Kaip atrodo vieno laukiamiausių šios vasaros „Netflix“ serialo filmavimo užkulisiai? Įdomu į juos žvilgtelėti ne tik dėl filmo populiarumo visame pasaulyje, o ir dėl to, kad dalis serialo buvo filmuota Lietuvoje, o scenose galime pamatyti ir lietuvių aktorius.
Apie serialo filmavimo užkulisius aktorių Vaidotą Martinaitį bei serialo lokacijų vadybininką, „Baltic locations“ atstovą Joną Špoką laidoje „Ryto allegro“ Karolina Bieliauskaitė.
– Vaidotai, ar darbas su tokio masto kompanija, visokie konfidencialumo sutarčių pasirašymai, jums buvo įprastas dalykas ar naujiena?
V.M. Na, jau dabar tampa įprasta. Kuo toliau, tuo dažniau susiduriame su užsienio produkcija ar koprodukcija – tai jau nebestebina.
– Jonai, dar prieš pokalbį kalbėjome apie tas ribas – kiek galima kalbėti apie serialą, kiek neužlendama už tų konfidencialumo sutarčių rėmų, ar ramus dabar esate, kad nepaskambins kas nors iš serialo komandos ir sakys, jog prisikalbėjote?
J.Š. Ramus tikrai nesėdžiu. Aišku, daug svarbiau tą visą informaciją išsaugoti iki filmavimų darbų pradžios arba iki premjeros pradžios. Tada, kai jau rezultatą mato visi, daug dalykų pastebi ir patys žiūrovai, yra mažiau ką slėpti. Aišku, tos sutartys yra griežtos, ypač dirbant su gamyba, yra labai daug detalių, kurios visą laiką turi išlikti konfidencialios. Taigi visą laiką pagalvoji, ką sakyti, o ko nesakyti. Kalbant apie darbą su didesnėmis produkcijomis, didesniais užsakovais, vienas iš dalykų, prie ko mums reikia vis dar priprasti – įsigilinti, žiūrėti, galvoti, dirbant lokaliau tų apribojimų yra mažiau. Bet tiek su HBO, tiek su „Netflix“ dirbant visada galvoji, ką gali sakyti, o ką geriau nutylėti.
– Pamenu, kai buvo tik filmavimo Lietuvoje pradžia, pamatė viena iš serialo aktorių bare, paklausė – ką jis čia veikia? Matyt, nutuokė, kad čia yra filmuojamas serialas. O aktorius pasakė, negaliu komentuoti ir nesakysiu nieko. Vaidotai, ar buvo iš jūsų pusės kažkas tokio? Gal net namiškiai nežinojo, kad filmuojatės?
V.M. Aš negaliu pasakyti konkrečiai, kas žinojo, kas nežinojo. Tiesiog siauras profesionalų būrelis arba kolegos, kurie irgi buvo užimti tame seriale. Mes tarpusavyje žinojome, kur mes dirbame ir kaip tai vadinasi. Dar – serialo kūrėjai apdairiai naudojo darbinį serialo pavadinimą, kuris yra „Tareco“. Tai buvo kaip ir kodinis pavadinimas, visi jį ir naudojo. Tas konfidencialumas, kuris pastaruoju metu yra būtinas, yra dėl to, kad intelektualią savybę vis lengviau yra pavogti ar ja manipuliuoti. Todėl jie ir patys vargsta. Jie patys vargsta nuo to konfidencialumo, amžino slėpimo. Man filmuojantis teko bendrauti su Amerikoje gyvenančia ruse, kuri yra viena iš vertėjų – visų seriale rusiškai kalbančių personažų vertėja.
Ji pasakojo, kad visą tą viso serialo vertimą jie padalina į ne mažiau kaip 15-ai vertėjų po gabaliuką. Bėda, kad vertėjas nežino istorijos konteksto, ir kaip jam duoda versti tekstą be konteksto, jis išverčia nesąmonę. Tada, kai tie tekstai suplaukia į vieną vietą, tada reikalingas redaktorius, kuris viską sujungtų stilistiškai. Ji keikėsi ir sakė, kad tai yra neįmanoma, tačiau iš kitos pusės – jie daro viską, kad kažkaip tai apsisaugotų.
– Ne paslaptis, kad tokio masto serialui iš tiesų reikia labai daug saugiklių, nes tik pasirodžius naujam sezonui, visi socialiniai tinklai yra užtvindyti informacija, iškarpomis apie tai. Vaidotai, o kaip vyko atranka į šį serialą?
V.M. Mano akimis, atranka vyko standartiškai. Jie per kompaniją ieškojo aktorių, suorganizuota standartinė procedūra, aktorių atranka. Buvo video bandymai, žodžiu, aš dalyvavau loterijoje ir aš ją laimėjau.
– Jonai, o kaip komanda atrado Lietuvą? Ar prie to prisidėjo prieš tai filmuotas „HBO“ serialas „Černobilis“?
J.Š. Tikrai galima sakyti, kad prisidėjo. Kiek teko gamybos metu kalbėti su „Netflix“ komanda, jie tikrai kalbėjo su „HBO“. Manau, tiek formaliai, tiek neformaliai. Vienas iš prodiuserių Shawnas Levy, kuris buvo ir vienos iš serijų režisierius, asmeniškai pažįsta „Černobylio“ kūrėją Craigą Maziną.
