„Su vyru prognozavome jai teisininkės kelią. Nors muzika ją lydėjo nuo vaikystės, nemaniau, kad tai bus jos profesinis kelias“, – portalui LRT.lt pasakoja Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos mokytoja Rita Liubinienė, Monikos Liu mama. Dabar ji neabejoja, kad dukters pasirinkimas buvo teisingas, ir su jauduliu laukia pirmojo pusfinalio – jame visai Europai nuskambės lietuviška pačios Monikos sukurta daina. Ją, beje, mama išgirdo viena pirmųjų.
– Monika sakė, kad šeimyniškai pasitarėte ir nusprendėte, jog jai bus ramiau, jei su vyru į Turiną nevyksite ir pirmąjį „Eurovizijos“ pusfinalį stebėsite savo namuose, per televizoriaus ekraną. Turbūt nė neverta klausti, ar jaudinatės.
– Labai jaudinuosi, jau porą dienų nerandu sau vietos ir ieškau, kuo užsiimti, kur nukreipti mintis, kad jaudulys per daug neužvaldytų. Kiekvieną minutę raminu save, kad viskas bus gerai, ir stengiuosi į viską žvelgti optimistiškai.
Mes su Monika esame labai emocionalios, tad negalime atsainiai žiūrėti į tokį atsakingą renginį ir dukteriai tekusią atsakomybę. Žinau, kad ji į šį konkursą žiūri labai atsakingai.
Taigi laukia labai įtemptas vakaras. Monikos pasirodymą stebėsime ramiai savo namuose, kaip juokauju, būsiu aš, Monikos tėtis ir kraujospūdžio matavimo aparatas. (Šypsosi.)
– Tiesa, Monikos eurovizinis kelias prasidėjo dar šių metų pradžioje – pirmasis jo laiptelis buvo nacionalinė konkurso atranka „Pabandom iš naujo“. Ar negąsdino tai, jog dukra pasiryžo dalyvauti konkurse, kuris sulaukia tiek dėmesio, o jame pasirodantis atlikėjas – ir daugybės įvairiausių nuomonių.
– Nepasakyčiau, kad labai apsidžiaugiau. Paklausiau, ar ji tikrai to nori, ar jai tikrai to reikia. Tačiau ji užtikrintai atsakė, kad labai nori dalyvauti, nes turi lietuvišką dainą, kurią nori parodyti Europai. Aš „Sentimentus“ išgirdau viena pirmųjų, dar tada, kai jie nebuvo visiškai užbaigti. Vos tik jos pasiklausiau, per kūną perbėgo šiurpuliukai – daina man labai patiko, iškart įsiminė ir vaikštinėdama ją niūniavau.
Kita vertus, jei dukrai būtų dvidešimt, galbūt sakyčiau, kad reikėtų luktelti ir neskubėti į tokį konkursą, tačiau ji jau brandi mergina ir sprendimus priima pati. Aš, jos tėtis, giminaičiai ir draugai ją tiesiog besąlygiškai palaikome.
Ir labai džiaugiuosi, kad palaikome ne tik mes – labai daug gražių komentarų, palaikymo žodžių girdžiu. Žinoma, Lietuvoje yra labai daug žmonių, reiškiančių savo mintis viešojoje erdvėje. Kaip juokauju, tarp komentuojančiųjų – labai daug muzikos ir stiliaus ekspertų, iš tiesų nieko bendra su šiomis sritimis neturinčių, tad suprantama, kad nuomonių yra visokių, net ir nelabai malonių...
Mane mama labai griežtai auklėjo, laikė kone pririšusi, tad aš į savo vaikų gyvenimus žiūrėjau paprasčiau.
– Dažnas atlikėjas jau sako išmokęs neimti į širdį piktų komentarų. Ar jų artimieji gali pasakyti tą patį? Ar tikrai galima nekreipti dėmesio į neigiamus komentarus, skriejančius į vaiko pusę?
– Neįmanoma, bet mokausi. Galbūt daugiausia reakcijų pastebėjau tada, kai Monika pradėjo dalyvauti televizijos projektuose. Tačiau greit supratau, kad nereikia kišti nosies į komentarų skiltį, kad ko nepamatyčiau ir nepaskaityčiau. Vis tik žinau, jog komentarų dažniausiai palieka ne tie, kurie nusimano vienoje ar kitoje srityje, bet žmonės, kurie tiesiog ieško kur išlieti savo blogas emocijas.
Liūdniausia, kad žmonės nemoka pasidžiaugti tuo, kas gražu ir gera. Pati mokau muzikos ir savo mokiniams nuolat kartoju, kad muzika skleidžia tik šviesias ir gražias emocijas, su muzika susiję tik patys gražiausi dalykai. Gaila, kad mūsų pramogų pasaulyje dar matoma tiek negatyvo.
– Sakote, kad meilę muzikai stengiatės įdiegti savo mokiniams, tikriausiai būtent iš jūsų tą meilę perėmė ir Monika. Anksti pastebėjote jos gabumus ir norą muzikuoti?
