Leidykla „Briedis“ žiniasklaidai išplatintame pranešime pristato elegancijos ir moteriškumo persmelktą biografinį albumą „Pusryčiai pas Audrey“. Tai knyga apie britų aktorę ir humanitarę Audrey Hepburn, kuri pripažinta ir kino, ir mados ikona. Amerikos kino institutas ją išrinko klasikinio Holivudo kino legenda ir įtraukė į tarptautinį stilingiausių žmonių sąrašą.
Šio albumo puslapiuose pasakojama apie neįtikėtiną Audrey gyvenimą nuo pirmųjų karjeros metų iki pasaulinės šlovės, o gausi ir stulbinanti nuotraukų kolekcija atskleidžia laikui nepavaldų legendinės filmų „Atostogos Romoje“, „Sabrina“ ir „Mano puikioji ledi“ aktorės stilių.
Britų aktorę labiausiai išgarsino klasika tapusi romantinė komedija „Pusryčiai pas Tifani“, kurioje ji atliko vakarėlius mėgstančios merginos Holi vaidmenį. 2012 m. JAV Kongreso biblioteka šį filmą įtraukė į JAV nacionalinių filmų registrą kaip „kultūriškai, istoriškai ar estetiškai reikšmingą“.
Londone pradėjusi baleto karjerą nuo penkerių metų, jaunystėje Audrey vaidino dvylikoje spektaklių per savaitę, atlikdavo smulkius vaidmenis, dirbo modeliu. A. Hepburn šoko kartu su choru, kol gavo vaidmenį „Sauce Piquante“. Vėliau ji tapo viena garsiausių Holivudo žvaigždžių ir laimėjo du „Oskaro“, tris „Auksinio gaublio“ bei kitų apdovanojimų. Garsus modelis pakerėjo milijonus žmonių savo šypsena, trumpa šukuosena, ryškiais antakiais ir nepakartojamu stiliumi.
Moteris ėmėsi ne tik aktorystės, bet ir aktyviai užsiėmė humanitarine veikla. Paskutiniame knygos skyriuje daug dėmesio skiriama jos darbui UNICEF – 1987 m. A. Hepburn oficialiai pripažinta UNICEF geros valios ambasadore. JAV prezidentas George`as Bushas įteikė Prezidento laisvės medalį už darbą UNICEF, o Kino meno ir mokslo akademija po A. Hepburn mirties skyrė Jeano Hersholto humanitarinį apdovanojimą už nuveiktus darbus žmonijai.
Audrey gyvenimo prasmę išdėstė dviem trumpais sakiniais: „Gyventi reiškia duoti. Jei nebenorėsi duoti, nebeturėsi dėl ko gyventi.“ Štai kodėl ji paliko pėdsaką pasaulyje, kovodama už gyvenimą, kuris būtų laimingas. Audrey buvo emocinga, drąsi, subtili ir romantiška – tokia kaip filmuose. Moters įvaizdis ir pasiekimai pakeitė požiūrį į aktores moteris Holivude.
Žemiau kviečiame skaityti knygos ištrauką. Iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Pasitraukusi iš viešumos, kad būtų kuo arčiau šeimos, Audrey grįžta į filmavimo aikštelę ir nusifilmuoja paskutiniame savo filme, kuriame jai tenka angelo vaidmuo. Tada pradeda kitokį aktyvistės gyvenimą ir kaip UNICEF ambasadorė ima tarnauti viso pasaulio vaikams. Ekrane, kaip ir gyvenime, buvusi aktorė lieka ištikima paprastumo elegancijai ir gerumui, kurį atskleidžia jos nepamirštama šypsena.
„Penkiasdešimt metų yra puikus moters amžius, – patikino Audrey. – Išsilaisvinusi iš motinystės vargų ir vaikų auginimo prievolės, ji gali gyventi intensyviau. Štai kodėl neteisinga bijoti amžiaus. Senėjimas gali pasiūlyti daug laimės, nežinomų džiaugsmų ir netikėtų atradimų.“
Jai ši laiminga egzistencijos akimirka sutapo su naujos meilės gimimu. Robertas Woldersas, kurį Audrey meiliai vadino Robiu, irgi buvo olandų kilmės, kultūringas, žavus ir geraširdis. Aukštas ir tvirtas vyras augino rudą žilstančią barzdą, todėl atrodė vyresnis už Audrey, nors iš tiesų buvo septyneriais metais jaunesnis.
Jiedu susipažino per vakarienę, kurią rengė geriausia Audrey draugė Connie, Jerry`io Waldo žmona. Robertas pažinojo kino virtuvę, nes buvo vedęs velionę aktorę Merle Oberon. Tą vakarą jiedu ilgai kalbėjosi abiejų gimtąja – olandų – kalba ir dalijosi didžiausiais gyvenimo vargais.
Audrey buvo ką tik išsiskyrusi, o Robertas prieš kelis mėnesius palaidojo žmoną. Vėliau jis prisipažino, kad įsimylėjo Audrey iš pirmo žvilgsnio: „Pamilau ją vos pamatęs, bet žinojau, kad ji nusivylusi meile, todėl negalėjau skubėti. Man tai tiko.“
Jie pamažu suartėjo, nekreipdami dėmesio į tai, kad kai kurie žmonės ėmė kaltinti Robertą oportunizmu. Jis buvo tvirtas, nepriklausomas, iš Merle paveldėjo solidžią pinigų sumą, todėl šiam vyrui nereikėjo Audrey turto ir šlovės. „Jis tapo nepakeičiamu draugu ir patikėtiniu. Jei kelias dienas nepaskambindavo, imdavau jo ilgėtis. Palaipsniui ėmiau įsimylėti, štai ir viskas.“
Netrukus spauda juos nufotografavo kartu, ir Audrey nusprendė nebesislapstyti. „Kartu mes esame be galo laimingi“, – pareiškė ji. Galiausiai Audrey rado vyrą, kuris jai galėjo pasiūlyti taip trokštą stabilumą. „Nesaugumą sukėlė mano tėvo sprendimas mus palikti. Tai mane lydėjo visuose santykiuose. Įsimylėjusi ir ištekėjusi gyvenau nuolat bijodama būti palikta... Bijai prarasti tai, ką myli labiausiai.“ Bet šį kartą viskas bus kitaip, ir Robertas Audrey niekada nepaliks, nors jiedu taip ir nesusituoks.
Netrukus jie nusprendė persikelti į Šveicariją, kur gyveno ramų gyvenimą: užsiėmė sodininkyste, ėjo į ilgus pasivaikščiojimus su šunimi, dalijosi cigaretėmis ir šokoladu vakarais prie televizoriaus. Robertas taktiškai užmezgė ryšį su Audrey sūnumis Seanu ir Luca. Jų paprastas gyvenimas, kurį paįvairino tik nereikšminga kasdienė veikla, pavyzdžiui, apsipirkimas turguje, atsispindėjo ne mažiau blaiviame žvilgsnyje.
Audrey beveik nebesidažė, plaukus elastine juostele rišo į kuodą, nenešiojo papuošalų. Ji džiaugėsi raukšlėmis ir žilais plaukais, sakydavo, kad nors ir nebėra jauna, dar nepaseno. Audrey kaip niekada švytėjo autentišku grožiu, atspindinčiu ir jos savijautą. Buvusi aktorė retai rodydavosi viešumoje, o pasirodžiusi pritraukdavo minias gerbėjų, kurie valandų valandas laukė primadonos, dabar jau virtusios legenda.
„Stebiuosi, kad žmonės atpažįsta mane gatvėje, – sakė ji interviu „Vanity Fair“. – Dirbau labai sunkiai – už tai prisiimu nuopelnus – bet vis tiek nesuprantu. Kita vertus, mane tai šildo. Siaubingai jaudina.“
Moterys, kaip Audrey, tiki, kad viskas prasideda nuo gerumo (ir pasaulis pasikeistų iš esmės, jei visi gerumui skirtų pirmąją vietą), todėl už gautą meilę visada reikia atsilyginti. Tad Audrey ruošėsi kitokiam gyvenimui. „Jos karjerą galima būtų išskirti į du etapus, – sakė aktorė Leslie Caron. – Pirmame etape ji sulaukė didžiulės šlovės, o antrame kastuvais atidavė tai, ką buvo gavusi.“
Išsiskyrusi dosnumu, Audrey naują gyvenimo etapą pradėjo kelione į Rytų Aziją, kuri buvo numatyta 1987 metų spalį. Jiedu su Robertu keliavo Makao, kai buvęs Olandijos ambasadorius Portugalijoje pakvietė porą į muzikos festivalį. Jame gautos lėšos buvo skirtos UNICEF. Ten Audrey buvo paprašyta pasakyti kelis žodžius ir ji prisiminė karo metus, kai buvo išgelbėta UNICEF, tuo metu vadintos UNRRA, savanorių.
„Iš patirties žinau, ką UNICEF reiškia vaikams, – sakė buvusi aktorė. – Visą gyvenimą esu jiems dėkinga ir žinau, ką jie gali padaryti.“ Tokia nuoširdi ir jaudinanti kalba užbūrė humanitarinės organizacijos tarnautojus. Jie atpažino ir pabrėžė natūralią Audrey užuojautą nelaimės ištiktiems vaikams. Netrukus aktorė jiems paskyrė paskutinį, gyvenime svarbiausią vaidmenį – tapo UNICEF ambasadore.
Pirmą kartą sutikusi Christą Roth iš UNICEF, Audrey pasakė, kad kalbomis ir viešais pareiškimais nesitenkins, nes šioje srityje norėtų dirbti. „Manau, kiekvienas gyvenime pasiekia tašką, kai nori sužinoti, kas iš tiesų yra ir kokio gyvenimo norėtų“, – pasakė ji Christai, pildydama paraišką tapti geros valios ambasadore, kurioje emocingai aprašė karo gale gautą pagalbą.
Ji mielai prisiminė ir mažylius iš Kongo, su kuriais susipažino vaidindama seserį Liuciją „Vienuolės istorijoje“. Paraiškoje buvusi aktorė paaiškino, kodėl nori prisijungti prie organizacijos: „UNICEF man pateikė pasiūlymą būti naudingai – man tai yra didžiulė privilegija ir atsakymas į mano troškimą padėti vaikams, kad ir kuo galėčiau.“
Paraišką ji patvirtino parašu ir prisiėmė įsipareigojimus, už kuriuos kasmet gaudavo simbolinę vieno dolerio kompensaciją. Po aštuonių dienų, lydima Roberto, Audrey išvyko į Afriką, galutinai atsisakydama kino ir pasiryžusi susidurti su tikromis gyvenimo nelaimėmis. Vykdydama naująsias pareigas, ji nusprendė vykti tiesiai į nelaimių epicentrą – karo ir bado kamuojamą Etiopiją. Audrey žinojo, ką tokiose situacijose išgyvena vaikai, ir jų akyse ji atpažino savo skausmą.