Jie kalbėjosi ir bendrai apie tai, kaip ten viskas vyksta Lietuvoje. Ir kai pradėjome pirminę lokacijų paiešką, dalininkas sakė, tu man parodyk „Černobylio“ lokacijas, nes aš jaučiu, kad mes kažką pataikysime. Aišku, prisidėjo ir tai, kad „Černobylis“ buvo sėkmingas projektas, labai gerai įvertintas. Galbūt ir suteikė „Netfilx‘ui“ drąsos atvažiuoti. Nebuvo taip, kad važiavo į visiškai nežinomą vietą.
– Ką sako pati komanda apie Lietuvą, apie darbą su lietuviais?
J.Š. Kiek mums sakė, tai džiaugėsi, išvažiavo patenkinti. Kita vertus, tai priklauso dažnai ir nuo projekto gamybinės sėkmės, ir nuo asmeninių patirčių. Mums pasisekė, kad Lukiškių kalėjimas jiems buvo idealiai tinkanti lokacija. Kadangi filmavo per du vizitus, vieną kartą pasisekė net ir su sniegu. Kita vertus, mes turėjome tikrai didelių iššūkių. Pavyzdžiui, kai jie atvyko pirmaisiais metais, reikėjo tikros, sibirietiškos žiemos, o lauke buvo +2. Bet mums pavyko sukurti sniegą, jie gavo tai, ko važiavo.
O antraisiais metais jau buvo pandemija, buvo ribojimai, filmavimo aikštelėje kova su kovidu tikrai nėra lengvas dalykas. Vis dėlto, manau, kad gamybiniai rezultatai buvo atitinkantys ar net viršijantys lūkesčius. Aš nuoširdžiai tikiu, kad jiems čia patiko, ir jei būtų galimybė – grįžtu.
– Vaidotai, kad ir pasako masinėse scenose vieną frazę, tačiau pasirodė tikrai nemažai. O jūs, kaip prižiūrėtojas, dar ir velnių davėte vienam iš pagrindinių aktorių. Kaip jums buvo pačiam jausmas dirbti su Holivudo aktoriais?
V.M. Aš neišskirčiau kažko ypatingo, kad jie aikštelėje daro kažką tokio, kas yra nauja, netikėta. Tai yra žmonės, kurie puikiai išmano savo darbą, savo profesiją. Jie to darbo atlieka daug ir dažnai, jie tikrai yra įgudę, kas liečia darbą aikštelėje. Plius, jie žino tą amerikiečių gamybos, filmų kūrimo sistemą ir tam tikrą filmavimo specifiką. Todėl jie susikalba, aktoriai puikiai žino, ko nori režisieriai, apie ką jie galvoja, ką jie kuria ir kokių priemonių reikia bei koks numanomas rezultatas. Tarp jų susikalbėjimas daug geresnis, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jų darbo specifika kiek kitokia, bet taip nėra. Kas krenta į akis, kad jie visi dirba savo mėgiamą darbą ir jie nuo to kaifuoja.
– Kiek laiko truko filmavimai ir ar jie buvo tik Lietuvoje?
– Ne, į Lietuvą jie važiavo du kartus. Lietuvoje aš turėjau vieną filmavimo pamainą Lukiškių kalėjime, visa kitą laiką aš filmavausi Atlantoje. Visa tai, kad mes matome viduje, buvo nufilmuota Lukiškių kalėjime, o kas išorėje – sukurta jų pačių. Mane pribloškė, kai pamačiau paviljone, kaip jie visa tai padarė – sniegą, sniego pūgas, kai už durų buvo 30 laipsnių karščio.
– Jonai, grįžkime prie to, kas buvo filmuota Lietuvoje. Pavyzdžiui, Semeliškių cerkvė. Kaip šioje vietoje vyksta atranka? Ateina komandos žmogus, kuris rūpinasi, kur bus filmuojamas serialas, ir sako – mums reikėtų cerkvės, o jūs tada siūlote cerkves. Ar kaip vyksta procesas?
J.Š. Vietos paprastai jau būna parašytos scenarijuje. Bet dažniausiai filmo pradžioje dirbi su filmo dailės departamentu. Jis atsakingas už filmo visatos sukūrimą. Šiuo atveju, mes scenarijaus neturėjome, kaip Vaidas pasakojo, kad vertėjams duoda tik atskiras dalykas, tai ir mes turėjome tik tas scenas, kurios bus filmuojamos Lietuvoje. Iš jų galima suprasti, ko reikia, tada vyksta pokalbiai su filmo dalininku. Kadangi žinome regioną, siūlome variantus, visada renkasi iš dviejų ar trijų. Ir, taip sakome, grožio konkursą šį kartą laimėjo būtent ta lokacija.
Kadangi komanda jau tris sezonus yra nufilmavusi ir beveik ta pati, matosi, kad tikrai labai gerai žino, ko nori. Iš esmės, ką mes pirminiu metu nusprendėm, iš esmės, bet didelių pokyčių ir buvo įgyvendinta.
Plačiau – LRT KLASIKOS laidoje:
