Žirafos pasižymi ilgais kaklais, kuriais gali maitintis ant aukštų medžių. Tačiau jų kaklai galėjo išsivystyti dėl lytinės kovos, o ne dėl poreikio maitintis, rašoma „Deutsche Welle“.
Per ilgą laiką bandyta išsiaiškinti, kaip išsivystė žirafos, vienas iš dominusių aspektų – jų ilgi ir gražūs kaklai.
Viduramžiais fantastinėse teorijose buvo teigiama, kad žirafos yra panterų ir kupranugarių mišrūnės. Kitos teorijos teigė, kad žirafos yra švelnios chimeros arba mitinės kinų būtybės, vadinamos qilin, atmaina.
Britų gamtininkas Čarlzas Darvinas naudojo žirafos kaklą kaip evoliucijos ir natūralios atrankos pavyzdį. Darvinas teigė, kad per milijonus metų gyvūno kaklas pailgėjo, kad jis galėtų pasiekti aukštesnes medžių šakas kaip maisto šaltinį.
Anot „Deutsche Welle“, neseniai mokslininkai pasiūlė kitokią teoriją, kuri teigia, kad žirafos kaklas išaugo dėl intensyvios lytinės kovos. Teorija „kaklas dėl sekso“ teigia, kad kaklo kautynės buvo patinų lytinės konkurencijos forma.
Dabar žurnale „Science“ paskelbtame naujame tyrime pateikiama daugiau įtikinamų įrodymų, kad tos nuožmios ankstyvųjų žirafų kovos galėjo sukurti atrankos spaudimą, skatinusį išvystyti ekstremalesnius kaklo tipus.
Kaip žirafa gavo savo kaklą?
Šį naują įrodymą mokslininkai rado tyrinėdami senovinio gyvūno, vadinamo Discokeryx xiezhi, fosilijas. Ši rūšis laikoma ankstyvąja žirafos versija, kuri maždaug prieš 16,9 mln. metų gyveno atviroje savanoje, panašiai kaip ir dabartinės žirafos.
Mokslininkai nustatė, kad D. xiezhi turėjo neįprastą galvos ir kaklo morfologiją, arba formą, su storakūniu šalmu kaukolės viršuje ir itin sustorėjusiais kaklo slanksteliais.
D. xiezhi dar vadinamas žirafoidu. Teigiama, kad jo galvos ir kaklo sąnariai yra sudėtingiausi iš iki šiol žinomų žinduolių.
Jo kaulų struktūra buvo labai specializuota greitam smūgiavimui galva į galvą, kuris galėjo būti lytinės konkurencijos tarp patinų forma.
Patinai, turintys stipresnius ir ilgesnius kaklus, nugalėdavo silpnesnius varžovus ir galėdavo poruotis su patelėmis, taip perduodami savo genus ir skatindami atrankos procesą.
Remiantis mokslo duomenimis, per tūkstančius veisimosi kartų, trukusių apie 11 mln. metų, žirafų kaklai palaipsniui pailgėjo, rašoma „Deutsche Welle“.
Prisitaikymas smūgiams
Smūgis galva vis dar yra įprastas agresyvus gyvūnų, ypač žinduolių, tokių kaip elniai, avys, elniai ir bizonai, elgesys. Jis naudojamas poravimosi varžybose ir kovojant su plėšrūnais.
Visi šie susidūrimai galva ilgainiui gali sukelti sunkių sužalojimų, kaip ir žmonėms.
Tačiau D. xiezhi atveju taip nenutiko. Tyrėjai teigia, kad šios rūšies atstovų galvos ir kaklo anatomija buvo unikaliai tvirta, kad atlaikytų smūgius kaklu.
Jie apskaičiavo, kad D. xiezhi galva galėjo atlaikyti didžiules susidūrimo jėgas per sekundės dalį, beveik neapkraunant smegenų. Kaukolės tvirtumas galėjo sumažinti smegenų sukrėtimo ir kitų smegenų traumų riziką.
Tyrėjai taip pat teigia, kad, nepaisant atviro, švelnaus grožio, šiuolaikinės žirafos, kaip ir jų akivaizdus pirmtakas D. xiezhi, įsitraukia į nuožmias kaklo kovas.
