Sovietinė valstybė vaikų kasdienybę buvo primiršusi: tėvams negalint dirbti lanksčiai daug laiko vaikai leido vieni namie ar kieme. Vaikais daug labiau pasitikėta, jie prižiūrėdavo mažesniuosius, atlikdavo kai kuriuos buities darbus. LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Pra)rasta karta“ tuo metu gyvenę žmonės pamena: visi žaidė tais pačiais žaislais, o jei jau turėjai išskirtinį, vadinasi, tavo tėvai eina neeilines pareigas.
Vaikai žaidė ir žais visada, žaidė ir sovietmečiu, vadinamu deficito laikais. Vieni žaislų turėjo mažiau, kiti daugiau, bet visi vaikystės žaislus prisimena su nostalgija. Tik sovietmečiu ir kasdieniai, ir proginiai žaislai atspindėjo to meto politines aktualijas: besišypsantys meškiukai, lėlės, animacinių filmų personažai, visokios žaislinės transporto priemonės rėkte rėkė apie šviesų komunizmo rytojų.
„Tais laikais būdavo agitacinių žaislų, tiesiogiai susijusių su politika. Jie atlikdavo visai kitą funkciją, buvo programuojama iš karto sukurti tokią kartą“, – pasakoja tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Ansis Burkė.
Buvęs antikvarinių daiktų ir žaislų kolekcininkas prisimena, kad vaikystėje žaislų turėjo nedaug, todėl labai juos vertino ir saugojo. Tačiau, kai ėmė juos rinkti, suprato, kad pasiūla buvo. Ir visai nemaža.
„Prisimenu seriją skardinių automobilių, kur su švyturėliu galėdavai sukti priekinius ratus. Vaikui būdavo labai įdomu apvažiuoti kliūtis. Prisukami mechaniniai žaisliukai – paukšteliai, kurie spragsėdavo, kažkoks paukštis, kuris išsiardydavo iki žiedų... Paskui – jau rimtesni žaislai, masteliniai modeliukai, volgos, čaikos prototipai, kur atsidaro durelės, yra amortizacija, galėdavai netgi išardyti važiuoklę, saloną, duris ir panašiai“, – kalba pašnekovas.
Kolekcininkas pasakoja, kad sovietmečiu gimusieji visus žaislus paprastai yra matę ar apie juos svajoję. Jeigu neturėjai pats, tikriausiai pavydėjai jo draugui, kuris turėjo. Visi jie sukelia jautrius vaikystės prisiminimus.
Dabar A. Burkės žaislų kolekcijos saugiai ilsisi, bet menininkas neslepia, kad vaikystės patirtys ir žaidimai vis dažniau atsispindi šiandieninėje jo kūryboje, panašiai kaip sovietmečiu žaisluose atsispindėjo valstybiniai įvykiai. Jeigu vyksta olimpinės žaidynės – visi meškinai apjuosiami olimpiniais diržais, jeigu kažką išskraidina į kosmosą – vadinasi, tuoj visi vaikai turės po naują raketą ar kosmonautą. Nors tikrai buvo ir tokių, kurie niekuo nesusiję nei su istorija, nei su politika.
„Jeigu paimtume paprastą „Plastos“ konstruktorių, nerasite jokio skirtumo tarp šiandieninio ir šio konstruktorių. Skirtumas bus plastmasės kokybė, bet netgi formą galite rasti tokią pačią“, – teigia žaislų muziejaus steigėja Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė.
Daugiau apie Lietuvos pramoninę žaislų gamybą žinome nuo 20 a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos. Tada pradėjo dirbti žinomiausias lietuviškų žaislų gamintojas, fabrikas „Žaislas“, kurio asortimente buvo įvairių skardinių transporto priemonių ir žaislinių skalbimo mašinų. 1972 metais buvo įkurtas Vilniaus kultūrinių prekių gamybinis susivienijimas „Neringa“, kuris sujungė jau veikiančias įmones: „Lėlę“, „Žaislą“, „Vienybę“. Vėliau buvo prijungtos ir kitos gamyklos. Pradėti gaminti plastikiniai ir guminiai žaislai, produkcijos asortimentą paįvairino žaisliniai šautuvai ir guminiai žvėreliai.
Visgi aišku viena – sovietiniai žaislai gerokai skyrėsi nuo vakarietiškų, kur jau karaliavo spalvoto Disnėjaus pasaulio personažai. Nors apie juos buvo žinoma, jų nekopijuota.
Kiemas buvo toks svarbus dėl to, kad sovietmečiu buvo labai nelanksčios darbo sąlygos. Abu tėvai turėjo dirbti visą darbo dieną ir vaikas didžiąją laiko dalį veikė savarankiškai.
G. Damaševičiūtė
„Mes, nors ir gyvenome už tos geležinės sienos, žinojome, ką turėjo Vakarai. Tai teta iš Kanados, tai dėdė iš Amerikos, tai kažkas iš Vokietijos – įvairiais kanalais mus pasiekdavo vakarietiški žaislai. Jeigu dabar per „Google“ paieškotume šimto populiariausių 20 a. žaislų sąrašo, beveik visus juos žinosime, nors gal ir neturėjome. Tuo tarpu Vakarai mūsų žaislų nematė. Iš to išėjo įdomus dalykas: kopijuoti vieni kitus kopijavo, bet stilistika šičia buvo suformuojama individuali, tarybinė. Daiktai lyg ir tie patys, lyg funkcijas atliktų panašias, bet mūsų neveikė Vakarams būdingas Disnėjaus stilius“, – kalba I. Jovaišaitė-Blaževičienė.
Jeigu žaislai galėtų kalbėti, turbūt daug papasakotų apie jiems kūrėjų suteiktą misiją, apie beveik kiekvienuose namuose apsigyvenusius tos pačios serijos brolius ar seseris arba savo šeimininkų statusą visuomenėje. Visgi paprastai žaislai visuose namuose buvo daugmaž tie patys.
„Jei kas nors pasako, kad vaikystėje turėjo kažkokį labai retą žaislą, pavyzdžiui, buvo toks traukinio rinkinys su lokomotyvu, labai tikroviškai padarytas, gali iškart suprasti, kad tas žmogus buvo neeilinis, jo tėveliai ėjo kažkokias pareigas. Dauguma turėjome labai panašius žaislus“, – sako A. Burkė.
Pagal žaislus galime sekti, kaip keitėsi mūsų kasdienybė. Kai 20 a. antrojoje pusėje ėmė keistis buitis, atsirado buities objektų, kurių iki tol nebuvo. Neįtikėtina naujovė – žaidimų automatai viešose erdvėse.
„Mūsų kolektyvas juokauja: jeigu atėjo žmogus ir sureagavo į „Laivų mūšį“, vadinasi, jam daugiau negu 40 metų. Kas vaikystėje, jaunystėje nežaidė ir nekaupė tų 15 kapeikų, nemėtė ten, nėjo prie kino teatro pažaisti? Žaidimų automatas tikrai buvo kultinis, nors žaidimas tai paprastas“, – teigia žaislų muziejaus steigėja.
Beje, buvo įvairių žaidimų automatų: ledo ritulio, futbolo ar krepšinio, visgi vaikų mėgstamiausias – „Laivų mūšis“.
Kai žaislais virsdavo buities rakandai
Sovietmečio vaikai buvo kūrybingi. Jeigu kokio žaislo trūkdavo – jį greitai pakeisdavo pagaliu, šaukštu ar bet kokiu kitu po ranka pasitaikiusiu namų apyvokos daiktu.
„Prisimenu, mama leisdavo žaisti namie su tikrais maisto produktais. Prisijungdavo net vyresnė sesuo, turėdavome tokių mažų lėkštučių, šaukštelių... Pasidarydavome meniu, reikėdavo viršelį padaryti, patiekalus surašyti, jiems pavadinimus sugalvoti. Triūsdavome virtuvėje ir mama valgydavo, mėgaudavosi, būdavo klientė“, – pasakoja laidų vedėja, kūrėja Asta Stašaitytė.
