Savo vyro organus kitiems žmonėms paaukojusi Inesa per laidotuves susidūrė su skeptikais. „Sudėtinga net papasakoti, ko žmonės gali prisigalvoti“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Klauskite daktaro“ sako ji. Asociacijos „Gyvastis“ vadovė patvirtina, kad daugybė mitų apie donorystę gar gajūs, ir neigia, kad kūnas išmėsinėjamas ar kad organai atitenka tam, kieno storiausia piniginė.
„Jei lauktum organo, ar norėtum jo sulaukti?“ – kažkada tokį klausimą Inesai Lengertienei uždavė jos vyras Justas, o išgirdęs teigiamą atsakymą iš karto papildė: „Jei moki imti, tai mokėk ir duoti.“ Tai buvo vienintelis šeimos pokalbis apie organų donorystę. Tuo metu pora neįtarė, kad Justui gyventi buvo likę mažiau nei metai. Vos 28 metų vyrą pasiglemžė skaudi nelaimė, bet po jos Inesai dvejonių nekilo. Justo jau nebeatgaivinsi, tačiau jis gyvybę galėjo išgelbėti kitiems šešiems nežinioje gyvenusiems žmonėms“, – sako laidos vedėja prof. Jurgita Plisienė.
Inesa puikiai pamena minėtą pokalbį su vyru – tai buvo vienintelis kartas, kai jis aiškiai išreiškė savo valią. Vėliau vyro organus paaukojusi Inesa sako tada dar bandžiusi jam paprieštarauti, įrodyti savo, bet būtent tada, kai jis paklausė, ar pati norėtų gauti organą, ir pakeitė savo nuomonę.
Po tragiško įvykio jau praėjo beveik 3 metai. Justas montavo padangą ir bemontuojant padanga sprogo. Sprogimas buvo mirtinas. Nuvežus sužeistąjį į Vilniaus respublikinę ligoninę parą laiko buvo daromi tyrimai, stebimos smegenys, ar jas galima sužadinti. Deja, atsakymas buvo nepalankus. Daktarai pasakė, kad „trauma prasilenkia su gyvybe“.
„Tada supratome, kad nieko nebeturime. Bet nusišvietė kažkokia šviesa šitoje baisioje nelaimėje, kad galime padėti žmonėms. Apsisprendimas neužtruko – tiesiog iš karto kabinete sutikome ir pasirašėme donorystei“, – prisimena Inesa.
Po šio sprendimo ji susidūrė su skeptikais, per laidotuves sulaukė priekaištų, kaip taip galėjo išdraskyti žmogų. „Karstas buvo uždarytas, nes organai buvo ne savo vietose. Žinokite, iš tikrųjų sudėtinga net papasakoti, ko žmonės gali prisigalvoti“, – pažymi pašnekovė.
Lenkiu galvą prieš donorus, kurie galėjo tuo sunkiu metu, kada artimas miršta, kada taip skauda, pagalvoti apie kitą, kuris gali gyventi būtent dėl jų artimo žmogaus netekties.
L. Kuckailienė
Sako, jeigu niekam nebūtų pasakoję, niekas nebūtų ir sužinojęs, bet apie tai reikia garsiai kalbėti – kalba daug ką gali, tiki moteris.
Gaunantieji organus negali sužinoti, kas tie geradariai, tačiau ir donoro artimieji, ir žmonės, kuriems organai transplantuoti, susitinka įvairiuose donorystės renginiuose. Gali būti, kad Justas padėjo ir Laimai Kuckailienei.
Neapsakomas dėkingumas – jausmas, kuris nuolat lydi donoro sulaukusius žmones. Ką jaučia žmogus, kuris mėnesius ar net metus laukia organo? Ką reiškia gyventi nežinioje, kiek tau dar liko? Beveik keturis dešimtmečius gyventi su diabetu: nuo vaikystės griežta dieta, griežtas režimas, skaudžios adatos, vis sunkėjanti būklė, ką jau kalbėti apie psichologinę savijautą. Ir vis dėlto sunkiausia Laimai buvo ne tai. Sunkiausia buvo žinoti, kad jaunai moteriai vilčių susilaukti vaikų beveik nėra.
