Interviu su Audriumi Rakausku nerasime daug, pats aktorius tikina – daug jau pasakyta, o naujo retai kada kas paklausia, todėl jis gerai apgalvoja, ar verta lįsti į viešumą – brangina savo laiką ir energiją. Audrius atvirauja, kad šiandien gyvena tokiu požiūriu – susitelkti į save ir artimą, nors anksčiau, prisipažįsta, buvo visai kitoks.
Laikas bėga tiesiog nepastebimai, kartais, atrodo, net negali jo užčiuopti – mėnesiai metai lėkte lekia. Šiandien žurnalistas ir daugiametės LRT televizijos laidos „Gustavo enciklopedija“ aktorius bei kūrėjas A. Rakauskas atvirauja išmokęs vertinti laiką, kuo mažiau blaškosi į veiklas, kurios neturi prasmės.
Juokiasi, kad net dirbtinę Kalėdų eglutę laiko terasoje: „Aš gyvenu prie miško – namelis, trobelė, terasa. Aš tą nupuoštą eglutę temdavau iš terasos į antrą aukštą. Dabar pagalvojau, ko čia aš energiją eikvoju? Tik nupuošėme, vėl tuoj puošti reiks. Tai ji dabar stovi terasoje visus metus.“
– Pastebiu, kad įvairiose aplinkose kalbėdami apie jus žmonės pasako „Gustavas“, tapatina su personažu. Ar jums tai malonu? Kiek jumyse Gustavo?
– Kadangi esu kūrėjas, kuriu iš savęs, dalis manęs, aišku, jame yra. Kuriu personažą – nesu aktorius, kuris vaidina kitų sukurtą personažą, vykdo kitų režisierių sumanymus. Aišku, dalis manęs yra, bet tapatinti nereikėtų.
Yra buvę, kad mane pavadintų Gustavu, bet dabar žmonės jau nesikabinėja gatvėje, tai džiugina. Aš juk nesu personažas visur, aš turiu gyvenime daug visokių kitų dalykų, todėl neturiu visai jokio noro, kad kas nors mane sutikęs gatvėje tapatintų su Gustavu.
Yra buvę atvejų, kai skambina žurnalistai ar kiti kas ir klausia: „Ar čia Gustavas?“ Aš tada sakau: „Atsiprašau, jūs suklydote. Viso gero.“ Jeigu suaugęs žmogus skambina ir net nežino, koks tikras mano vardas yra, o telefoną gauti sugebėjo, ne, aš nebendrauju tada (nusijuokia).
– Kitaip tariant, labai kategoriškai atskiriate darbą nuo personalijų?
– Anksčiau buvo daugiau laiko, jėgų, energijos. Prieš kokius 10–15 metų dalyvaudavau renginiuose, kai buvau jaunesnis, viskas atrodė kitaip.
– Sakote, „kai buvau jaunesnis“. Jums yra 56-eri, kai kurie sako, jog po 50-ies – aukso amžius, net jaunystė.
– Kaip kas mato... Galiu pasakyti, kad kai peržengsite 50-metį, suprasite, tai yra nepaaiškinama. Aišku, kaip sakau, nuo žmogaus priklauso, neminėsiu pavardėmis, bet yra tokių 70-mečių, kuriems, regis, niekas nepasikeitė – veikla, energija. Bet tokių vienetai. Aš su tais žmonėmis šių dalykų neanalizavau, negaliu pasakyti, kodėl ir kaip, bet aš pats amžių pajutau.
– Prasitarėte, kad labai gerai pasveriate, ką ir kodėl daryti. Po jūsų minėtų 50-ies atėjo išsigryninimas?
– Taip, būtent taip. Daug ką supranti. Pakartosiu, kad visi esame skirtingi savo požiūriais ir viskuo, galiu kalbėti tik apie save. Anksčiau dariau visko daug – reikia ar nereikia, o dabar gerai suprantu, kas man yra svarbu.
Nereikia žiūrėti į gyvenimą taip – o štai, kitas žmogus, nors jam 70, daro daugiau už mane. Kiekvienas turi jausti būtent save. Jeigu tu darai kažką per skausmą, turi įsiklausyti ir elgtis taip, kaip sako kūnas ir dvasia. Šis lūžis įvyko apie 50, gal net truputį anksčiau. Kalbėjausi su vyresniais žmonėmis, kurie man tiktų į mamas ar tėvus, tai jie man sakė tą patį.
Nors jaunesniam tai ir skamba keistai, bet atėjus tam amžiui įvyksta pasikeitimų – fizinių, dvasinių, požiūrio. Supranti, kad viskas čia ne amžinai.
– O jūs dažnai pamąstote apie tą mūsų laikinumą?
– Žiūrėjau interviu su tokiu aktoriumi, Lietuvoje, matyt, mažai kas jį žino. Jam jau beveik 80, turėjęs infarktą ar insultą, kitaip tariant, yra pajutęs tą beldimą į duris. Žurnalistas jo klausia, ar bijote mirties? Jis sako, dabar jau ne, bet kai buvo 40, 50 metų, buvo baisios tos mintys.
– Jūs sakote, kad dabar susikoncentravote į tai, kas svarbiausia. Taigi, kas jus dabar gyvenime džiugina?
– Kiek įmanoma, stengiuosi skirti kuo daugiau laiko savo šeimai, artimiausiems žmonėms. Kas yra geriausia, kad gyvenu gamtoje – medžiai yra geriau už žmones, nes jie tyli ir nieko nekomentuoja, neklausinėja. Jie ošia, jie yra labai gražūs ir skleidžia gyvybę.
Dabar įsitaisiau mažą trijų mėnesių šunį. Jo vardas Lakis – Džeko Raselo terjeras. Jis yra pasiutęs, dabar kone mėnesį niekur neišeinu, nes turiu jį prižiūrėti.
Man gyvūnai visada patiko, bet aš nežinau, kaip taip atsitiko, nes anksčiau net minties neturėjau. O dabar kažkaip išėjo savaime, atsakingai nusprendžiau ir susiradau tą šunį. Šitas mėnuo su šuniu man kaip naujas gyvenimas, bet tai – malonus sunkumas. Tai – ne su žmonėmis.
– Jūs jau ne kartą paminite, kad geriau be žmonių, toliau nuo jų. Geriau su medžiais. Esate nusivylęs žmonėmis?
– Nenusivylęs, ne. Tiesiog yra taip, kaip yra, atėjo toks suvokimas. Tai mano asmeninis dalykas, aš tiesiog noriu truputį atsiriboti, jeigu yra galimybė. Su žmonėmis būti tik tiek, kiek reikia – tokie tie jausmai.
Žmonės yra labai skirtingi. Kiekvienas su savo interesais, kiekvienas yra kažkiek egoistas, dažnai elgiasi, bendrauja, įrodinėja tiesas taip, kad tik jiems būtų geriau. Pradedi kalbėti ir matai, vieną kartą žmogus kalba taip, kitą kartą jau kitaip, taip kaip jam tąkart patogiau. Man taip nepatinka. Tų dalykų yra pačių įvairiausių, o kalbėti apie tai ir ginčytis aš paprasčiausiai jau nebenoriu. Ir įrodinėti nieko niekam nenoriu, nesu nusivylęs, tiesiog taip man yra geriau ir ramiau. Atėjo supratimas, kad man tiesiog geriau su medžiais ir su šuniu nei su žmonėmis.
– Apie santykius su žmona, apie sūnų mažai kur esate pasakojęs. Ar sąmoningai norite juos apsaugoti nuo viešumo?
– Ne, nesaugau, pasakoju – yra sūnus, dirba, jam neseniai suėjo 31-eri. Su žmona gyvename daug metų, lyg 36-erius, ji dirba medike, rentgenologe. Kažkokių intymumų aš visai nenoriu pasakoti, bet tokius paprastus dalykus galiu, neslepiu tyčia ko nors, bet ką čia daugiau pasakysi?
– Prasitarėte, kad jaunystėje taškėtės, o dabar koncentruojatės į save. Kaip dabar manot, kas sunkiau – taškytis ar saugoti savo asmeninę erdvę?
– Aš gal pasakyčiau, kad tiesiog dabar stengiuosi išgyventi, gyventi taip, kaip man geriau. Galbūt reikėtų pasakyti, kad mūsų karta vis dėlto išgyveno sudėtingą laikotarpį. Visi tie didžiuliai pasikeitimai. Kiekvienas turi savo patirtį, bet lengva nebuvo. Tiesiog buvo išgyvenimo klausimas. Gal kažkas sakys – ką jis čia kalba, viskas buvo normaliai. Bet man ne.
Pirmame kurse mane paėmė tie ruskiai, negali kitaip vadinti, į kariuomenę, ten buvau dvejus metus. Po tų prakeiktų dvejų metų grįžau į antra kursą. Taigi, 1983 m. baigiau mokyklą, o universitetą tik 1990 m. Čia paskelbė nepriklausomybę, viskas puiku, tačiau iš tos duobės lipome sunkiai. Tik stiprūs žmonės galėjo tai įveikti, bet visa tai mums tikrai atsiliepė.
Toks jausmas, kad tas žmogus, kuriam kažkada buvo 25-eri, 35-eri – jo nebėra. Toks jausmas, o čia iš tikrųjų aš tas, kuris buvo prieš 20 metų? To žmogaus, kuris buvo prieš 30 metų, nebėra. Įvyko didelis lūžis.
Žiūriu ir svarstau kartais, o kas tas vaikinas, kuris su visais bendravo, buvo vakarėlių siela.
– Žiūrint į Gustavą dar vaikystėje man asmeniškai susidarė vaizdas, kad jis keistokas. Kai buvau dar maža, kartais būdavo net baisokas. Mąstau, kaip jums pavyksta visa tai sukurti.
– Aš įtariu, kad man yra psichikos sutrikimas kažkoks. Aš nesakau, kad čia labai gerai, nesakau, kad ir blogai, nes jei būtų blogai, taip ilgai nerodytų.
Aš darau tai, kas man tiesiog įdomu. Man įdomu realizuoti savo fantazijas. Pažintinis elementas čia yra net ne pagrindinis, o, sakyčiau, šalutinis. Aišku, mes laikomės to, kad tai yra pažintinė laida, bet man – ir apie žmonių santykius, ir apie vertybes, mano personažai nori skleisti pozityvą. O tai, kelintais metais įvyko Žalgirio mūšis ar panašiai, yra šalutinis dalykas. O dėl klausimo, kaip pavyksta taip keistai daryti, kaip sakiau, manau – tai mano psichikos sutrikimas.
