Partnerės ir darbe, ir scenoje, ir gyvenime – taip būtų galima apibūdinti LRT žurnalisčių ir laidų vedėjų Živilės Kropaitės-Basiulės ir Aistės Plaipaitės duetą. Muzikuoti joms – jokia naujiena, tiesa, ukrainietiškai jos uždainavo pirmąsyk. Pasirinko Lietuvoje dar mažai kam girdėtą partizanų dainą, kuria pasakoja: tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, pažįstama ir lietuviams. „Ir agresorius tas pats. Tik pavadinimas ir diktatorius pasikeitęs“, – sako Aistė.
Živilė portalui LRT.lt prasitaria, kad mintį sudainuoti ukrainiečių dainą įžiebė jos močiutė, apie kurią Živilė parašė knygą „#fainiausiapasaulymočiutė: anūkė klausia apie karus ir sąžinę“.
„Mano močiutei – 93-eji, ji buvo partizanų ryšininke, o lageryje kalėjo su ukrainietėmis. Iki šiol atsimena kelias ukrainietiškas dainas – mane tai šokiravo. Kadangi į knygų pristatymus kartais pasikviečiu Aistę, su ja atliekame lietuvišką partizanų dainą, nutarėme, kad būtų gražu padainuoti ir ukrainietiškai. Beje, Aistės senelis irgi buvo politinis kalinys, tad mudvi sieja rezistencinė šeimos praeitis“, – sako Živilė.
LRT žurnalistės norėjo surasti dainą, kuri Lietuvoje dar nebūtų plačiai nuskambėjusi, būtų mažai kam girdėta. Živilės močiutės padainuotų dainų „YouTube“ rasti nepavyko, tad žurnalistės pagalbos kreipėsi į Živilės šeimos globojamą ukrainietę Tetianą. Ji, bėgdama nuo karo baisumų, karo pradžioje buvo atvykusi į Lietuvą, o gegužę grįžo į Kyjivą.
„Tetiana mums atsiuntė gal valandos trukmės su partizaniniu judėjimu siejamų ukrainietiškų dainų įrašų. Atskirai jų klausydamos, su Aiste išsirinkome tą pačią“, – šypteli Živilė.
Aistė priduria – ko gero, dėl melodingumo. O Tetianai papasakojus, apie ką ši daina, abi žurnalistės suprato: tekstas labai tinka šiandienai.
„Norime lyg truputį aiškiau praskleisti, kodėl Lietuva taip remia Ukrainą, kodėl ją taip supranta... Kodėl kokį nors Vakarų Europos gyventoją reikia kur kas labiau įtikinėti ir ilgiau jam aiškinti, dėl ko Rusija yra agresorė ir teroristinė valstybė, o štai lietuviui tai yra taip skaudžiai aišku? Dėl bendrų istorinių patirčių.
Istorikai sako, kad 20 a. viduryje lietuvių ir ukrainiečių partizanai aktyviausiai kovojo už nepriklausomybę. O tada dar pažiūri į tai, kas Ukrainoje vyksta dabar: civilių žudymas, kankinimai, persekiojimas, priverstiniai išvežimai, šeimų išdraskymai, turto plėšimai, prievartavimai, – ir lietuviams tai taip pažįstama, jei ne pačių, tai tėvų, senelių išgyventa. Ir agresorius tas pats. Tik pavadinimas ir diktatorius pasikeitęs“, – kalba Aistė.
Jai antrina ir Živilė. Ji nori pabrėžti, kad Ukrainą turime remti nuolat – ne tik pinigais, bet ir morališkai.
„Mums dar svarbiau pasakyti, kad turime įsileisti ukrainiečius ir Ukrainą kuo arčiau mūsų. Rusų kultūros apraiškas bus daug sunkiau išstumti jų niekuo nekeičiant, todėl, man atrodo, viską, kas rusiška, geriausia keisti į viską, kas ukrainietiška, – ukrainiečių kalba yra puikus pavyzdys“, – mintimis dalijasi Živilė.
Vaizdo klipe matyti, kad dainą Živilė su Aiste atlieka bunkeryje. Ekrane vis keičiasi žmonių nuotraukos, pavardės...
„Bunkeryje, kuriame filmavome, šiuo metu iškabinta fotografo Klaudijaus Driskiaus paroda „Laisvųjų testamentai / Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“. Joje yra ir mano močiutė, tai man – dar vienas simbolis.
Beje, bunkerį Vilniaus rajone, Kalikstiškių kaime, savo iniciatyva įrengė Vytautas Sadauskas. Nors tai nėra autentiškas bunkeris, jis pasirodė labai tinkama erdvė šiai dainai. Apie ukrainiečių partizanus dainuojame tarp lietuvių partizanų“, – paaiškina Živilė.
Klipe ji pasipuošusi ukrainietiška vyšyvanka – ją Živilei savo rankomis pasiuvo ir iš Kyjivo atsiuntė jau minėta Tetiana. „Ji išgyveno, kad dėl karo neranda pakankamos kokybės siūlų ar dar kažko. Net negaliu patikėti, kad dėl to atsiprašinėjo. Sakralesnės dovanos nesu gavusi gyvenime“, – sako Živilė.
Su Tetianos pagalba LRT žurnalistės mokėsi ir ukrainietiškus dainos žodžius. „Tetiana mums parašė vertimą, įskaitė, kaip turėtų skambėti. Ukrainietišką dainos tekstą į lietuvių kalbą išvertė Rūta Malikėnaitė, jį galite matyti klipo titruose.
Na, o prie mūsų tarimo dar tikrai būtų galima kabinėtis. Kai kur taip lietuviškai suminkštiname garsus...“ – tarsteli Aistė.
Visgi ji tikina, kad ilgai mokytis ukrainietiškų žodžių nereikėjo. O kad juos išmoko puikiai, įsitikino nutikus vienai linksmai istorijai.
„Buvo juokinga, kai, atlikdamos šitą dainą Ariogaloje, Tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje, priešais buvome pasidėjusios tekstą, bet vėjas per pasirodymą ėmė versti lapus. Tada paaiškėjo, kad dainą mokame mintinai“, – šypteli Aistė.
Abi žurnalistės it susitarusios kartoja, kad dainuoti duetu joms labai patinka.
„Jau seniai esame draugės, dar seniau – kolegės, gerai viena kitą pažįstame, jaučiame ir nuspėjame, o kartu dainuojant tai irgi padeda“, – sako Aistė.
O Živilė su šypsena dar priduria: „Aistė šimtąkart labiau muzikantė nei aš, tad jei kur būna kokių kliurkelių, tai mano, o ne jos klaidos.“
Živilės Kropaitės-Basiulės ir Aistės Plaipaitės atliekama Ukrainos partizanų daina – vaizdo įraše (žodžių aut. Slavko Nudyk, muzikos aut. Serhiy Samoliuk).