„Buvau tik ištekėjus, norėjosi šeimos su vaiku, bet tu žinai, kad tai neįmanoma. Nuolatinis pykinimas, negalima vartoti skysčių... Man visiškai nesusidarė šlapimas, tad gerti negalėjau. Ką suvalgai arba išgeri, viskas lieka kūne. Tu skęsti pats savyje. Bet pats baisiausias dalykas visuomet šeima, vaikai, kai žinai, kad negali turėti. Kažkaip tai buvo sudėtinga“, – pasakoja ji.
Dializės procedūrų Laima itin bijojo, kurį laiką stengėsi jų vengti, tačiau organizmas taip nusilpo, kad moteris nebegalėjo net vaikščioti. Pirmus metus į procedūras ją ant rankų nešė vyras. Dializių metu žmogus ruošiamas inkstų transplantacijai. Inksto Laima laukė lygiai ketverius metus. „Tai buvo beprotiškai sudėtingi metai“, – pamena pašnekovė.
Ji buvo sulaukusi kvietimo atvykti dėl organo praėjus jau trejiems metams nuo dializių pradžios, tačiau inkstas netiko, bet praėjus dar vieniems galų gale Laima sulaukė lemiamo skambučio iš Kauno klinikų. Antrą kartą neleido sau patikėti, kad atėjo jos eilė inksto transplantacijai, tačiau vos pabudusi po operacijos iš karto suprato: viskas bus gerai. „Tada pradėjau galvoti apie tai, kad galbūt galėsiu turėti vaikų“, – teigia ji.
Laimos nuojauta neapgavo. Jos sūnus Nojus jau – vienuolikmetis. Apie donorystę ji jam daug pasakoja – juk jei ne donoro inkstas, galbūt jos šeima būtų buvusi visai kitokia.
„Jis žino, koks yra stebuklas, kokie stebuklai gali įvykti. Lenkiu galvą prieš donorus, kurie galėjo tuo sunkiu metu, kada artimas miršta, kada taip skauda, pagalvoti apie kitą, kuris gali gyventi būtent dėl jų artimo žmogaus netekties“, – kalba Laima.
Vis dar yra tikinčių, kad organai bus parduoti
Žmones, kuriems reikalinga transplantacija ar kurie gyvena su dovanotu organu, vienija asociacija „Gyvastis“. Žmonės, kurie po artimojo netekties nusprendė paaukoti organus tiems, kam jų labai reikia, taip pat įsiliejo į asociacijos veiklą. Deja, nutinka ir taip, kad pats žmogus turi Donoro kortelę, tačiau jam mirus artimieji prieštarauja paaukoti jo organus. Asociacijos vadovė Aušra Degutytė sako gerbianti tokį artimųjų apsisprendimą, bet taip donorystės procesas nutrūksta.
„Mes nuolat stengiamės akcentuoti, kad pokalbis yra netgi daug svarbiau negu pati Donoro kortelė. Kaip Inesa minėjo, Justas tiesiog buvo užsiminęs. Kiek tenka bendrauti su donorų šeimomis, atrodo, tarsi nesąmoningai žmogus užsimena: pamatė per televiziją, perskaitė kokį straipsnį ar istoriją, kartais tiesiog išeina tokia tema... Niekada nepagalvoji, kad tas žodis, tas sprendimas kažkada gali atnešti absoliučiai kitokį gyvenimą kažkam kitam. Galbūt toks sprendimas – ir netekties įprasminimas“, – mintimis dalijasi ji.
Aušra patvirtina – donorystę vis dar gaubia gausybė mitų. Vienas tokių – kad kūnas išmėsinėjamas, bet taip nėra, mat organai pašalinami ypač subtiliai, tai – kaip chirurginės operacijos. Kitas dalykas – artimiesiems labai sunku patikėti, kad žmogus, su kuriuo ką tik kūrė ateities planus, kvėpuoja tik dėl aparatų ir niekada nebeatsikeltų toks, koks buvo. Artimieji neretai dar ilgai tiki, kad žmogus atsigaus ir viskas bus gerai.
„Iš tikrųjų matai, kad viskas lyg funkcionuoja, rodo ir pulsą, ir kardiogramą. Ritmas yra, kūnas šiltas. Rodos, kad tik pamatytum kažkokį ženklą, kad jis reaguoja... Bet iš tikrųjų taip nebėra“, – patirtimi dalijasi Inesa.
