Vidas Bareikis įsitikinęs, kad naiviai tikimės atrasti gerą santykį su savimi, jei šia linkme nedirbame. Tai lygiai tas pats, kaip tikėtis turėti treniruotą kūną ir nesportuoti, sako aktorius, muzikantas ir laidų vedėjas. Laidoje „Šnekesiai“ vyras pasakoja apie jį brandinusias – tėvų ir jo paties su Jurga – skyrybų patirtis, kitokį santykių suvokimą ir laimę su Indre Stonkuviene.
– Manau, ne vienas galėtų patvirtinti, kad, atrodo, jog Vidas šiuo metu išgyvena savo aukso amžių. Ar taip ir tau atrodo?
– Aš stengiuosi kiekvieną dieną jaustis ar daryti taip, kad jausčiausi tame aukso amžiuje.
Kai dabar pagalvoju, – man dabar 36-eri, o tada buvau 26-erių – buvo aukso amžius. Tuo metu Maskvoje studijavau magistrą ir buvo faina. Manau, kad čia priklauso nuo požiūrio. Aš stengiuosi taip dirbti su savimi, kad aukso amžius man būtų visada.
– Sekant tave nuo kiek anksčiau ir prisiminus, koks buvai prieš, sakykime, aštuonerius metus, atrodo, kad tai visai kitas Vidas, ar ir tau pačiam taip atrodo?
– Aišku, kad taip, bet man sunku kalbėti apie save ir projektuoti per save. Aš tai labiau mėgstu daryti per kitus žmones. Žinai, Leonardas DiCaprio „Titanike“ ir Leonardas Dicaprio Tarantino „Django“ yra du skirtingi žmonės.
Skirtinga fizika, skirtingos patirtys, skirtingi skausmai ir išgyvenimai. Aš manau, kad man irgi tas pats, per tuos aštuonerius metus daug kas pasikeitė. Ir aš visada turiu tokį credo – siek, siek, niekada nenustok klausęs. Aš iš tų tipelių, kuriam niekada negana naujų žinių, knygų, patirčių, taigi tu natūraliai su jomis keitiesi.
Tie žmonės, kurie sako, kad per 8-erius metus liko tokie pat, galbūt yra pasirinkę kažkokį vieną etapą, kuris jiems labai patiko. Būna, žmonės sako: „Eik tu sau, kaip prabėgo laikas, man 36-eri, o širdyje jaučiuosi tarsi 22-ejų“. Man kyla abejonių, atrodo, kad kažkas negerai su tuo žmogumi. Juk turėtumei ir jaustis 36-erių, su visais to laiko privalumais ir minusais, kuriuos irgi gali paversti privalumais.
– Labiausiai mus brandina neigiamos patirtys, tu ne kartą esi kalbėjęs apie tėvų skyrybas. Ar jauti jų atgarsius dabar, prabėgus daug laiko?
– Tuo metu, kai mano tėvai išsiskyrė, mano buvo 10 ar 11 metų. Aš manau, kad tai buvo gera išeitis, nes jie nesugebėjo komunikuoti, padaryti taip, kad namuose aplinka būtų tvari, harmoninga. Kai jie išsiskyrė ir pradėjo gyventi atskirai, o aš pradėjau gyventi gyvenimą – pusė laiko pas tėtį, pusė pas mamą, viskas pasikeitė. Ir namai, tiek vieni, tiek kiti, tapo hamoningesni, aš džiaugiausi, kad jie priėmė tą sprendimą.
– Manai, kad jie gerai išsprendė šią situaciją?
– Taip, jie išsprendė ją, kaip galėjo. Tai faktas. Jie tikrai pasistengė dėl manęs. Mano tėvai abu mane mylėjo ir myli iki šiol, aš už viską jiems esu dėkingas. Bet. Yra vienas bet. Įsivaizduok, aš gyvenau 10 metų santuokoje ir išsiskyriau, kai mano sūnui, irgi vienam vaikui, buvo 10 metų. Aš pagal visas psichologines knygas identiškai pakartojau tą ratą. Ir tada jau po šitos avarijos, kaip aš vadinu skyrybas, pradėjau gilintis, domėtis, kokios buvo mano klaidos. Iš viso, kaip ta avarija įvyko?
