Norinčiųjų tapti „Eurovizijos“ savanoriais buvo apie 12 tūkst., bet po ganėtinai griežtos atrankos organizatoriai atsirinko tik 700, portalui LRT.lt pasakoja Svetlana Matusevičienė, Lietuvos eurovizinės delegacijos su Monika Liu priešakyje gidė. Ji sako čiumpanti visas likimo pamėtėtas galimybes, taip beveik prieš porą dešimtmečių atsidūrusi Italijoje ir čia leidusis į ne vieną avantiūrą.
Kai Monika Liu ir Lietuvos eurovizinė delegacija atvyko į Italiją, pirmieji oro uoste juos pasitiko „Eurovizijos“ organizatorių paskirti gidai, jie įteikė puokštę gėlių ir palydėjo į viešbutį.
Savo gidus turi kiekviena delegacija. Šiuos žmones – konkurse besidarbuojančius savanorius – lengva atskirti iš jų dėvimų oranžinių džemperių. Tiesa, atvykus į areną savanorių galima išvysti daugybę – ne visi savanoriai lydi delegacijas, kai kurie darbuojasi testavimo centre, kiti nuveda prie scenos, treti prižiūri tvarką ir rūpinasi, kad viskas konkurse vyktų sklandžiai.
„Su Lietuvos delegacija turime būti 24 val. per parą iki pat tos dienos, kai pasibaigus konkursui ją su Monika priešakyje išlydėsime namo“, – portalui LRT.lt sako viena iš Lietuvos delegacijos gidžių S. Matusevičienė, kone prieš du dešimtmečius iš Lietuvos persikėlusi į Turiną. Kartu su ja Lietuvos delegacija rūpinasi italai Martina ir Niccolo, jų užduotis – padėti delegacijai ir atsakyti į rūpimus klausimus.
„Beje, delegaciją į viešbutį atvežęs vairuotojas tiesiog įsimylėjo Lietuvos komandą! Ypač didelį įspūdį jam paliko Monika, ji pasirodė labai šilta. Vėliau vairuotojas vežė kitas delegacijas, taip pat ir Latvijos, tačiau man parašė, kad visas simpatijas skiria būtent lietuviams. Panašu, kad vieną balsą jau turime“, – su šypsena pasakojo savanorė.
Ji tikina, kad labai džiaugiasi, jog kartu su Monika gali leistis į šį eurovizinį nuotykį, ir atskleidžia, kad „Eurovizijos“ savanoriu tapti ne taip ir paprasta – teko įveikti gana griežtą kelių etapų atranką.
„Konkurso organizatoriai gavo apie 12 tūkst. paraiškų, iš jų atrinko 1400 į kitą etapą. Pirmiausia reikėjo užpildyti detalią anketą, vėliau atsiųsti poros minčių trukmės prisistatymo vaizdo įrašą, o galiausiai vyko nuotolinis pokalbis“, – pasakoja S. Matusevičienė.
Savanorio anketą užpildyti jai pasiūlė draugė. Ilgai įtikinėti ir nereikėjo – Svetlana neabejoja, kad galimybė pamatyti konkurso užkulisius iš arti pasitaiko tik kartą gyvenime.
„Jei Italija ir vėl laimėtų, veikiausiai šventė persikeltų į kitą šalies miestą. Taigi nusprendžiau naudotis proga ir čiupti šią galimybę, kol galiu. Juk kiekviena patirtis atneša naujų įspūdžių ir patirties“, – šypsosi pašnekovė. Ji nedvejodama užpildė ne tik savo, bet ir savo vyro anketą. Tiesa, Svetlanos nuostabai, nei jos bičiulės, nei vyro organizatoriai neatsirinko, tai į šį nuotykį jai teko leistis vienai.
Moteris svarsto, kad tai savotiška likimo skola – 2006-aisiais ji norėjo tapti savanore Turine vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse, tačiau šios galimybės teko atsisakyti. „Kaip tik tuo metu pavyko susirasti darbą, tad teko rinktis“, – atsidūsta. Ir šiandien ji dirba ten pat – yra pardavimų vadybininkė įmonėje, prekiaujančioje keraminiais pigmentais, ir bendrauja su klientais Italijoje ir užsienio šalyse.
Svetlanos istorija Italijoje prasidėjo 2004-aisiais. „Iš tiesų esu gimusi Baltarusijoje. Į Lietuvą su šeima persikėlėme, kai man buvo šešeri. Mano tėtis įsidarbino tuo metu dar tik pastatytoje Ignalinos elektrinėje, taigi įsikūrėme Visagine, ten baigiau mokyklą. Vėliau įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) studijuoti ekonomikos, baigusi studijas įsidarbinau banke. O į Italiją mane atvedė... meilė.
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įmonė, kurioje dirbo mano vaikinas, pasiūlė jam persikelti į Turiną. Nors balandžio mėnesį buvome įsikraustę į savo būstą Kaune, nutarėme pasinaudoti pasiūlymu ir rugpjūtį kartu išvykome į Turiną“, – prisimena Svetlana, dabar šį miestą vadinanti namais. Čia ji su mylimuoju susituokė, gimė jųdviejų dukra ir sūnus.