Žiūrima, kad donoras imunologiškai tiktų pacientui. Ne piniginės storis nulemia tokius dalykus, pasirinkimus.
A. Degutytė
Dar vienas populiarus mitas – žmonės įsivaizduoja, kad paaukoti organai parduodami. Anot Aušros, tokių dalykų negali būti, donorystė yra neatlygintina auka.
„Žiūrima, kad donoras imunologiškai tiktų pacientui. Ne piniginės storis nulemia tokius dalykus, pasirinkimus. Tenka girdėti: kas turi daugiausiai pinigų, tam pirmiausiai sodinama. Tikrai ne – niekas nesiryžtų rizikuoti paciento gyvybe, nes gali atsitikti labai blogai“, – tikina asociacijos „Gyvastis“ vadovė.
Aušra ir pati susidūrė su situacija, kai jos dukrai reikėjo inksto. Ji buvo nusprendusi paaukoti savąjį, bet tuo metu atsirado donoras.
„Aš buvau pasiryžusi dovanoti savo inkstą. Natūralu, kad turint du galima pasidalinti. Atlikus imunologinius tyrimus buvo ištirta, kad tinka, jau buvo ruoštasi operacijai. Ir atsitiko taip, kad aš pati susirgau, o tada gavome skambutį, kad atsirado donoras. Tą momentą labai gerai atsimenu, kiek valandų buvo, ką jaučiau.
Skambutis išmuša iš kojų, tu supranti, kad kažkas keisis. Tu tarsi lauki to skambučio, tos vilties, bet jokiais būdais nelauki, kad kažkas numirtų. Kai važiavome iš Kauno į Vilnių, visą kelią galvojome apie šeimą, kuri išgyvena netekties skausmą. Be to, kad jiems be galo sunku, jie sugebėjo pagalvoti apie kitus. Dviem inkstams yra iškviečiami šeši žmonės, tie, kuriems labiausiai tinka. Atrodo, žiūri į kiekvieną atvykusį žmogų ir linki to gyvenimo pokyčio, bet natūraliai kiekvienas galvoja apie save.
Gyvenimas kardinaliai pasikeitė, po transplantacijos gyvenimui tiesiog atsivėrė sparnai. Vaikas gali valgyti ką nori. Kuris paprastas vaikas džiaugiasi braškėmis? Bet tam vaikui, kuriam neveikė inkstai ir kurį braškė galėjo numarinti, tai kažkas neapsakomo. Kiek laisvo laiko – net ir važiuoti kažkur galima. Išgerti vaistų – smulkmena, palyginti su tuo, ką reikėjo išgyventi. Trejus su puse metų džiaugėmės tuo vaiko augimu, begaliniu gyvenimo džiaugsmu, bet baigėsi taip, kad mes jos netekome. Tiesiog. Nepaisant tos skaudžios patirties, vis tiek esame be galo dėkingi donoro šeimai už padovanotus kitokius metus, medikams, kurie daro didelį darbą, bet visi suprantame: kokie medikai bebūtų gabūs, kokią gydymo įrangą betaikytų, viskas prasideda būtent nuo visuomenės pritarimo donorystei“, – savo istoriją pasakoja Aušra.
Inesos šeima pasakė donorystei „taip“ ir pratęsė ir savo artimojo, ir svetimų žmonių gyvenimus. Ir donorų šeimos, pasak Aušros, kaip sutarusios tvirtina: gera žinoti, kad kažkur akimis mato, plaučiais kvėpuoja, širdimi myli. „Herojai – būtent donorų šeimos, nuo kurių ir prasideda donorystės procesas“, – pažymi ji.
Gera dalytis gerumo istorijomis, sako J. Plisienė. Deja, ne visi jas spėja papasakoti. Galima džiaugtis, kad daugėja žmonių, norinčių padėti kitiems. Per praėjusius metus išduota rekordiškai daug Donoro kortelių – dabar jas turi apie 40 tūkstančių žmonių, bet nepamirškite, kad svarbiausia ne kortelė, o artimųjų valia. Ir atminkite – vienas žmogus gali išgelbėti net septynias sergančiųjų gyvybes, tad nelikite abejingi šių žmonių atžvilgiu.
Plačiau – balandžio 23 d. laidos „Klauskite daktaro“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