Žinomos moters vaikystė prabėgo sovietinėje Klaipėdoje. 1971-aisiais darželio auklėtojos ir jūreivio šeimoje gimusi A. Stašaitytė nuo mažumės buvo teatrališka, nestokojo fantazijos ir turėjo įvairesnių žaislų negu dauguma to meto vaikų, nes kartais kokią įdomesnę lėlę parveždavo tėtis.
„Dabar tai suprantu, kad negalima sakyti „negriukė“, bet vardas buvo Negriukė. Tėtis buvo parvežęs iš už jūrų marių tamsiaodę lėlę. Mes su sese siuvome drabužius ir pynėme kasas. Iki paauglystės turėjau tikrą lėlių vežimėlį, guldydavau lėlę, mano geriausia draugė Oksana turėjo kitokį vežimėlį ir mes nuo jos namų iki mano važiuodavome, buvome mamos.
Prisimenu savo dainavimus į lako buteliuką... Aš viską pasidarydavau: turėjau dienyną ir buvau mokytoja, kviesdavau menamus vaikus prie lentos, turėjau sesers lako buteliuką ir buvau pranešėja, dainininkė prieš veidrodį, bet dažniausiai prieš sekcijas vesdavau laidas“, – prisiminimais dalijasi A. Stašaitytė.
Kiemo žaidimai sovietmečio vaikystėje
Istorikė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doktorantė Goda Damaševičiūtė tyrinėjo 20 a. 7–8-ojo dešimtmečių vaikų gyvenimą. Paaiškėjo, kad tuo metu vaikystėje buvo svarbios trys vietos: kiemas, miestas ir namai. Vaikams namai buvo tarsi trumpos pauzės kasdienėje veikloje – vieta, kur jie ateidavo pavalgyti, persirengti, galbūt pasislėpti, kai iškrėsdavo kokią išdaigą. Miestas – tai vieta, kur eidavo retai ir paprastai lydimi suaugusiųjų. Na o kiemas buvo pagrindinė sovietmečio vaikų gyvenimo erdvė.
„Kiemas buvo toks svarbus dėl to, kad sovietmečiu buvo labai nelanksčios darbo sąlygos. Abu tėvai turėjo dirbti visą darbo dieną ir vaikas didžiąją laiko dalį veikė savarankiškai. Sovietinė valstybė stengėsi sukontroliuoti kiekvieną gyvenimo sferą, bet nenuspėjo, kad vaikai didelę laiko dalį veikdavo tai, ką nori, buvo laisvi spręsti, ką veikti.
Kartu buvo kitoks suvokimas, palyginti su dabar. Į vaikus būdavo žiūrima daug labiau pasitikinčiai, jiems patikimos visokios pareigybės, kaip pasirūpinti ir savimi, ir savo broliais, seserimis, imtis buities darbų“, – kalba istorikė.
Mano sūnūs neturėjo kaimo – jie turėjo poilsį prie Viduržemio jūros. Jų žaislai – jau visai kitokie. Maniškiai užaugo su įvairiausiais konstruktoriais, stalo žaidimais. Aš turėjau vienintelį stalo žaidimą, kurį padarė mama.
A. Stašaitytė
Sovietmečio vaikai augo „su raktu ant kaklo“. G. Damaševičiūtės tyrimo dalyviai pasakoja, kad nuo penkiamečių iki paauglių patys atsirakindavo namus, pasidėdavo daiktus, užkąsdavo ir lėkdavo į kiemą. Sovietmečio vaikai buvo ne tik savarankiški, bet ir dosnūs, nebijojo dalytis tuo, ką turėjo.
„Palyginti su dabartiniais laikais, nebuvo tokio ryškaus savininkiškumo jausmo, vaikai labai noriai viskuo dalindavosi. Galbūt netgi keista, dabar atrodo nehigieniška, kad ta pati kramtomoji guma gali būti kramtoma kelių vaikų“, – pasakoja tyrėja.