Žinoma, pradžia nebuvo lengva, o ir kitoks gyvenimo ritmas stebino. „Kai atvažiavome čia rugpjūtį, niekas nedirbo – jie visi atostogavo! Taigi mums buvo pasakyta, kad leidimą dirbti gausime tik po pusantro mėnesio. Jau maniau, kad grįšiu namo, atrodė nesuvokiama, kaip galima tiek laiko svečioje šalyje būti be darbo, – dabar su šypsena dėsto ji. – Keista buvo ir tai, kad sekmadieniais čia nedirbo jokios parduotuvės, tad jei šeštadienį nepasirūpindavai trūkstamais maisto produktais, tekdavo jų laukti iki pirmadienio.“
Sudėtinga buvo ir dėl kalbos. Studijuodama VDU Svetlana mokėsi italų kalbos, tad turėjo neblogus pagrindus ir mokėjo gramatiką, tačiau trūko praktikos. „Jaučiausi kaip šuo – viską suprantu, o atsakyti nemoku, – juokiasi ji. – Taigi kurį laiką po miestą vaikštinėjau su žodynėliu, jį, beje, atsiversdavau ir žiūrėdama televizorių.“
Norėdama patobulinti italų kalbos įgūdžius po poros mėnesių ji susirado kursus, tiesa, ne italų kalbos, bet buhalterijos. „Pamaniau, kad neverta eiti į kalbos pamokas pradedantiesiems, kur susirenka visi tokie patys kaip aš. O kai kurie galbūt ir dar prasčiau mokantys. Nusprendžiau drauge su italais lankyti buhalterijos kursus – kadangi turiu ekonomisto diplomą, žinau, apie ką visa tai, tik trūko profesinių terminų ir žmonių, su kuriais galėčiau pasikalbėti“, – prisimena pašnekovė. Ten ji sakosi susiradusi ir bičiulių.
Netrukus atsirado ir darbas įmonėje, prekiaujančioje dažomaisiais pigmentais, ir motinystės džiaugsmai – jos sūnui netrukus sukaks 13, dukrai – beveik šešeri. „Mano dukra baltapūkė, čia tokių vaikų beveik nėra, todėl, kai jai nebuvo nė metukų, užrašiau ją į modelių agentūrą ir ją dažnai pasirinkdavo.
Per televiziją ją buvo galima išvysti čia garsaus vaikų prekių tinklo reklamoje, ji fotografavosi „Roberto Cavalli“, „Dolce & Gabbana“ ir kitų žinomų prekių ženklų fotosesijose. Paskutinį kartą modeliuku buvo, kai jai buvo dveji. Pamenu, kaip man buvo nelengva – tekdavo su vežimėliu keliauti į Milaną, kur vykdavo modeliukų atranka ir dauguma fotosesijų, tačiau buvo labai įdomu. Gaila, kad mano dukra yra labai kukli ir modeliu būti nenori“, – apgailestauja pašnekovė.
Per beveik porą dešimtmečių Turinas tapo Svetlanos ir jos vyro namais, o ji juokauja, kad tapo beveik itale. „Anksčiau italai stebėdavosi, jei kapučino užsisakydavau po pietų. Dabar jau ir pati vakarais jo nebegeriu. Ir pastą gaminti išmokau... Dabar keista būna sugrįžus į Lietuvą, kai aplink matau paniurusius ir susikausčiusius veidus. Suprantama – Lietuvoje gerokai mažiau saulės. Italai daug labiau atsipalaidavę“, – pasakoja Svetlana, dabar į Lietuvą sugrįžtanti tik aplankyti artimųjų.
Ji džiaugiasi, kad „Eurovizija“ šiemet atkeliavo į jos miestą, bet prisipažįsta teisę konkursą rengti Italijoje iškovojusios grupės „Maneskin“ pergalės pernai nesitikėjusi, o pati labiausiai palaikiusi Lietuvos atstovus „The Roop“.
„Nors aš „Maneskin“ pergale ir netikėjau, žinau, kad nemažai mano bičiulių, gyvenančių kitose užsienio šalyse, italų pasirodymą gyrė“, – sako Svetlana.
Anot jos, italai tikrai nėra pametę galvos dėl „Eurovizijos“ ir tokio ažiotažo, koks kyla Lietuvoje, tikėtis neverta. „Jie pakvaišę dėl Sanremo muzikos festivalio, būtent jo nugalėtojas paprastai ir keliauja į „Euroviziją“, tačiau tikrai nėra daug žmonių, kurie seka pastarąją.
Juolab kad buvo metų, kai Italija į konkursą savo atstovo nesiuntė. Nepatikėsite, tačiau čia net yra tokių, kurie apie „Euroviziją“ praktiškai nieko nežino, tad „Maneskin“ pergalė ir į Italiją atvykęs konkursas tapo proga daugiau apie ją sužinoti. Net ir tarp mano draugų tikrų „Eurovizijos“ gerbėjų nedaug“, – sako Svetlana.
Beje, jai antrino ir italas Niccolo, tikinęs, jog konkursas dabar pritraukia vis daugiau jaunosios kartos dėmesio, tačiau vyresni italai neitin susidomėję konkursu. „Ko gero taip yra tik Italijoje, visose kitose šalyse šis konkursas yra išties labai populiarus“, – svarstė Niccolo.
