nemoku tavęs tokios priimti, kas, galbūt, būtų racionalus bandymas užmegzti dialogą. Žinutėse rašoma „Tu man – nebe dukra“ ir krūva keiksmažodžių.
– Koks tavo pačios santykis su pačiais artimiausiais, ar buvo lengva pereiti šį etapą?
– Tai nebuvo lengvas kelias turbūt dėl dviejų dalykų. Pirmiausia, Lietuvoje apie tai turėjome labai mažai informacijos. Kitas aspektas yra asmeninių santykių klausimas.
Kai kuriais atvejais mes turime arba norime pasisakyti, bet su vienais geriau sutari, su kitais – blogiau. Tada atsiskleidimas tik pagilina egzistuojančias problemas ir tampa santykio tiesos akimirka.
– Jūrate, ar tu atsimeni tą žmogų, kuriam pirmam atsiskleidei?
– Man buvo septyniolika metų. Tas žmogus buvo mano pusseserė. Aš gyvenau kaime, religingoje aplinkoje, kas buvo, manau, sunkinanti aplinkybė. Jeigu būčiau pasisakiusi kažkam iš savo aplinkos, – nebandau pasakyti, kad jie yra blogi, bet manau, kad tuo metu juos būtų šokiravę.
Todėl pasakiau pusseserei, ji gyveno Vilniuje. Galbūt suveikė ir geografinis momentas. Galvojau, jei nepatiks, nepriims, galėsime nesusitikti. Jei gerai atsimenu, aš jai parašau SMS žinutę, nes nedrįsau to ištarti. Man žodis „homoseksualus“ buvo sunkiai artikuliuojamas.
– Po to tu išlaisvėjai, pradėjai daugiau apie tai kalbėti su kitais ar tęsėsi tylos periodas?
– Aš tiesiog laukiau, kada išvažiuosiu studijuoti. Tai buvo mano strategija. Kad esu homoseksuali, supratau, turbūt, trylikos keturiolikos metų. Pasiskaičiau pseudomokslinės literatūros, kad galbūt nereikia rimtai žiūrėti į tai, ką jauti arba galvoji, nes gyvenimas keičiasi.
Viena vertus, sutinku, kad tikrai daug kas gyvenime keičiasi, bet jeigu jūsų paauglys vaikas pasakė, kad jis yra homoseksualus, translytis, biseksualus ar kažkokios kitos tapatybės, į tai reikia žiūrėti rimtai. Seksualinė orientacija nėra lengvai pakeičiamas dalykas. Kol neišvažiavau studijuoti, niekam nesakiau, žinojo tik mano pusseserė.
Atsimenu, kaip mano kursiokai atsitiktinai sužinojo apie mano seksualinę orientaciją. Girdėjau šnabždesius aplink mane. Tai buvo jauni, protingi, universitete studijuojantys žmonės. Bet miestas tuo ir yra žavus ir geras, kad jame yra labai daug žmonių. Gali paskęsti gerąja prasme.
– Kokie terminai, apibūdinantys tapatybę, labiau priimtini ir kokie – ne?
– Visi terminai yra priimtini, kurie yra pasakomi nenorint sumenkinti, pažeminti arba kvestionuoti. Jeigu kažkas apie mane sako, kad esu homoseksuali, man visiškai tinka. Jeigu kažkas sako, kad aš esu lesbietė, man irgi tinka.
Nors aš nepriskiriu savęs kažkuriai lyčiai, neturiu stipraus lyties identiteto, man neskauda, kai mane įvardina kaip merginą, moterį, bet aš nuo vaikystės nesupratau, kodėl mane mergaite vadina. Smagiausiai jautiesi, kai kreipiamasi vardu.
– Kokių turėjai baimių atradusi savo tikrąją tapatybę?
– Esminis dalykas man buvo sąmoningas prisiėmimas. Jeigu tu supranti, kas esi, sąmoningai gyveni tą gyvenimą, reiškia, kad būsi visuomenėje paribys, visada būsi atstumtasis. Man tą rolę prisiimti buvo sudėtinga, buvo baisu, nes nežinojau, ar susirasiu darbą, turėsiu karjerą.
Supranti, kad visada bus aspektas, kuris vilksis paskui tave, į kurį žmonės rodys, per kurį tave išskirs, per kurį susilauksi galbūt neigiamų reakcijų. Visada bus tas minuso ženklas, lydintis tavo tapatybę. Manau, kad man šitą aspektą buvo sudėtingiausia priimti ir jame išbūti, susitaikyti.
– Dabar susiduri su tuo, jog kažkas pamato, parodo, kad esi homoseksuali ir sugeba, gal ir nenorėdami, ištransliuoti. Nešiesi tą naštą?
– Manau, kad našta gerokai sumažėjo, bet tai įvyko ne savaime. Nemažai laiko praleidau psichoterapeutės kėdėje ir, manau, kad tai yra kelias, kurį daugeliui reikia nueiti. Tu tame augi, matai neigiamas nuostatas, jautiesi nepilnavertis, kažkoks kitoks. Galbūt kartais žmonės neturi tokios intencijos, bet kažkokia užuomina ar remarka gali gerokai labiau įskaudinti.
– Nesinorėjo pabėgti į kitą, atviresnę LGBT bendruomenei, šalį?
– Buvau pabėgusi – trejus metus gyvenau Niujorke. Prisimenu vieną iš pirmų kartų, kai metro važiavau susikibusi su savo partnere. Jaučiau baimę, man atrodė, kad visi žiūri ir visi smerkia, nes į Niujorką persikėliau 2011 metais, kai Lietuvoje neseniai buvo įvykusios „Pride“ eitynės, po kurių buvo kilusi didžiulė neapykantos lavina. Mane tai traumavo, bet po kurio laiko supratau, kad Niujorke jiems nusispjaut.
Nors Amerika nėra ideali šalis, ji man padėjo pasijausti saugiau, patikėti žmonėmis. Kai grįžau į Lietuvą, manęs laukė dar ilgas kelias, bet aš jau buvau transformacijoje, turėjau vilties ir tikėjimo žmonėmis. Tai, manau, davė pagrindą dabartiniam mano darbui ir aktyvizmui, kad net su žmonėmis, kurie yra homofobiški, galima kalbėtis apie dalykus ir netgi užmegzti santykį.
– Pakalbėkime apie jūsų su partnere atsiskleidimą. Ji atpažįstama kaip Lygių galimybių ir teisių kontrolierė. Kaip atrodo jūsų kasdienybė? Ar jaučiatės komfortiškai viešumoje rodydamos savo jausmus?
– Negaliu pasakyti, kad Lietuvoje jaučiuosi iki galo saugi arba atsipalaidavusi. Kai išvykstame į užsienį, tikrai jaučiuosi jai daug artimesnė. Galbūt čia yra vienas iš tų dalykų, ties kuriuo man pačiai reikia dirbti. Ties didesniu pasitikėjimu visuomene, laisvės ir užtikrintumo pojūčiu.
Stengiuosi tai daryti, bet nenoriu perspausti, duodu laiko sau išbūti tame procese. Mes nebijome kartu būti viešumoje, nusifotografuoti, bet laisvalaikiu ne visada norisi užsiimti aktyvizmu. Norisi būti su mylimu žmogumi ir jaustis laisvais. Todėl galbūt tai yra viena iš dar nepasibaigusių vidinių kovų.
Plačiau – „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
