„Gal ne be reikalo žmonės mirdami sako, kad gyveno ne savo gyvenimą. Košmaras – to geriau net nesuprasti iki paskutinės minutės!“ – portalui LRT.lt sako menininkė, televizijos laidų vedėja Nomeda Marčėnaitė. Ji šypsosi, kad visi esame pasmerkti būti individualybėmis, o labiausiai ją žavi brandžios asmenybės, mokančios dūkti. „Norėčiau, kad ir manyje visad būtų to kvailiojimo“, – šypsosi ji.
– Įsisuka naujasis televizijos sezonas, kurį pasitikote su nauja laida „Svečiuose Nomeda“. Taigi lankysite daugeliui gerai pažįstamų žmonių namus?
– Ne tik. Sakyčiau, kad ėjimas į svečius yra metaforiškas – juk net jei žmonės kalbasi sėdėdami ant suolelio parke, jie vienas kitą įsileidžia į savo pasaulį, tam tikra prasme – į svečius. Laidoje būna įvairiai: užsukame į pašnekovo erdvę – jo namus, studiją, darbo vietą... Kalbamės apie jo darbus, planus – kiekvieną kartą tai yra labai įdomi ir nuostabi patirtis.
– Mūsų namai ar darbo vieta kartais apie mus gali papasakoti ne mažiau nei žodžiai. Yra tekę svečiuotis pas jus – ten yra daug jaukių detalių, meniškų sprendimų, išduodančių, jog namuose šeimininkauja labai kūrybiškas žmogus. Daug jums papasakoja pašnekovų erdvė?
– Žinoma! Detalės gali papasakoti labai daug – ir apie žmogaus patirtis, ir pomėgius.
Mes pasmerkti būti individualybėmis – antro tokio kaip tu nėra.
– Vis dėlto susitikimas svečiuose – labai gražus ritualas. Stojus pandemijai bene labiausiai visiems trūko galimybės pabūti kartu. Kas jums labiau patinka – eiti į svečius ar pasikviesti bičiulius pas save?
– Esu gana sociali ir labai įvairiapusiška. Taigi man lygiai tiek pat patinka kviestis svečius, juos vaišinti ir lepinti, kiek ir eiti į svečius ar netgi pabūti vienai. Tiesiog labai mėgstu įvairovę, tarkime, ir muzikos žanrus mėgstu labai skirtingus – tikrai nesu tas žmogus, kuris klausosi vien tų dainų, kurios skambėjo studijuojant. Su savo vaikais keičiuosi grojaraščiais! (Juokiasi.)
O šiaip tradicija eiti į svečius man labai graži. Per pandemiją vieni pas kitus bandėme eiti virtualiai, tačiau tai ne tas pats. Vien galimybė apsikabinti labai daug reiškia. Gera būti su žmonėmis ir didžiuojuosi, kai pašnekovas, kurio iki tol nebuvau sutikusi, po pokalbio pasako, jog jaučiasi taip, lyg mane seniai pažinotų. Man taip gera, kad pasaulyje, kuris iš tiesų yra toks pažeidžiamas ir trapus, turime galimybę draugauti.
Net aktorius sugrįžta į savo pirminę būseną, o kaip gali nepervargti vaidindamas gyvenime?
Net jei leisdama atostogas Nidoje išeinu pasivaikščioti ir siaurame takelyje prasilenkiu su žmogumi, mažų mažiausiai jam nusišypsau, o dažnai ir pasisveikinu ar pasakau ką nors gero. Man gražu, kai žmonės dalijasi geru.
Labai gaila, kai taupome gražius žodžius – tai nesutaupomi dalykai, neišreikšti gražūs dalykai tiesiog išnyksta. Tada, atėjus finišo tiesiajai, pagalvojame, kad per mažai mylėjome, kad per daug bijojome mylėti. Ir apie meilę aš kalbu plačiąja prasme – brangiausiems žmonėms, mylimiesiems, bičiuliams, kolegoms, praeiviams gatvėje – visiems neišsakome daugybės gražių žodžių ir tai yra liūdna.