Mes dar kartu su Jurga ėjom pas šeimos psichoterapeutą ir bandėm aiškintis, spręsti santykius ir pan. O jis sako, santykius labai gerai įsivaizduoti kaip automobilį. Jūs atėjote pas mane su automobiliu, kuris gerokai sudaužytas, susprogdintais ratais, išdaužytais langais. Mes jį gal restauruosime, bet gali būti, kad jis kaip metalo laužas atsidurs jūsų minčių muziejuje kaip pavyzdys, kaip nereikia vairuoti. Mano atveju taip ir atsitiko – nerestauravome. Aš tą tikrai priėmiau skaudžiai.
Aš esu ambicingas, iššūkius mėgstantis žmogus. Ir man buvo iššūkis išlaikyti santuoką. Nepavyko. Tada pradėjau skaityti knygas, domėtis ir grįžau į vaikystę. Supratau, kad bėda buvo ta, kad aš tokį modelį tik ir turėjau. Tokio gyvenimo, tokio šeimos vyro, tokių santykių. Aš tiesiog pakartojau tai.
Dabar, kai treti metai puoselėju nuostabius santykius su fantastišku žmogumi, aš viską darau, dirbu su savimi, stengiuosi, kad vėl nepakartočiau tos avarijos.
– Bet ne visi gyvenę su išsiskyrusiais tėvais pakartoja tą patį. Kaip manai, ar tai yra užkoduota, ar anksčiau susivokus, padirbėjus įmanoma to išvengi?
– Aš manau, kad tėvų neišspręstos problemos yra automatiškai perduodamos kitai kartai. Permetamos vaikams. Jeigu neišsisprendei kažkokių problemų, jos natūraliai, vienaip ar kitaip persimes kaip kokia skola vaikams. Kaip kokia nesutvarkyta palėpė. Tėvas nesusitvarkė palėpės, baigėsi jo gyvenimas ar kažkur kitur persikraustė, teko namas vaikui, kas tą palėpę tvarkys? Jis gaus tą sujauktą palėpę. Tai ir aš gavau tą sujauktų santykių palėpę, dabar jau bandau ją tvarkytis, kad nepermesčiau dar vienai kartai.
– Dabar dažnai keliame klausimų – ar mūsų santykiai su savimi geri? Kaip manai, ar tai madinga tiesiog? O gal, jei būtų geri, ir neturėtų kilti klausimų?
– Klausimų visada turi kilti. Aš labai daug randu paralelių su sporto pasauliu, nes mėgėjiškai tuo užsiimu. Kaip įmanoma turėti harmoningą, ištreniruotą ir sau patogų kūną? Kaip? Treniruojantis. Ar įmanoma jį turėti, gavus tik vieną patarimą, kaip turėti? Ne. Ar įmanoma jį turėti po savaitės? Neįmanoma. Na, nebent kokiais nors chirurginiais būdais, bet tam, kad išlaikytum, faktas, jog reikalinga praktika. Dvasinis pasaulis, santykis su savimi yra lygiai tas pats.
– Ką tu darai, kad tau būtų ramiau su savimi? Kaip dirbi?
– Aš esu taip susidėliojęs – man svarbu išsimiegoti, 7–8 valandos miego. Išsimiegoti, kad turėčiau energijos. Ryte neimu telefono tol, kol nenuvažiuoju prie ežero, nenubėgu kroso, nepasimankštinu, neišsimaudau, nepavalgau savo mėgstamiausių pusryčių – sumuštinio su sūriu, duona, kiaušinio ant ežero kranto. Kai visą savo paketą padarau, jis man trunka nei daug, nei mažai – apie pusantros valandos. Nėra taip, kad aš tam neturiu laiko, tik reikia anksčiau atsikelti. Dar, tiesa, aš pasėdžiu ir truputį pamedituoju, pažiūriu į tą ežerą, kuris buvo iki 1986 m., kuris bus po 2100 m., pažiūriu į debesis, kurie vieną dieną yra, kitą dieną jų nėra. Pabūnu tiek, kiek man leidžia mano mintys.
O tada paimu telefoną ir pradedu žaisti socialinius žaidimus, tada juos žaisti lengviau. Kažkas įvyko, kažkas neįvyko, bet tu jau turi ryte visą bazę susicementavęs, kad viskas yra prasminga, o taip pat ir beprasmiška. Taip ir vyksta diena, o vakare dar paskaitau kokią nors įkvepiančią literatūrą, saviugdos arba biografines knygas. Ir vedu dienoraštį, prie lovos yra toks sąsiuvinis, užsirašau dienos impresijas, kas įstrigo, ką faino perskaičiau, užsirašau, už ką turėčiau save pagirti, o kur slystelėjau.
