„Juokiuosi, kad savo augintiniui vardą nugvelbiau iš draugės šuns“, – linksmą istoriją apie tai, kaip savo augintinį pavadino Binsu, portalui LRT.lt pasakoja Eimutis Kvoščiauskas. Jau daugiau nei porą metų Binsas linksmina savo šeimininką, o namus pripildo meilės. „Nors po pirmų jo šunybių buvau išsigandęs“, – šyptelėjo aktorius.
Tie, kurie seka aktorių socialiniuose tinkluose, pastebėjo, kad vienas ištikimiausių jo kompanionų – Džeko Raselo terjeras Binsas. Jis į aktoriaus namus atkeliavo daugiau nei prieš dvejus metus, kai buvo nedidukas, vos poros mėnesių šunytis.
„Pamenu, su kokiu nekantrumu laukiau, kol galėsiu jį pasiimti. Tiesa, pirmas naktis atskirtas nuo mamos jis cypavo ir visaip nerimavo, tad tekdavo keltis it prie kūdikio“, – prisimena Eimutis.
Vyras nerimavo, kad augintinis budins labai anksti ir tingius rytus teks pamiršti, tačiau Binsas leidžia pamiegoti ilgiau: „Pastebėjau, kad paaugęs jis tapo panašus į mane – pradėjo gerokai vėliau keltis.“ Ir nors kartais tingu išsiruošti į lauką, Eimutis sako, kad išėjęs dažnai pasidžiaugia galimybe pakvėpuoti grynu oru.
Tiesa, įdomi ir Binso vardo istorija. E. Kvoščiauskas juokiasi, kad augintiniui vardą nugvelbė iš bičiulės augintinio: „Vieną vasarą gyvenau Londone pas savo gerą draugę. Tuo metu mano galvoje jau sukosi mintys apie augintinį, o draugės šeima kaip tik įsigijo Džeko Raselo terjerą ir jį pavadino Binsu.
Tokį vardą išrinko galvodami apie komiškąjį personažą Poną Byną (Mr. Bean) ir apie anglišką žodį „bean“, reiškiantį „pupelė“, nes miegoti susirangęs šuo primena pupelę. Kai ir aš ryžausi turėti šunį, joks kitas vardas jam taip netiko kaip Binsas. Taigi juokiuosi, kad pavokiau draugės šuns vardą.“
E. Kvoščiauskas pasakoja apie šunį svajojęs labai seniai, tačiau tą mintį ilgai atidėliojo – nerimą kėlė tai, kad išvykdamas į gastroles su teatru ar atostogauti neturės kam patikėti augintinio.
„Pasiimti šunį buvo gerai apgalvotas sprendimas. Man pasisekė, kad turiu puikius kaimynus ir su jais bendrauju. Jie ne kartą patikino, kad jei kada nors turėsiu šunį, jie su malonumu juo pasirūpins, kai manęs nebus. Labai rimtai paklausiau draugų, ar reikalui esant man pagelbėtų. Kadangi galinčių pasirūpinti Binsu atsirado nemažai, galėjau įgyvendinti savo svajonę. Juokiuosi, kad Binsas turi ir krikštamotę, ir daugybę gerų bičiulių“, – šypsosi aktorius.
Savo augintinį jis laiko labai draugišku, visuomet prajuokinančiu, iškrečiančiu ką nors smagaus ir itin smalsiu. „Kai buvo mažas, buvo ir šunybių prikrėtęs. Pamenu, sienos kampus ir grindjuostes ne šiaip apgraužė, o tiesiog išgraužė duobeles.
Tada nerimavau, kad teks nusiteikti, jog ir visi baldai bus sugadinti, ir kitos sienos, bet Binsas išaugo, surimtėjo ir dabar graužia tik savo žaislus. Nors jis nebuvo dresuojamas, stengiausi išauklėti. Dabar kartu ir į miestą galime keliauti. Jei tik vieta, kurioje susitinku su draugais, yra draugiška gyvūnams, Binsą pasiimu kartu“, – džiaugiasi Eimutis.
Įsigydamas šunį aktorius numatė, kad jam reikės daug priežiūros, dėmesio, kad gali krėsti šunybes, tačiau pripažįsta nesitikėjęs, kad augintinis gali namus pripildyti meilės. „Grįžti po darbų, o jis taip nuoširdžiai išsiilgęs, lyg šimtą metų nematęs – džiaugiasi iki išprotėjimo. Jis ganėtinai meilus ir mėgsta sekioti po namus, gulinėja ant sofos ir labai džiaugiasi glostomas“, – vardija pašnekovas.
Eimutis pastebėjo, kad turėdamas šunį pradėjo jautriau reaguoti į temas, susijusias su gyvūnų laikymo sąlygomis ar netinkamu elgesiu su jais. „Esu iš nedidelio miestelio, kur nuolat aplink namus vaikštinėdavo laukinės katės, šunys buvo įpratę gyventi prie būdos. Dabar pamatęs tokį vaizdą susimąstau – nenorėčiau, kad mano Binsas taip gyventų. Įsitikinau, kad šuo – ne tik gyvūnas, tai vienas artimiausių žmogaus draugų“, – sako aktorius.
Po truputį artėjant žiemos šventėms jis pasvarsto ir apie galimybę paaukoti gyvūnų prieglaudai. Aktorius pasakoja, kad jau ne vienus metus jo šeimoje Kalėdų Senelis lanko tik vaikus – suaugusieji dovanų negauna, tačiau visi paaukoja kilniam tikslui, pavyzdžiui, sergantiems vaikams ar sunkiai besiverčiančiai šeimai. „Galbūt nuspręsime tam tikrą sumą skirti ir gyvūnų prieglaudai“, – susimąsto E. Kvoščiauskas.