Suprantu, kad lietuvių patirtys skaudžios, kad esame užsisklendę, įtarūs, tačiau nereikia būti taupyklėmis. Ir gerai, kad tai po truputį keičiame – tikiuosi, kad jau greit turėsime laisvesnę ir atviresnę visuomenę. Tikiu, kad kai žmogus yra atviras pasauliui, pasaulis jam gali duoti daugiau. Ir tokių žmonių tikrai išvysite laidose, tai – nuostabios asmenybės, kai kurios jų galbūt nėra žinomos plačiai visuomenei, tačiau jų patirtys, nuveikti darbai, siekiai ir planai įkvepia. Norisi kuo daugiau tokių žmonių pažinti ir parodyti.
Gyvenimas yra didelė vertybė ir prabėga labai greitai, o laisvė yra dalykas, turintis savo kainą, neretai ne tokią ir mažą, tačiau ją verta mokėti.
– Sakote, reikia būti atviriems, tačiau yra žmonių, kurie bijo kitą įsileisti į savo namus, jau nekalbant apie savo vidinį pasaulį, jo iki galo neatveriame net patiems artimiausiems.
– Natūralu, kad turime vietų širdyse ir mintyse, kurios yra nepasiekiamos, o galbūt kitiems ir nelabai įdomios. Tačiau mūsų neturėtų stabdyti baimė. Baimė yra blogas mokytojas, o bendrauti ir dalytis, mano galva, labai svarbu.
Yra pokalbių, kurie tėra imitacija – yra tekę sutikti pašnekovų, kurie turi kažkokių traumų, perfekcionizmo, bijo kritikos, pasirodyti kvailiais ar siekia būti ne savimi, o kažkuo kitu, kas taip pat yra beviltiškas noras. Mes pasmerkti būti individualybėmis – antro tokio kaip tu nėra.
Bandydamas dėtis kažkuo kitu, prarandi dalį savasties. Be to, bandymas vaidinti kažką kitą labai vargina – negali būti ne savo kailyje. Net aktorius sugrįžta į savo pirminę būseną, o kaip gali nepervargti vaidindamas gyvenime? Vis dėlto suprantu, kad tai dažniausiai gynybinės reakcijos. Turbūt žmogus kitaip negali – jį galbūt nuo vaikystės kritikavo ir jis patikėjo, kad taip turi būti, tad bando būti kažkuo kitu.
Matyt, ne be reikalo žmonės mirdami sako, kad gyveno ne savo gyvenimą. Košmaras – to geriau net nesuprasti iki paskutinės minutės! Tačiau kol turime laiko, tol viską galime pakeisti.
Baimė prarasti tik skurdina, o pasidalijimas su kitu – unikalus, pasipildantis šaltinis. Todėl kalbindama pašnekovus visada labai įdėmiai klausausi, man tikrai įdomu. Bandau juos atskleisti ir suprantu, kad jie neturi būti tokie kaip aš ar kas nors kitas. Aš praturtėju ir tikiuosi, kad laidos „Svečiuose Nomeda“ žiūrovai taip pat praturtės, pamatys, kokių yra žmonių, koks yra pasaulis, kiek jame įvairovės ir grožio.
Man taip gera, kad pasaulyje, kuris iš tiesų yra toks pažeidžiamas ir trapus, turime galimybę draugauti.
– Per daugelį metų televizijoje vedėte ne vieną laidą ir pakalbinote daugybę įvairių žmonių. Kaip neišsisemiate? Padeda tas nesenkantis šaltinis?
– Viena žurnalistė kartą man tarsi papriekaištavo, kad prieš dešimtmetį sakiau viena, o dabar mano nuomonė pasikeitė. Tačiau kokia laimė, kad per 10 metų pasikeičiau! Visi mes keičiamės kaip asmenybės, sužinome ką nors naujo, netgi mūsų ląstelės kas 7 metus pasikeičia. Ir mane žavi žmonės, kurie nestovi vietoje. Apskritai, esu tikra, jog nėra tokio dalyko kaip stovėjimas vietoje. Jei stovi vietoje, vadinasi, eini atgal.