– Man atrodo, kad visuomenėje turime šiokių tokių bėdų su mokėjimu sakyti ir išgirsti kritiką. Kaip tu manai?
– Na, pasakyti jie yra neišmokyti. Žiūrint, apie kokius žmones šnekame. Kaip gali jaunas žmogus nestumti ant kito, kai jo tėvas sėdi prie teliko ir stumia ant kokių nors TV žmonių? Tas vaikas perima viską tą patį ir kartoja.
Sakyčiau, kad tik dabar – mano kartoje – aš matau daug tėvų, kurie visai kitaip vaikus augina. Nežinau, mes dabar važiuojame iš pajūrio ir klausomės audio knygos apie vaikų finansinį išprusimą. Koks galėjo būti mano vaikystės finansinis išprusimas, jeigu tėvai žiauriai sunkiai vertėsi tose aplinkybėse, toje sistemos griūtyje, prarastoje kartoje. Vienintelis finansinis išprusimas buvo – negalime pirkti, nes neturime pinigų.
– O kaip tu pats reaguoji į kritiką?
– Į kritiką reaguoju taip pat kaip ir į didžiausią pagyrimą – neutraliai. Priimu informaciją ir ją panaudoju, jeigu joje yra kokia nors logika.
– Viename interviu esi lyg sakęs, kad dabar supratai, jog santykiai tau yra labiau atsakomybė negu meilė. Ar gerai supratau?
– Man atrodo, kad tai meilė yra atsakomybė. Kai kurie žmonės, manau, kad painioja pirminį susižavėjimą, kūnišką aistrą ir meilę. Kai sako, kad įsimylėjo žmogų iš pirmo žvilgsnio. Aš sakyčiau, kad tuo momentu tu susižavėjai žmogumi, o ar sugebėsi tu jį mylėti, galėsi parodyti vėliau.
Apie santykius su Indre kalbėjome ir pats sau tokį atradimą padariau, kad jeigu santykių griūtys yra avarijos, tai santykiai – specifinis automobilis su dviem vairais. Ir visi klaidingai mąsto, kad vairuoja vienas, kad tai mūsų klasikinis automobilis. Tada atiduodamas vairas į vyro ar į moters rankas. Turi būti pirmiausia jautrus tam žmogui, kuris sėdi šalia. Dūžta tos mašinos dėl to, kad vienas kitam trukdo, vienas suka vairą į vieną pusę, kitas – į kitą.
– Atrodo, kad jūs su Indre Stonkuviene esate labai skirtingi. Ar tu irgi taip manai? Turiu minty, kad skirtybės sudera, ar atvirkščiai, tau atrodo, kad jūs panašūs?
– Mes labai panašūs. Pirmiausia, vizualiai – du didžiakiai, didžianosiai ir didžiašypsniai, gyvenimu besidžiaugiantys žmonės. Man atrodo, kad mes labai panašūs, o kaip tau atrodo, kuo skiriamės?
– Man, atrodo, kad pomėgių skirtumų galėtų būti daug.
– Žmonės susidaro klaidingą įspūdį, nes mes dirbame tame viešame sektoriuje. Visi mato mūsų, jei sakykime mes būtume tortai, vienos išpjovos vieną (priekinę) dalį, kuri, pavyzdžiui, Indrės yra rožinė, o mano juoda. Ir visi mąsto, kaip tas juodas su rožiniu? Tas rožinis – tik vienas iš, sakykime, 68 gabalėlių. Sakyčiau, kad, mūsų atveju, atitinkančių gabalėlių yra žymiai daugiau.
– Įvertinus ne vienų santykių patirtį, ar tau svarbu kažkoks statusas, jų pripažinimas? Sakykime, pasipiršimas. Ar tau smagu, faina, kad kitas etapas? Nes juk dalis žmonių, pradėjusių antrus, trečius santykius jau to nebedaro.
– Aš po skyrybų pradėjau aiškintis avarijos priežastis. Apskritai, apie ką tie santykiai. Tuose santykiuose buvo daug inertiško ir intuityvaus veikimo. Aš dabar, ką darau ir ką ateityje darysiu, darau būtent todėl, kad man svarbu.
Man tai labai svarbu. Kodėl aš pasipiršau Indrei praėjus dvejiems su puse metų. Todėl, kad man tiek prireikė įsitikinti, kad tai yra žmogus, su kuriuo aš noriu praleisti visą savo gyvenimą. Kol gyvas būsiu.
Visą pokalbį su Vidu Bareikiu galite žiūrėti čia.