Kieme vaikai žaidė įvairius žaidimus. Priklausomai nuo amžiaus, kartais nuo lyties, nuo vietos tiko ir laiptinė, ir žaidimų bei sporto aikštelės, ir statybvietės kaimynystėje, kuriose vaikai galėdavo prieiti ir prie cheminių medžiagų.
„Vaizduotė – visiškai neaprėpiama, žaidimai gimsta iš įvairių kasdienybės artefaktų“, – apibendrina G. Damaševičiūtė.
Visgi veiklos kieme pagal lytį nedaug skyrėsi. Ir mergaitės, ir berniukai mėgo karstytis po medžius, važinėtis dviračiais, žaisti kvadratą, slėpynes, gaudynes ar karstytis. Sovietmečio vaikų prisiminimuose ypač svarbus buvo ir „sekretų“ žaidimas. Tai – ištisas paslaptingas procesas: elementų paruošimas, vietos parinkimas, pats kūrybinis procesas, saugojimas...
„Mergaitės apie „sekretus“ pasakoja labai įdomiai. Šis žaidimas man iki šiol yra šiek tiek mistiškas, nes tu kuri paslaptingą objektą, į kurį sudedi viską, kas tau yra vertingiausia: gal laikraščių iškarpos, nuotraukos, blizgučiai, gražios šukės... Tuomet tai paslepi. Kaip pasakojo viena pašnekovė, gali pasakyti tik savo geriausiai draugei, kur yra tas paslėptas „sekretas“, nes berniukai neva juos griauna. Juokingiausia tai, kad dažnai vaikai patys neberanda, kur paslėpė“, – sako istorikė.
Dar vienas populiarus sovietmečio kiemo žaidimas – šokinėjimas per gumytę, kuris lavino ne tik fizinius, bet ir bendravimo įgūdžius. Keli vaikai šokinėdami atlieka įvairių judesių derinius, guma keliama vis aukščiau, judesiai darosi sudėtingesni, greitis didėja. Jei suklysti ar užmini ant gumos – pralaimėjai.
Kiemo fenomenas buvo itin svarbi sovietmečio miestų vaikų kasdienybės dalis, tačiau vasaromis miestai ištuštėdavo, dirbantys tėvai vaikus išsiųsdavo pas senelius. Tai pamena ir A. Stašaitytė: „Mano vaikystė skirstėsi į vaikystę mieste ir į vaikystę kaime, nes vasarą mus išveždavo į kaimą. Kaime pasidaryti žaislų jau mokė babytė: iš kaštonų susistatyti chorą, iš lapų ar gėlių žiedų pasidaryti dekoracijų.“
Sovietmečio vaikai augo ir gyveno kitaip nei šiandienos. Jie nežinojo, kas yra kelionės į užsienį, kad galima norėti naujų žaislų, kad žaidimai gali būti lavinantys, o suaugusiems svarbu, kaip jautiesi.
„Mano sūnūs neturėjo kaimo – jie turėjo poilsį prie Viduržemio jūros. Jų žaislai – jau visai kitokie. Maniškiai užaugo su „Lego“, įvairiausiais konstruktoriais, išmaniais žaislais, kurie patys pakildavo į orą, įvairiausiais stalo žaidimais. Aš turėjau vienintelį stalo žaidimą, kurį padarė mama, nukopijavusi nuo kažko kito. Žaisdavome iš sagų arba saldainių“, – priduria laidų vedėja.
Suprantama, kad sovietmečio vaikystės šiandien savo vaikams nelinkėtų nė vienas. Joje netrūko skurdo, atsainumo, prievartos ir siekio, kad neišsišoktum, o būtum kaip visi, kitaip sakant – nekeltum problemų ir būtum paklusnus. Tačiau žaislų trūkumas skatino kūrybiškumą, tėvų užimtumas – atsakomybės jausmą, o nesuskaičiuojamos valandos kieme – bendruomeniškumą. Tokia buvo sovietmečio vaikystė, o šiandien jau – herojų prisiminimai.
Plačiau – kovo 24 d. laidos „(Pra)rasta karta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