Per atostogas su malonumu peržiūrėjau filmą apie brolių duetą „Sparks“. Jie kūrė, formavo savo gyvenimą. Tokios asmenybės man daro įspūdį. Tik patys drąsiausi nuolat ieško, permąsto, persvarsto, lipdo ir nebijo. Tokiais atvejais ir žmogaus amžius neegzistuoja, juo labiau nėra problema – toks žmogus neturi amžiaus, nes jis visada yra žaidžiantis. Nekalbu apie infantiliškus, negalinčius užaugti žmones, man visada įspūdį darė nestokojantys išminties, brandos ir suvokimo, koks yra pasaulis, tačiau vis tiek dūkstantys.
Apskritai, esu tikra, jog nėra tokio dalyko kaip stovėjimas vietoje. Jei stovi vietoje, vadinasi, eini atgal.
Norėčiau, kad ir manyje visad būtų to kvailiojimo. Gražu, kad tai dažniausiai yra lydima ir nesusireikšminimo. Negerai, kai žmonės mano, jog yra tobuli, kad jų nebegalima keisti ar kvestionuoti, negalima jiems pasakyti pastabų. Ir aš manau, tokio bruožo neturiu – tiesiog esu smalsi, atvira pastaboms, noriu pabandyti ką nors naujo. Galbūt norėčiau bandyti ir drastiškiau, tik nežinau, ar televizijai tai tikrai tiktų. Bet ką gali žinoti – dar turiu laiko.
– Šiandien klesti socialiniai tinklai, kuriuose yra visokio turinio, ir labiau nišinio. Galbūt pasvarstote ir apie saviraišką juose?
– Žinoma, apie tai prasitariau prodiuseriui dar tada, kai internetinių televizijų nebuvo. Esu iš tų, kuriuos technologijos ir įrenginiai labai žavi. Kadaise pati išmokau dirbti programa „Photoshop“ ir nors sakiau, kad niekad nenaudosiu piešimo planšetės, dabar ją naudoju su malonumu. Be to, naudoju ir skirtingas programėles. Kaip ir sakiau, man labai įdomu išbandyti ką nors naujo.
Tiesa, esu tikra, kad egzistuojant dirbtiniam intelektui, mūsų individualumas tampa dar svarbesnis – niekas nesugeneruos tokių idėjų kaip žmogus.
Tik būtų gerai, kad mes patys savo kailyje jaustumėmės geriau. Todėl labai norisi, kad pamatę, kaip gyvena, kuria ir savo kailyje jaučiasi laidoje „Svečiuose Nomeda“ kalbinami svečiai, žmonės suprastų, kad kiekvienas iš mūsų galime daug, kiekvienas yra asmenybė. Turbūt viso mano gyvenimo idėja yra tai, kad visi esame unikalūs ir dėl to net stengtis nereikia – visi esame nežmoniškai skirtingi.
Deja, lygindami ir vertindami vaikus, priverčiame juos jaustis nevisaverčiais, priverčiame juos apsišarvuoti daugybe savigynos sluoksnių, o po to raginame ieškoti savęs. Kam ieškoti? Visi esame savame kailyje, tereikia nusilupti visus sluoksnius ir sluoksnelius. Tikiu, kad parodydami įkvepiančius žmones, įgaliname kitus.
Labai gaila, kai taupome gražius žodžius – tai nesutaupomi dalykai, neišreikšti jie tiesiog išnyksta.
– Panašu, kad jūs iš savo sluoksnių jau išsivadavote. Ar pavyko užčiuopti ir pastebėti, kokios patirtys ir akimirkos padėjo jums?
– Pati apie tai susimąsčiau. Būdama vaikas, labai gerai jaučiausi savo kailyje. Iki tam tikro amžiaus buvau lengva, laisva, tačiau darželyje ar mokykloje išgirstos pastabos mane pristabdė, įsiklausiau ir pagalvojau, kad besąlygiškai manęs niekas nepriima – yra tam tikros sąlygos, ką turėčiau ar neturėčiau daryti. Suvokiau, kad yra kažkokios normos, nors jų ir nesupratau, man jos nepatiko ir mane glumino.