– Kad ji gyvena muzika – natūralu, juk dar būdama mano įsčiose buvo apsupta muzikos garsų. Jos gabumus taip pat pastebėjome labai anksti – kai jai buvo treji ar ketveri. Pirmiausia jos muzikalumas pasireiškė šokyje – buvo matyti, kaip ji jaučia muziką, kaip pagal ją juda.
Būdama ketverių ji jau šoko ant profesionalios scenos vaikų spektakliuose, būdama penkerių į rankeles paėmė smuiką, mačiau, kad ji turi ir klausą, ir balselį. Tiesa, ji turėjo puikius mokytojus, kurie dar geriau už mudu su vyru pamatydavo dukters talentus. Nežinau, galbūt tiesiog mes buvome kuklūs ar tinkamai nemokėjome vertinti.
– Nebandėte dukros pakreipti kitu profesiniu keliu, ne muzikiniu?
– Bandėme. (Juokiasi.) Su vyru prognozavome jai teisininkės kelią. Nors muzika ją lydėjo nuo vaikystės, nemaniau, kad ji būtinai turi būti profesionalė. Kai tėvai atveda vaikus į muzikos mokyklą, sakau, kad jie savo atžaloms įteikia didžiausią dovaną, kokią tik gali. Manau, kad kiekvienam verta pasimokyti muzikos, ją girdėti ir gebėti įvertinti. Mokiniams, baigiantiems muzikos mokyklą, taip pat sakau, kad jie turi džiaugtis tokiu likimo šypsniu.
Vis tik su vyru nemanėme, kad muzika bus dukters kelias. Tačiau, rodos, spragtelėjo kažkokia kibirkštis ir buvo aišku, kur ji nori eiti. Supratome, kad turime jai leisti kurti gyvenimą pačiai.
Kaip juokauju, tarp komentuojančiųjų – labai daug muzikos ir stiliaus ekspertų, iš tiesų nieko bendra su šiomis sritimis neturinčių.
– Monika sakė, kad visada buvote labai artimos, ar buvo lengva dukrą išleisti studijuoti į JAV, paskui matyti, kaip ji savęs ir savo stiliaus ieško Jungtinės Karalystės sostinėje?
– Pačiam žmogui lengva žengti tokį žingsnį, o tėvams visada sunku, tai visada yra išbandymas. Juk norime bėgti priekyje ir nušluoti vaikams kelią. Bet sykį ji pasakė: „Mama, bet juk kada nors man einant gyvenimo keliu tavęs gali nebūti šalia, ir kas tada? Atsimušiu į sieną.“ Ir ji buvo teisi, išmokau paleisti.
Iš tiesų ir Monika mane taip pat daug ko išmokė. Išmokė į viską žiūrėti kitomis akimis. Tad kad ir kaip buvo nelengva, leidome rinktis. Galiausiai, kaip galima užkirsti kelią žmogui eiti ten, kur traukia širdis. Dabar matome, kad jos pasirinkimas buvo teisingas. Teisingai pasielgėme ir mes jai netrukdydami.
– Jūsų dukra pasakojo, kad kai pradėjo kurti, ne visi suprato jos kūrybą.
– Galbūt todėl, kad abi pasirinkome muzikinį kelią, viena kitą suprantame. Man viskas patiko nuo pirmojo jos žingsnio, pirmojo bandymo, pirmosios dainos. Viskas atrodė labai gražu, skambu, kitaip ir negirdėta. Visada supratau, ką ji daro ir visada palaikiau.
Jei dukrai būtų dvidešimt, galbūt sakyčiau, kad reikėtų luktelti ir neskubėti į tokį konkursą, tačiau ji jau brandi mergina ir sprendimus priima pati.
– Monika atrodo labai šilta, jautri, savaip žvelgianti į pasaulį. Atrodo, kad ir paauglystėje ji buvo veikiau kūrėja nei maištininkė.
– Iš tiesų, ji labai jautri, labai gili, protinga mergaitė, labai anksti pradėjusi domėtis įvairiomis filosofijomis, nuo paauglystės daug skaitanti ir daug kuo besidominti. Ji iš tiesų šilta ir pozityvi, todėl jai dažnai sunku suprasti žmonių melą, dirbtinumą – ji nesupranta, kaip galima šypsotis ir meiliai kalbėti į akis, o už nugaros lieti purvą.
Vaikystėje ji buvo labai prie mane prisirišusi, mudvi labai daug visko veikėme kartu. O atėjus paauglystei atėjo ir draugai, bendraklasiai. Ji buvo tokia pati kaip ir jos bendraamžiai – išdykusi, gyva, išgyveno ir paauglystės periodą. (Juokiasi.)
Tačiau mane mama labai griežtai auklėjo, laikė kone pririšusi, tad aš į savo vaikų gyvenimus žiūrėjau paprasčiau. Išleisdavau, nors, žinoma, kontroliuodavau – ji visada turėdavo man pasakyti, kur yra, su kuo ir kada grįš. Taip pat ja pasitikėjau ir leidau patirti gyvenimo džiaugsmą. Ir dabar tegul pasidžiaugia eurovizine patirtimi, o mes, jos šeima, visa širdimi būsime kartu.