Vis dėlto mokslai M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo vienas geriausių nuotykių gyvenime. Ten aplink save mačiau daug skirtingų asmenybių, skirtingų žmonių, kurių bendras bruožas buvo vidinė laisvė. Ir pati jos daug turėjau, kaip ir gražių pamokų.
Pamenu, gerai žinomas menininkas Linas Leonas Katinas pavadavo mano mokytoją. Turėjome atnešti savo piešinius, kuriuose buvo vaizduojamas kelias. Pažvelgęs į mano piešinį jis paklausė: „O čia tikrai tavo kelias?“ Nors jis nebarė, nekritikavo ir tiesiog draugiškai paklausė, iš pradžių suveikė savotiška savigyna. „Kuo ne kelias? Kelias kaip ir pas visus“, – pamaniau iš pradžių, tačiau susimąsčiau. Ir tai buvo lūžio momentas.
Tikiu, kad kai žmogus yra atviras pasauliui, pasaulis jam gali duoti daugiau.
Galiausiai nupiešiau rankas, uždėtas ant dviračio vairo, ir kelią, atsispindintį tik galinio vaizdo veidrodėlyje. Nors tas kelias buvo tik akcentas didžiuliame paveiksle, L. Katinas pažvelgė ir pasakė: „Tai – tavo kelias.“ Manau, kad tai buvo labai nekritiškas, gražus menininko gebėjimas pasakyti, jog esu pakankama ir mano požiūris yra svarbus.
Tai buvo priešingybė to, ką patyriau pradinėse klasėse, kai mokytoja liepė nupiešti cirką. Kai visi piešė klounus, ruonius ir akrobatus, aš nupiešiau besišypsančią žiūrovų minią. Gavau blogą pažymį, nes turėjau piešti tai, ką piešė kiti, nors, mano galva, nupiešiau kitą cirko pusę, nupiešiau kitaip. Dėl tokių patirčių užsivėriau, o menų mokykloje vėl išsilaisvinau.
Aišku, turbūt prie to prisidėjo ir šeima – joje taip pat buvo laisvės pojūčio, drąsos nebijoti net ir tarybiniais laikais. Galbūt tiksliai nepajutau, kada išsivadavau, bet jau nuo kokių dvylikos metų jaučiausi laisvu žmogumi.
Baimė yra blogas mokytojas.
– Ar pavyko tą vidinį laisvės pojūtį įdiegti savo vaikams?
– Deja, ne viskas taip paprasta – yra labai daug sistemų, kuriose vaikai būna. Puikiai pamenu savo vaikus iki mokyklos ir pradėjus mokslus. Dabar man malonu išgirsti jų mintis apie mūsų santykį, apie jų savijautą, tačiau tikrai neteigsiu, jog buvau tobula mama. Tokių nebūna – turbūt neretai padarome klaidų to net nesuvokdami.
Tiesiog visada stengiausi jiems tos laisvės suteikti ir kažkiek panaviguoti. Buvo gera, kai keisdama darbą mano Ula padėkojo man už palaikymą. Sakiau jai tą patį, ką jau minėjau, – svarbu nestovėti vietoje, nes gali nepajusti, kaip užsisuksi rutinoje ir lėksi taip, kad net nespėsi pagalvoti, galiausiai ištiks panika ir apims baimė rizikuoti.
Juk dar vaikystėje buvome įtikinti, kad klysti negerai, o klaida yra viskas, kas yra ne taip, kaip pas visus. Nėra vienodų likimų, kaip ir tobulų figūrų, tačiau 99 proc. žmonijos jaučiasi neteisingi. Tad savo vaikams nuolat kartoju, kad gyvenimas yra didelė vertybė ir prabėga labai greitai, o laisvė yra dalykas, turintis savo kainą, neretai ne tokią ir mažą, tačiau ją verta mokėti.
N. Marčėnaitės vedama laida „Svečiuose Nomeda“ – kiekvieną ketvirtadienį 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ arba jums patogiu metu LRT mediatekoje, visas laidas rasite čia.
